Paveldo sargų ir architektų santykiams nusakyti pritinka posakis: kaip šuo su kate. Kokie pagrindiniai požiūrių skirtumai lemia nesutarimus ir ar kas nors laimi, kai du pešasi?
Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto docentas, architektas Linas Tuleikis įsitikinęs: pozityvus priešiškumas kursto tobulėjimą, o negatyvus jį sunaikina. Visiškai priešiškumo atsikratyti neįmanoma, bet galima siekti vengti negatyviojo. Architektai, anot L. Tuleikio, jau ištiesė pasveikinimo ranką paveldo saugotojams, bet atsakomojo paspaudimo dar nejaučia.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė paveldosaugininkų ir architektų santykių nevadina priešiškais: „Manau, pagrindinis vaistas visoms kylančioms problemoms spręsti – kantrus dialogas“. Ji sutinka, kad architektūra – meno, kūrybos sritis, o architektas – kūrėjas, kuris gali (ir turi) žavėti naujomis idėjomis, iliustruojančiomis to laikotarpio dvasią. Bet, anot D. Varnaitės, šios idėjos žavi dar labiau, kai joms tinkamai parenkamas kontekstas.
„Mane kartais stebina, kad nesulaukiame drąsių architektūrinių sprendimų, tačiau jų tikrai nelaukčiau paveldo teritorijose. Architektas turi suprasti, kokioje vietoje kuria“, – architektūrinės kūrybos paveldo ir ne paveldo teritorijose skirtumus nustato direktorė. Ją įžeidžia visuomenėje gajus mitas, esą pagrindinis paveldo sargų darbas – nieko neleisti. „Labai patogu – šiuo mitu galima prisidengti, kai nenorima galvoti, kaip rasti kompromisą ir išspręsti problemą“, – pyksta D. Varnaitė.
Valstybinės paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė iš savo restauravimo studijų laikų Maskvoje prisimena dėstytojo ir diplominio darbo vadovo, žymaus rusų dailininko Igorio Grabario žodžius: geras dailininkas niekada nebus geras restauratorius. Ji šią mintį perfrazavo: geras architektas niekada nebus geras restauratorius. „Architektui keblu atstatyti kokį nors paveldo objektą, nes jis vis norės pridėti ką nors savo. Ne veltui paveldosaugininkai visada prašys iš architekto, projektuojančio paveldo zonoje, licencijos, įrodančios, kad gali čia dirbti“, – pastebi G. Drėmaitė.
„Stiklainis“ atvėrė opas
Viena naujausių juodų kačių, perbėgusių kelią tarp architektų ir paveldosaugininkų, tapo vadinamasis „stiklainis“ Kaune – pastato šalia miesto savivaldybės, Laisvės alėjoje, antstatas. Architektų nuomone, šis incidentas užtraukė paveldo sargų nemalonę ne tik antstato autoriui, bet ir visam cechui. „Paaštrėjo paveldosaugininkų reakcija ir į beveik visus naujus objektus pradėta žiūrėti kaip į žalingus. Manau, architektui tas antstato projektas tiesiog nepavyko, tik jis nepripažįsta savo klaidos. Bet dabar visiems architektams uždėta dėmė, o tie, kurie projektuoja istorinėje aplinkoje, tapo kone nusikaltėliais“, – apie skandalo padarinius kalba L. Tuleikis.
Jo kolegė, irgi kaunietė architektė Audra Kaušpėdienė pykteli kaskart, kai prieštaringasis antstatas pavadinamas „stiklainiu“. „Yra pavykusių ir nepavykusių projektų. Šis – nepavykęs. Vienus darbus visuomenė vertina patikliau, prieš kitus iš karto nusiteikia. Pirmoji šio pastato „nelaimė“, jog jis stovi gerai matomoje vietoje. Jeigu būtų atsiradęs kokioje nors nuošalesnėje senamiesčio gatvėje, manau, būtų daug ramiau į jį žiūrima, o gal jis net nebūtų pastebėtas“, – svarsto architektė. A. Kaušpėdienė įtaria, jog šis įvykis – sąskaitų suvedinėjimas ir proga užsipulti visą architektų gildiją.
Tuo tarpu D. Varnaitė Kauno „stiklainio“ istoriją vadina problema profesinio cecho viduje: „Įvardyk, pasakyk garsiai, kad tai buvo klaida, jog tai daugiau nepasikartotų“, – Kultūros paveldo departamento direktorė įžvelgia gerokai išsiderinusį architektų savikontrolės mechanizmą.
Ne tik restauruoti, bet ir naudoti
Painiuose paveldosaugininkų ir architektų santykiuose yra dar vienas veikėjas – visuomenė – paveldu ji naudojasi. „Jeigu paklaustume susirinkusių žmonių minios, kiek iš jų norėtų išsaugoti paveldą, – dauguma pakeltų rankas. Bet noras išsaugoti kartais paveldo objektą nužudo. Vertės išlaikymas priklauso ne nuo dilemos išsaugoti neišsaugoti, o – kaip išsaugoti. Žmonės dažniausiai pastatą vertina pagal jo grožį, bet dažnai jo vertė priklauso visai ne nuo vizualinių duomenų, o nuo daug svarbesnių dalykų“, – įsitikinęs L. Tuleikis. Jis išveda formulę – kuo mažesnis visuomenės išprusimas, tuo mažiau ji išmano apie faktorius, lemiančius, kad objektą verta saugoti.
A. Kaušpėdienės nuomone, faktas, jog daug kartų už Lietuvą didesnė Ispanija turi mažiau saugomų objektų, parodo, kad mes dar turime baimių, nemokame patys atskirti vertingo objekto nuo nevertingo. „Šiaip ne taip jau atskiriame seną nuo naujo, bet vertingą nuo nevertingo – sudėtingiau“, – kritiką žeria architektė.
„Lietuvos lyginimą su kitomis šalimis (Ispanija, Prancūzija), kai dažnai net statistika būna klaidinga, priimu kaip manipuliacinį spaudimą. Esame tiek „nuteriotas“ kraštas, kad mums galioja visai kiti dėsniai“, – kritiką atremia D. Varnaitė. Ji pastebi, jog visuomenės samprata apie paveldą dažniausiai apsiriboja keliais pavyzdžiais, kurie afišuojami plačiausiai. „Iš tiesų gerosios praktikos pavyzdžių yra kur kas daugiau. Apie 70–80 proc. paveldo objektų yra privati nuosavybė. Tik tiek, kiek šie objektai bus naudojami, jie gali būti išsaugoti. Labai svarbu siekiant paramos nurodyti ne tik, kaip tas objektas gali būti išsaugotas, bet ir kas jame bus po rekonstrukcijos“, – paveldonaudos sąvoką aiškina D. Varnaitė.
Kad paveldonauda – geras būdas gyventi miestuose, mano ir A. Kaušpėdienė. Jai vienas charakteringiausių pavyzdžių atrodo Rumunijos sostinės Bukarešto senamiestis. Diktatoriaus Nicolae Ceaușescu politika buvo plėtoti miestą ne senamiestyje, o už jo ribų, mat pastarasis neatitiko naujai formuojamos visuomenės poreikių. Po kiek laiko senamiestis tapo miręs. Šis pavyzdys, pasak A. Kaušpėdienės, rodo, kas atsitinka, kai architektai pasitraukia iš senamiesčio. „O mes dažnai girdime, kad senamiesčio liesti nebegalima – miestas turi plėstis už jo ribų. Tačiau didžioji dalis architektų darbo senamiestyje yra senų pastatų, paveldo pritaikymas, pertvarkymas naujai funkcijai. Geriausias būdas išsaugoti yra naudoti“, – įsitikinusi architektė.
Vežėsi dažus iš Švedijos
Svarbu ir tai, kaip naudoti. Štai G. Drėmaitė pasakoja apie du skirtingus požiūrius ir paveldo naudojimo būdus. Kai Vilniaus Didžiojoje gatvėje nusprendė įsikurti Švedijos ambasada, švedai, norėdami restauruoti patalpas, kreipėsi į paveldosaugininkus klausdami, ką jie gali daryti ir ko ne. Sužinoję, kad sienas rekomenduojama dažyti kalkiniais dažais, juos vežėsi iš Švedijos. Tuo tarpu šalia įsikūrusios parduotuvės „Du broliai“ savininkai iškirto langus iki pat šaligatvio, anot pašnekovės, aiškindami tuo, jog manekenas netelpa į vitriną. „Jie sumokėjo baudą ir toliau gyvuoja. Griežtumo pas mus trūksta“, – mano G. Drėmaitė. Pasak paveldo ekspertės, daugėja teismo bylų dėl paveldo, dažniau pasibaigiančių paveldo sargų naudai. „Tačiau ar tai būtina? Mes kalbame ir apie užsakovo, paveldo objekto šeimininko kultūros lygį, meilę savo šaliai“, – didesnių dilemų įžvelgia pašnekovė.
D. Varnaitė pastebi užsakovų, verslininkų, paveldo savininkų elgesio pokyčius. Prieš dvejus metus Kultūros paveldo departamento atstovai susibičiuliavo su Vilniaus klubu, vienijančiu sostinės verslininkus, surengė keletą diskusijų kultūros paveldo tema. „Jie tapo vienais aktyviausių mūsų partnerių, patys antrus metus siūlosi surengti Europos paveldo dienas. Verslininkai, kuriems šiuo metu atiduota rūpintis Trakų gatvėje esančiais Umiastovskių rūmais, dėjo daug pastangų, kad juos restauruotų patys kvalifikuočiausi architektai. Mums net nereikėjo raginti, patys ėjo ir klausinėjo. Manau, sąmoningumas auga“, – džiaugiasi pašnekovė.
A. Kaušpėdienė pritaria: projektų užsakovų skonis gerėja, bet pastebi: „Užsakovas, nekilnojamojo turto projektų plėtotojas, žengdamas į senamiestį, turi būti pasirengęs neįsivaizduojam kiekiui problemų: biurokratinės kliūtys, neaiškūs, dar nesusiklostę paveldosaugos standartai. O kai nėra aiškių įstatymų, puiki dirva klestėti korupcijai, mat suprantama: jei užsakovas investavo pinigus, jis jau vis tiek nesitrauks ir jį galima melžti.“
D. Varnaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje atsiranda prasmingų ir vietinės reikšmės bendruomenių iniciatyvų. „Kiek yra šviesuolių, entuziastų, be kurių paveldo likimas būtų daug liūdnesnis!“ – kalba direktorė. Vienas dažniausiai šiuo metu linksniuojamų gerųjų paveldosaugos pavyzdžių – Zyplių dvaras Lukšiuose, Šakių rajone. Jo prikėlėjas, skulptorius Vidas Cikana įsigijo dvarą ir dėl jo baigė menotyros mokslus. Naujasis dvarininkas metras po metro atkuria dvaro kompleksą, organizuoja įvairius renginius menininkams, vietos gyventojams ir turistams.
Idėjos receptui „Ką daryti“
Sudėtinga išrašyti tikslų idealių paveldosaugininkų ir architektų santykių receptą ar nustatyti tikslų procentą, kiek ko sename pastate reikia atkurti, o kiek galima sukurti. IQ pašnekovai vis dėlto pabandė išskirti svarbiausias idėjas, kurios tiktų receptui „Ką daryti“.
L. Tuleikis: „Priešiškumas atsiranda dėl skirtingų požiūrių: architektai į paveldą žvelgia ne tik kaip į vertę, kurią reikia išsaugoti, bet ir iš visuomenės pozicijų: kiek ji atpažįsta paveldą kaip vertę ir kaip su ja elgiasi. Jeigu visuomenei koks nors paminklas nieko nereiškia – jis žus, kad ir bus saugomas. Todėl su visuomene reikia daug dirbti, ją lavinti.“
G. Drėmaitė: „Auklėjimas prasideda nuo mažų dienų, kai vaikas šeimoje mato, kaip vertinami ir saugomi šeimos reliktai. Kai, pavyzdžiui, močiutės skrynia, nors ir apsibraižiusi, neišmetama ir yra namų istorijos elementas.“
A. Kaušpėdienė: „Mums visiems reikėtų susitarti, ar esame istorijos kūrėjai. Ar tikrai reikia tyliai, ant pirštų galiukų pereiti per praėjusį laikotarpį, nieko neliečiant, gal tik perdažant kokį fasadą tuo pačiu spalvos tonu, tarytum mūsų nė nebuvo. Ar tai geriausias sprendimas? Tai, ką mums siūlo dabartinė paveldosauginė situacija, yra būtent tai. Šiais laikais vyrauja istorijos imitacija. Ji nėra kažkoks neostilius, o neva istorinis stilius.“
L. Tuleikis: „Mes negalime suvaldyti natūralių procesų, juk jie vyko ir iki mūsų. Architektūra taip ir vystėsi: kažkas kažką perstatinėjo, bet buvo ir pagarba ankstesniam darbui. Sakoma, kad ji atsirado iš finansinių sumetimų – daiktas buvo vertinamas ir tausojamas, nes sukurti naują juk be galo brangu. Taip ir vystėsi pasaulis, mes negalime nubrėžti kitokio vystymosi algoritmo.“
D. Varnaitė: „Esu girdėjusi, kad tarp specialistų sklando idėja, jog Lietuvai reikėtų apsiriboti kokiu šimtu paveldo objektų, kuriems būtų suteiktas nacionalinis lygmuo ir tai būtų tas etaloninis šimtukas, kuris gautų išskirtinę valstybės paramą. Kryptis teisinga – turi būti prioritetiniai objektai, bet nustatyti kvotą – tik tiek ir ne daugiau ar ne mažiau – aš nesutinku.“
