Plaka likimo kirčiai
Motinos kantrybė neturi ribų. Dar tik 25-uosius gyvenimo metus teskaičiuojanti Živilė Apanavičienė nė baisiausiame košmare negalėjo susapnuoti, kokius išbandymus jai tik per trejetą metų atsiųs likimas. Kai moteris kovojo dėl pasaulį išvydusių vos pusę kilogramo tesvėrusių sūnelių dvynių gyvybės, kraupioje avarijoje žuvo vyras.
Kai begalinė meilė ir medikų rūpestis
padarė stebuklą ir ties mirties riba balansavę mažyliai atsistojo ant savo laibų
kojyčių, Živilei lemtis smogė dar kartą – sunkia liga susirgo didžiausiu jos
ramsčiu esanti mama.
„Bet kam galime pasakyti, kad Dievas yra. To niekas negali paneigti“, – kartoja Živilė Apanavičienė ir jos mama Irena Girnienė. Šios moterys itin skaudžiai patyrė, kad nelaimė viena nevaikšto ir kad nieko nėra trapiau už žmogaus svajones ir planus.
Živilė ir Irena jau pusketvirtų metų gyvena nenurimstančių dvynukų Darijaus ir Armando ritmu.
Itin judrūs, smalsūs, trokštantys, kad namuose nuolat skambėtų muzika, vaikučiai iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Tačiau mama ir močiutė kasdien kovoja dėl šių mažylių gyvybės.
Nelaimės neįtarė
Svajonės, kokiomis gyveno vos sukūrusi šeimą, dabar jaunai moteriai spaudžia ašaras. Tuomet ji su vyru tetroško labai nedaug – jaukių namų ir darnios šeimos.
Kad gyvenimą galėtų užtemdyti negandos, nebuvo nė menkiausių minčių. Juo labiau kad Živilei pajutus į pasaulį besibeldžiančią naują gyvybę, medikai patvirtino: viskas kuo puikiausia, o jaunų tėvų laukia netgi dvigubas džiaugsmas – dvynukai sūneliai.
„Pati Živilė dar nė paros neturėjo, kai jai operavo diafragmos išvaržą. Per meilę ir Dievą išgyveno. Labai bijojome, kad tas pats nepasikartotų jos kūdikiams. Net du kartus į Genetikos centrą važiavome. Ir abu kartus buvome patikinti, kad tikrai viskas gerai“, – prisiminė I.Girnienė.
Živilė tebuvo šeštą mėnesį nėščia, kai dėl beprotiško galvos skausmo kreipėsi į medikus. Kraujo spaudimą pamatavusi gydytoja apstulbo.
„Kaip tu dar vaikštai?“ – iki šiol moteris pamena medikės išgąstį.
Būsimoji mama atsidūrė Kauno klinikose. Kraujo spaudimui nepaliaujant šokinėti medikai vis dar delsė daryti Cezario pjūvį netikėdami, kad tokio amžiaus kūdikėliai su dar neišsivysčiusiais plaučiais išgyventų.
Tačiau trečią parą I.Girnienei teko rinktis – arba anūkai, arba dukra. Gydytojai nebesiryžo laukti – Živilei nustojo funkcionuoti inkstai, moteris duso, jai grėsė mirtis.
Pasak I.Girnienės, pasiryžę išgelbėti Živilės gyvybę medikai nedavė jokių vilčių, kad neišnešioti vaikučiai gyvens.
„Sakė, kad mergaitėms dar būtų šansas, jos stipresnės, bet šešių mėnesių berniukams – jokio. Garantavo, kad kūdikėliai negyvens“, – pasakojo Irena.
Gimė delno dydžio
Gimę Darijus ir Armandas buvo tikri coliukai – tik 31–32 cm ūgio, tesvėrė po 500–600 gramus.
Po penkių parų iš palatos lovos vargiai pakilusi Živilė, išvydusi savo kūdikėlius inkubatoriuje, išgyveno šoką.
„Negalėjau patikėti, kad čia vaikai. Net per televiziją nebuvau tokių mačiusi“, – prisiminė Ž.Apanavičienė.
Mama negalėjo savo vaikučių paimti ant rankų, prisiglausti prie krūtinės, žindyti, myluoti. Vienintelis vilties spindulys tebuvo inkubatorių langeliai, už kurių tarsi maži paukštukai į gyvenimą kabinosi broliukai dvyniai.
„Mažuoju rankos piršteliu liečiau kojytę ir bijojau, kad nesulaužyčiau“, – pasakojo Živilė.
Mažylių buvo neišsivystę plaučiai, jie gimė akli, sirgo vandenlige, cerebriniu paralyžiumi.
Moteris vijo mintį, kad jos kūdikiai neišgyvens. Viltį stiprino paguoda, kad medicina jau tiek pažengusi ir numirti berniukams neleis.
Naujagimiams teko ištverti ne vieną operaciją.
Po pustrečio inkubatoriuje praleisto mėnesio namo parvežti kūdikėliai tesvėrė 1,2–1,5 kilogramo. Armandas negalėjo netgi ryti.
Pasak Živilės, berniukai lovelėse ilgai gulėjo lyg pagaliukai.
„Koks džiaugsmas buvo, kai pirmą kartą apsivertė! Gydytojai buvo atviri: vaikučių smegenys prarastos. Iš karto mus perspėjo, kad nesidžiaugtume, jei jie atrodys labai protingi. Užteks menkiausio trinktelėjimo, kad vandenligės pasekmės atsilieptų“, – pasakojo Ž.Apanavičienė.
Plačiau skaitykite rugsėjo 6 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Pasak Živilės, visa šeima gyvena tam, kad
palengvintų dvynukų būtį.
