27-ių Europos Sąjungos (ES) valstybių lyderiams praėjusią savaitę nepavyko susitarti dėl 2014–2020 m. ES biudžeto. Bet ar galėjo būti kitaip?
Žinoma, praėjus beveik savaitei po susitikimo lengva „pranašauti“. Vis dėlto istorija rodo, kad derybos dėl ES biudžeto yra vienas didžiausių iššūkių blokui. Susitariama praktiškai paskutinę minutę, fone aidint apokalipsės varpams. Kaip pastebėjo deryboms dėl 2007–2013 m. ES biudžeto vadovavęs tuometis britų premjeras Tony Blairas, Šiaurės Airijos taikos procesas buvo lengvesnis nei kompromiso tarp ES lyderių paieška.
„Mačiau tą spektaklį ir jis yra nukreiptas į viešąją erdvę“, – kai kurių kolegų grasinimus ir nenorą siekti kompromiso įvertino ir atskleidė, kodėl derybos dėl ES biudžeto yra tokios sunkios, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Praėjusį kartą tokiuose mūšiuose ji dalyvavo kaip Europos komisarė, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.
Europą krečiantis ekonomikos krizės drebulys verčia ES šalių lyderius dar garsiau skelbti savo reikalavimus ir atmesti oponentų argumentus jų net neišgirdus. Dauguma ES vyriausybių savo šalyse jau priėmė ar yra priverstos priimti gyventojų pasipiktinimą keliančius sprendimus taupyti, todėl Briuselis tampa puiki scena prarastam populiarumui atsilošti. Todėl praėjusią savaitę neturėjo stebinti nei savo skeptiškumu ES garsėjančių ir dabar diržus veržtis priverstų britų vyriausybės vadovo Davido Camerono reikalavimai mažinti ES išlaidas, nei ant abejotinų pažadų išvesti Prancūziją iš krizės į prezidentus iškilusio Francois Hollande’o siekiai didinti ES išmokas žemdirbiams. Net ir tais laikais, kai ekonomikos ateitis rodėsi tik rožinėmis spalvomis, abiejų minėtų šalių tuomečiai atstovai siekė praktiškai to paties.
Tiesa, šį kartą britai nebuvo paversti „vienišais piktukais“ ir apkaltinti noru sugriauti ES, o prancūzai nesulaukė tradicinio palaikymo iš Vokietijos. Jungtinės Karalystės premjero D. Camerono reikalavimus mažinti ES biudžetą parėmė ne tik skandinavai, bet ir vokiečiai. Berlynas pavargo būti ES „veltėdžių“ finansuotoju, tuo labiau kad kitų metų ekonomikos perspektyvos nėra džiuginančios. Tad Paryžiui teko ieškoti draugų kitur – tarp ypač sunkius laikus išgyvenančių ES pietinių valstybių (Ispanija, Italija) ir žemės ūkiui artimų naujųjų bloko narių (Lenkija, Rumunija ir net Latvija).
Kurią stovyklą pasirinko Lietuva?
Dar prieš derybų pradžią prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad yra trys esminės sritys, dėl kurių bus kovojama: struktūriniai fondai, išmokos ūkininkams ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas. Tad teoriškai Vilniaus interesai sutapo su Prancūzijos ratelio, tačiau ar prezidentė ir šį kartą žaidė „kietai“ (kaip su naująja Lietuvos valdančiąja koalicija), – lieka klausimas. „Ne mes mokame, mes tik prašome. Ir aš manau, kad mes visi turime tai suprasti, kai norime, kad mums duotų daugiau“, – tokią taktiką, jau paskelbus apie derybų žlugimą, įvardijo pati D.Grybauskaitė.
Derybų neišgelbėjo net ES prezidento Hermano Van Rompuy iš skrybėlės ištrauktas antras zuikis (naujas susitarimo dėl biudžeto projektas). Pastarasis netrukus buvo įvardytas kaip Lenkijos ir Prancūzijos pergalė, o Lietuvai pagal jį buvo pasiūlyta Ignalinos atominės elektrinės uždarymui iki 2020 m. skirti 400 mln. eurų (anksčiau siūlyta tik 210 mln.). Struktūrinės paramos „lubos“ padidintos iki 2,59 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip išimtis bendrai taisyklei, kad parama negalėtų viršyti 2,35 proc. BVP. Taip pat įtraukta nauja nuostata, kad 2020 m. tiesioginės išmokos žemdirbiams turėtų siekti bent 196 eurus už hektarą – daugiau nei siūlyta anksčiau.
Tačiau, kad ir kaip norėtų Vilnius, šiam susitarimui taip pat nebuvo pritarta. Paskelbta, kad derybose iki kitų metų pradžios daroma pertrauka. ES prezidentui H. Van Rompuy bei Europos Komisijos primininkui Jose Manueliui Barroso nurodyta parengti naują ES biudžeto pasiūlymą.
Bendra nuotaika – ES biudžetas turi būti mažesnis nei pasiūlytas trilijonas eurų, o tai, savaime aišku, reiškia mažesnes išmokas visose srityse ir visoms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Laukia dar vienas ar net daugiau ES viršūnių susitikimų. Taip pat audringi ginčai, grasinimai ir apokaliptinės kalbos. Galiausiai – kompromisas dėl 2014–2020 m. ES biudžeto, kurį pasirašę visi ES lyderiai viešai šypsosis, bet nė vienas nebus iki galo pasiekęs savo tikslų, o dauguma sulauks ir priekaištų iš opozicijos viduje dėl esą netinkamo atstovavimo savo šaliai.
