Kiekvienas pirmasis gegužės sekmadienis daugelį moterų širdžių pripildo ypatingų jausmų. Vienos skuba Motinos dieną aplankyti ir pasveikinti savo mamų, kitos tik mintimis prie kapo tegali pabūti su jomis, trečios laukia meilės, šilumos ir supratimo iš savo vaikų. Tačiau yra ir kita moterų kategorija – mamos, pamiršusios, kad dėmesio, apkabinimo kažkur laukia paliktos atžalos. Gėles, sveikinimo atvirukus ir bučinius jų vaikai dovanoja svetimoms moterims. Ne veltui Motinos dieną greta šypsenų, džiaugsmo, laimės pajautimo kai kurių mamų širdies kertelėse suvirpa ir graudulio stygos. Taip būna pagalvojus apie tas, kurioms motinystė neatrodo šventas reikalas.
Buitis nevargina
Panevėžietė Bronislava Lukšienė – viena iš tų mamų, kurios jaučiasi labai laimingos. Ši moteris, su vyru baigianti užauginti septynis vaikus, laiko nestokoja ne tik šeimai, bet ir darbui. 27 metus lopšelio-darželio auklėtoja dirbanti B.Lukšienė už poros metų švęs penkiasdešimtmetį, tačiau žvalumo ir jaunatviškos išvaizdos jai galėtų pavydėti daugelis.
Moteris nė nesvarsto, kur galėtų slypėti jos gyvybingumo priežastis, tačiau neabejoja, kad daug prie to galėjo prisidėti šeima.
„Nesu buvusi jokiuose kurortuose, nevažinėju po užsienį, bet dėl to visiškai nesigraužiu. Nėra galimybės – ir nereikia. Manęs nevargina buitis, patenkinta jaučiuosi, kai esu namuose su vaikais ir vyru. Suspėju ir dirbti, ir šeimą prižiūrėti. Visus vaikus iki trejų metų pati auginau“, – tvirtina pašnekovė. Ji nemano, kad darbas moteriai gali trukdyti būti gera mama.
Pasak jos, moters laimė yra sėkmingai ištekėti, auginti vaikus. Žinoma, kaip juokauja, nebūtina aprėpti tokį riebų kąsnį, kaip kad išėjo jai su vyru – susilaukti septynių vaikų, tačiau jei taip gyvenime susiklosto, ir graužti savęs dėl to nereikia.
„Gal gyvenimas ir uždeda sunkesnę naštą tam, kuris ją gali pakelti?“ – įsiterpia ponios Bronislavos vyras Gintautas. Be jo, šeimos galvos ir pagrindinio finansinio rėmėjo, gyvenimas turbūt neatrodytų toks paprastas, o vaikai negalėtų siekti mokslo, užsiimti mėgstama užklasine veikla.
B.Lukšienė gerai atsimena pernykštę Motinos dieną, kai leido sau pamiegoti iki 9 valandos, o atsikėlusi rado šventiškai padengtą stalą, pamerkta gėlių, užrašyta atvirukų.
Motina laiminga, kad vaikai jai dovanoja daug meilės, kad iš jų sulaukia komplimentų – kad yra graži, gera, kad moka kruopščiai suadyti drabužius, talpiai į kelionę sukrauti krepšį. Pastarasis darbas jai kliūna gana dažnai, nes dvyliktokė Justina – Panevėžio rankininkių komandos AST žaidėja, daug važinėjanti, parsivežanti puikių komandinių apdovanojimų.
Didžiausia daugiavaikės mamos svajonė – užauginti savo vaikus gerus, leisti jiems įgyti tokią profesiją, kokios jie trokšta. Taip pat jai norisi kada nors ir dviese su vyru kur nors išvykti, bet kol kas jiems kartu dažniausiai tenka eiti apsipirkti ar kokiame renginyje apsilankyti.
Reikia meilės ir
supratimo
Miesto Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kraštovaizdžio architektei Aurelijai Čergelienei motinystė – nuostabus, gražus, pakilus jausmas, kurį ji linkėtų pajusti visoms moterims.
Vaikai, anot pašnekovės, moteriai suteikia laimę, gyvenimo prasmę, ateities planavimą. Tris savo atžalas, kurių jauniausiajai 14 metų, valdininkė prisimena auginusi pati iki tol, kol mažiausiajai, dukrai, suėjo penkeri. Jei kartu būtų reikėję siekti karjeros, ponia Aurelija kažin ar būtų tai sugebėjusi. Ir dabar moteris pasiilgsta tų laikų, kai turėjo galimybę atsidėti tik šeimai. Dabar jai dėmesio skiria mažiau, nes dirba.
Nors tuomet, kai laukėsi trečio vaiko, pašnekovė iš medikų, tų žmonių, kurie, atrodytų, labiausiai turėtų būti suinteresuoti, kad pasaulį išvystų kuo daugiau gyvybių, yra sulaukusi įžeidžiamų užuominų, ji nesigaili tapusi daugiavaike mama.
„Man mano vaikų tikrai ne per daug. Gražu, kai kiti užaugina keturis ar penkis. Jei šeimoje egzistuoja meilė, supratimas, duonos užtenka visiems. O vaikai tikrai nėra kliuvinys siekti tikslo“, – dalijasi patirtimi ponia Aurelija.
Šventės į A.Čergelienės šeimą ateina natūraliai. Joms ypatingai nesiruošiama – daugiau vertinama kasdienė pagarba, o ne iš pareigos paruoštos dovanos, sveikinimai. Svarbiausia tradicija Motinos dieną toje šeimoje – aplankyti, pagerbti močiutes. O visa kita susiklosto savaime.
Darbo ieško, bet neranda
Kiek kitaip Motinos dieną žada pažymėti keturis vaikus viena auginanti Daiva Vaiciekauskienė. Aplankiusi mamos, anytos kapą, su dviem jau paaugusiais sūnumis ir mažyliais dvynukais ta proga ji keps tortą, ruoš želę.
Pernai iš sūnų ji sako sulaukusi paprasto, bet netikėto ir nuoširdaus pasveikinimo: pasiprašę į kiemą, jie nukeliavo į Skaistakalnio parką ir jame suskynė įvairių lauko žiedų puokštę. Tad kaip neparuoši vaikams šventinio stalo?
Gausia savo šeimyna ponia Daiva patenkinta, nors išlaikyti ją nėra lengva. Iki mažųjų gimimo ilgą laiką moteris dirbo kavinėje pagalbine darbuotoja, nors turi aukštąjį išsilavinimą – galėtų būti veterinarijos gydytoja. Dabar, kai dvyniams Dominykui ir Emilijai pustrečių metukų, jau nuo rudens pašnekovė intensyviai ieško darbo, nes senoji darbdavė nebepriima – baiminasi galimo dažno moters nedarbingumo dėl vaikų ligų.
Plačiau skaitykite gegužės 5 d.
„Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. S.Jareckienė (kairėje) ir R.Beresinevičienė – mamos ne tik savo vaikams, bet ir globotiniams, dėl kurių neretai prieš Motinos dieną joms suvirpa širdys.
