Dukra paliko
Kai prieš vienas motinas jau šį sekmadienį galvas nulenks
vaikai, kitos, savo atžalų nesulaukusios net tokią dieną, slapčia brauks ašaras.
Ne vienos Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose senatvę
leidžiančios ligų iškamuotos, nuo patalo nepakylančios mamos širdis raudos,
tačiau rūpestingiems darbuotojams teisinsis jas pamiršusių vaikų nepasiilgusios.
Slaptą viltį Motinos dieną sulaukti ateinančios dukters turi
jau šešerius metus savo 44-erių vienturtės nemačiusi Benedikta Keršienė. Mama
nežino, nei kur jos atžala gyvena, nei kaip dabar atrodo.
Tris insultus išgyvenusiai moteriai visos dienos vienodos.
Jau porą metų nuo patalo nepakylančiosios kasdienybę paįvairina
likimo draugės, paslaugūs globos namų darbuotojai, knygos ir televizorius.
Artimieji Benediktą jau seniai belankė.
Ji tvirtina jau išgyvenusi ilgesį ir apie dukterį nė
nebegalvojanti. Tik labai gaila, kad negali matytis su dviem anūkais. Globos
namų gyventoja įsitikinusi: jei ne mama, jie močiutę tikrai aplankytų.
„Dukra jų neleidžia pas mane ateiti“, – mano B.Keršienė
Benedikta įsitikinusi: kol dukrai svarbiausia bus ambicijos,
tol juodvi netaps artimos.
„Dukrai nepatiko, kad susiradau kitą vyrą ir su juo draugauju“,
– įsitikinusi motina.
Draugas, neva išskyręs dvi artimiausias moteris, neišsižadėjo
savo mylimosios, net kai šią liga prikaustė prie lovos. Tačiau jos jau seniai
nebegali lankyti – po dviejų insultų ir pats gydosi ligoninėje.
Mamos šauksmo neišgirdo
B.Keršienė bandė atgaivinti ryšį su dukra, tačiau ši motinos
šauksmui liko kurčia.
„Vieną kartą vasarą laukdama autobuso pamačiau ją mieste.
Šokusi nuo suolo pradėjau šaukti: Aukse, Aukse, bet ji kaip ėjo, taip ir nuėjo,
lyg stabo ištikta. Ir kam aš dar šauksiu, kam ieškosiu?“ – „Sekundei“ pasakojo
paliktoji.
Tačiau aplinkiniai žino, kad Benediktai reikia didžiulių
pastangų nuslėpti, kas iš tiesų vyksta jos širdyje. Moteris net laišką dukrai
rašiusi ir kvietusi susitaikyti, tačiau ir į jį atsako nesulaukė.
Su nostalgija B.Keršienė pasakoja apie laimingas dienas, kai su
dukters šeima gyveno kartu.
„Su anūkais taip gerai sutardavom. Visi trys, šokoladų
prisipirkę, į cirką eidavom, į Švč. Trejybės bažnyčią vesdavau. Dabar man dukra
neberūpi. Aš jai – irgi ne. Globos namų žmonės man už ją artimesni. Čia visi
draugai, su bet kuriuo gali pasikalbėti. Dukrai pykčio nejaučiu. Tegul ji gyvena
savo gyvenimą, o aš – savo“, – tikina Benedikta.
Dievo moteris prašo tik sveikatos, kad leistų kada nors vėl
atsistoti ant kojų. Kad sutaikytų su vaiku, B.Keršienė tikina Aukščiausiajam
neužsimenanti.
„Tebūnie pačios dukters valia“, – dėl savo vaiko meilės
nebekovoja Benedikta.
Palaužė netektis
Motinos dienai ašarų nebeturi 68-erių Ona Vidžienė. Prieš
dešimtmetį po automobilio ratais žuvus vienintelei anūkei, o prieš devynerius
metus mirus cukrinio diabeto iškamuotai dukrai, O.Vidžienė jau išverkė akis.
„Man jau visiškai nieko nebereiškia Motinos diena, o kažkada
per ją taip laukdavau dukrytės ir anūkytės. Tokios geros man abi buvo –
švelnios, mylinčios. Dukra prieš mirtį reanimacijoje šaukė mane mamyte“, –
skaudžių gyvenimo akimirkų nepamiršo O.Vidžienė.
Klastinga liga savo nagus parodė, lyg tyčia, per Motinos dieną.
„Atėjo dukrytė manęs pasveikinti, žiūrim, kojytė tik klapt,
klapt – nebepaeina. Paskui gydytojai nustatė cukraligę. Jai dar tik 32-eji
buvo“, – pamena O.Vidžienė.
Jos dukra, mirusi kiek daugiau nei pusmečiui tepraėjus po
5-erių metukų savo mažylės žūties, suspėjo atleisti vaiką parbloškusio
automobilio vairuotojui. O.Vidžienė to padaryti nepajėgia iki šiol.
„Neatleidau ir negalėsiu niekada atleisti. Jis pražudė ne
vieną, o dvi gyvybes. Atėmė iš manęs ir anūkę, ir dukrą. Jei būtų anūkės
nepartrenkęs, dabar gyventume kaip anksčiau – visi sveiki, visi kartu“, –
sunkiai žodžius renka kenčianti motina.
Motinos širdis krauju pasrūva ir užplūdus mintims apie žentą.
Šiam vyrui O.Vidžienė gerų žodžių nesuranda. Šešerius metus išdraugavusi pora
išsiskyrė – nesulaukė nė pirmųjų bendro gyvenimo metinių.
„Kaip mes ją atkalbėjom nuo vedybų, bet turbūt labai jį mylėjo.
O tas girtuoklis buvo“, – prisiminė Ona.
Stiprina maldos
Jei ne išgyvenimai dėl tragedijos, O.Vidžienė tiki, kad
šiandien jai netektų gulėti ligos patale. Ant savo kojų moteris stovėjo prieš
septynerius metus.
Po dukters žūties motina netrukus atsidūrė Rokiškio
psichiatrijos ligoninėje – nuo įtampos, kaip tikina, jai pradėję galvoje
dainuoti.
Plačiau skaitykite 2010 m. balandžio 30 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P.Luko nuotr. Suteikia stiprybės. Vienturtę
dukterį ir anūkėlę palaidojusiai O.Vidžienei vienintelis belikęs spindulys –
kasdien iš Paįstrio atvažiuojantis aplankyti vyras.
