Filmas „!Moterų meno revoliucija“ vadinamas feministinio judėjimo metraščiu.
Šiemet Tarptautiniame Kauno kino festivalyje itin garsiai skambės moterų balsas – viena festivalio programų pristatys moterų eksperimentinio kino kūrėjų darbus, išvysime ir feministinio meno judėjimo metraščiu vadinamą „!Moterų meno revoliuciją“. Pasak festivalio rengėjų, kasmet renkantis filmus ieškoma įdomių, provokuojančių ir gyvastingų temų, kurios skatina svarstyti ne tokius patogius, bet svarbius klausimus. Kaip tai daro feminizmas?
Dokumentinis amerikiečių menininkės ir režisierės Lynn Hershmann Leeson filmas „!Moterų meno revoliucija“ pasakoja apie 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusį feministinio meno judėjimą, kuris šiandien laikomas bene svarbiausiu XX a. antros pusės meno judėjimu ir kurio, norint kalbėti apie socialiai ir politiškai aktyvų meną, apeiti neįmanoma. Filmui surinkta medžiaga – interviu su menininkėmis, istorikėmis, kuratorėmis, taip pat performansų, diskusijų, akcijų ir parodų akimirkos – apima daugiau nei keturis dešimtmečius ir supažindina su judėjimo pradininkėmis ir jo dalyvėmis: Judy Chicago, Miriam Shapiro, Ana Mendieta, Nancy Spero, Sheila Levrant de Bretteville, Martha Rosler, anoniminių feminisčių grupe „Guerilla Girls“ ir daugybe kitų.
Feministės meno pasaulyje sukėlė nemažą šurmulį ir pasipiktinimą, atkreipusios dėmesį į, atrodytų, nekaltą statistinį faktą: beveik absoliuti dauguma į galerijas ir muziejus patenkančių kūrinių yra sukurti vyrų. 7-ojo dešimtmečio meno institucijose vyravo socialinėms įtampoms abejingas abstraktusis menas, todėl norėdamos kurti kitaip ir kalbėti apie joms svarbias problemas tokios menininkės kaip Judy Chicago, Miriam Shapiro ir Sheila Levrant de Bretteville pradėjo kurti alternatyvių institucijų tinklą – feministinio meno studijų programą, pirmąją feministinio meno parodą „Womanhouse“, alternatyvias galerijas ir feministinio meno žurnalus.
Feministinio meno judėjimo dėka atsirado nauji kalbėjimo apie lyties, rasės, klasės ir seksualumo problemas būdai, dažnai keliantys tikrą ar įsivaizduojamą grėsmę patriarchalinėms struktūroms. Ano meto nuotaikas gerai atskleidžia JAV Kongreso narių reakcija į 1979 metais San Francisko modernaus meno muziejuje pirmą kartą eksponuotą Judy Chicago instaliaciją „Kviestiniai pietūs“. Menininkė padengė beveik kambario dydžio šventinį stalą 39-ioms žmonijos istorijai reikšmingoms moterims – deivėms, valdovėms, kovotojoms už moterų teises ir menininkėms. Lėkščių ornamentai kėlė asociaciją su drugelio ir vaginos forma, tad kongresmenai, nors nebuvo matę kūrinio, kelias valandas plušo, norėdami jį uždrausti kaip pornografiją.
Kiekviena karta turi atrasti feminizmą iš naujo
9-asis dešimtmetis – ekonomikos nuosmukio ir konservatizmo pakilimo JAV laikai – sutapo su feministinio meno judėjimo silpnėjimu. Atrodytų, antrosios bangos feminizmas padarė nemažą įtaką, tad natūralu, kad jis galiausiai išsisėmė. Visgi 1985 metais susikūrė anoniminė radikalių menininkių grupė „Guerilla Girls“. Jos, pasitelkusios ironiją ir statistiką, iš naujo priminė apie moterų padėtį meno institucijose. Vienas geriausiai žinomų grupės plakatų klausia: „Ar moteris turi būti nuoga, kad patektų į modernaus meno muziejų? Moterys vaizduojamos 85 proc. aktų, tačiau jų sukurti kūriniai sudaro mažiau nei 5 proc. muziejaus eksponatų.“ Grupės narių įsitikinimu, kiekviena karta turi atrasti feminizmą iš naujo.
Filmas „!Moterų meno revoliucija“ yra ne vien labai įvairaus ir įdomaus judėjimo, kurio Lietuvai patirti neteko, dokumentas, bet ir padeda suprasti, kad feminizmas nėra seniai išspręsta techninė problema. Jis suteikia kontekstą tokioms menininkių grupėms kaip Cooltūristės, kurios taip pat kelia klausimą, ar su Lietuvos meno istorija yra viskas gerai – žiemą vykusioje 2000-2010 m. Lietuvos meno dešimtmečiui skirtoje parodoje jos surengė specialią ekskursiją, kurios metu „papildė“ parodą trūkstamais kūriniais.
Kauno kino festivalio vadovės Ilonos Jurkonytės manymu, tokie filmai parodo, kad feminizmas, politinis ir socialinis menas ne riboja žiūrovą ir menininką, bet suteikia labai svarbią perspektyvą. „Kalbėti apie feminizmą šaltai ir oriai sunku – esi įtraukiamas į diskusiją. To mes ir siekiame,“ – pripažįsta I. Jurkonytė.
Jonas Mekas pristato moterų eksperimentinį kiną
Festivalio programoje savo įvairumu išsiskiria Jono Meko sudaryta moterų eksperimentinio kino programa, apimanti beveik aštuonis kino istorijos dešimtmečius. Trijų dalių programa supažindina su penkiolika kino kūrėjų ir pristato jau tapusius avangardo klasika filmus ir šiuolaikinius trumpametražius moterų eksperimentinio kino darbus.
Kino kritikai pastebi, kad nors avangardinis kinas, kuriam reikėjo daug mažesnių finansinių išteklių, buvo atviresnis moterims režisierėms, nei Holivudas, jame įsitvirtinti joms pavykdavo retai. Avangardo santykį su moterimi galima iliustruoti vieno garsiausių siurrealistinių filmų, Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dalí filmo „Andalūzijos šuo“ pirmaja scena, kurioje skustuvu perpjaunamas moters akies obuolys. Verta paminėti, kad pirmuoju siurrealistiniu filmu laikomas 1927 metais prancūzų režisierės Germaine Dulac sukurtas „Geldelė ir šventikas“. G. Dulac filmą sukūrė pagal Antonino Artaud scenarijų, tačiau per premjerą nepatenkintas juo A. Artaud ir grupė siurrealistų sukėlė riaušes ir galiausiai filmas buvo išimtas iš kino teatro programos. Kauno kino festivalyje išvysime kitą šios režisierės kūrinį „Temos ir variacijos“ – bandymą nebyliojo kino priemonėmis papasakoti, kas yra muzika.
Pirmojoje moterų eksperimentinio kino programos dalyje taip pat pamatysime įtakingiausios avangardinio kino režisierės Mayos Deren pirmąjį filmą „Popietės pinklės“ ir lietuvių kilmės režisierės Marie Menken darbus. Vienas jų, 1962–1962 metais sukurtas „Marš! Marš! Marš!“, pasak režisierės, skirtas atskleisti, kokia bejėgė žmogaus prigimtis ir kokie juoką keliantys yra mūsų siekiai.
Antrasis filmų pluoštas išsiskiria dėmesiu filmavimo technikai. Prancūzų eksperimentinio kino kūrėjos Rose Lowder filmuose kino galimybės tyrinėjamos dėliojant kadrą ant kadro, režisierė Marcelle Thirahe tapo ant kino juostos, o amerikiečių režisierės Jennifer Reeves darbe „Žydėjimo baimė“ itin intensyviai sujungiami spalva ir garsas. Muzikos ir formos santykį atskleidžia ir kitos avangardinio kino kūrėjos – Shirley Clarke – filmas „Sukasi tiltai“. 1959 metais sukurtas filmas turi du garso takelius, o dėl įspūdingai nufilmuotos Niujorko tiltų panoramos yra laikomas pagrindiniu abstrakčiojo ekspresionizmo pavyzdžiu kine.
Atgautas geismas
Prie feminizmo ir moters kaip temos programą įdomiai sugrąžina animacinis Marthos Colburn filmas „Įsimylėjusios vorės: arachnogazmiškas miuziklas.“ Colburn naudojama koliažo technika kuria nestabilumo ir absurdo įspūdį, o filmo vaizdai sugretina erotinį pasisavinimą ir rijimo malonumą. Už šį filmą Čikagos pogrindinių filmų festivalyje menininkė gavo auksinį festivalio žiuri apdovanojimą.
Trečioji moterų eksperimentinio kino programos dalis supažindins festivalio žiūrovus su režisierėmis, kurios talentingai pasitelkia kiną atviram ir atidžiam moters tyrinėjimui. Pamatysime Abigail Child filmą „Maištas. Ar būtent tam tu gimei?“, nagrinėjantį moterį kuriančias sąvokas ir gestus. Pasak režisierės, labiausiai jai rūpintis klausimas – kaip prabilti savo balsu, išvengiant romantinio, ar kito moteriai patogiai priskiriamo vaidmens?
Kita amerikiečių menininkė, viena pagrindinių Queer ir feministinio kino figūrų, Su Friedrich savo kūryboje 9-ajame dešimtmetyje išsamiai prabilo apie lesbietišką patirtį ir ėmėsi iki tol moterų kūrybos paraštėse buvusių žanrų – autobiografijos ir sapnų dienoraščio. Pripažinimą jai pelniusiame filme „Švelniai pasroviui“ sapnų tekstai įbrėžiami tiesiai į kino juostą ir taip filmas tampa savęs pažinimo instrumentu, atkreipiančiu žiūrovo dėmesį į ryšį tarp vaizdo ir kalbos.
Programą užbaigia ilgiausias jos filmas, režisierės Peggy Ahwesh „Lavonas“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Georges’o Bataille’o novelę. Režisierė yra sakiusi, kad laiko jį savotišku atsakymu į kitos eksperimentinio kino kūrėjos Yvonne Reiner filmą. Reiner filmo pradžioje moteris susikrauna lagaminus ir palieka sceną, ką galima vertinti kaip kino pripažinimą, kad jis nesugeba jos reprezentuoti. Peggy Ahwesh filmas, kupinas agresyvaus seksualumo ir laisvės, siekia moterį vėl grąžinti į ekraną.
Amerikiečių moterų režisierių eksperimentinių filmų programą ir filmą „!Moterų meno revoliucija“ Tarptautinis Kauno kino festivalis pristato bendradarbiaudamas su Amerikos centru Lietuvoje.
