Seimas ir moralė greitai gali tapti klasikiniais antonimais. Net jei didesnė dalis Seimo narių rimtai dirba ir yra sąžiningi, tauta dažniau pastebi parlamentarų godumą, įstatymų nepaisymą ir elementaraus padorumo stoką. Vis dėlto patys rinkėjai turėtų jausti atsakomybę, ką renka į Seimą, nes tik jų valia politikai įgyja, o neretai ir piktnaudžiauja privilegijomis bei nebaudžiamumo jausmu.
Jei Lietuvoje būtų pateiktas pasirinkimas piliečiams atšaukti parlamentą, šios kadencijos Seimas neturėtų daug rėmėjų. Kaip rodo birželio mėnesio „Vilmorus“ vykdytos apklausos rezultatai, tik 4 proc. apklaustųjų pasitiki Seimu, o 74 proc. – nepasitiki. Tai paradoksalu – juk tie patys žmonės renka Seimo narius, dažnai balsuoja už tuos pačius veidus ir pavardes nesivargindami pasidomėti, kaip praėjusią kadenciją elgėsi jų išrinktasis. Tačiau vėliau bemaž visi sutartinai linkę teigti, kad Seimas – neverta pasitikėjimo, korumpuota, moralės neturinti vagių šutvė.
Tenka pripažinti, pastaruoju metu Seimą persekioja jam garbės nedarantys sprendimai ir poelgiai. Gegužės pradžioje Seimas iš tingumo, o gal dėl dviveidiškumo neleido atimti teisinės neliečiamybės iš neseniai „apgaule“, kaip įvardijo Seimo pirmininkė Irena Degutienė, į Seimą prasibrovusio parlamentaro Evaldo Lementausko. Šis, buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąraše, pakliuvo į Seimą po to, kai iš jo pasitraukė Remigijus Ačas. E. Lementausko bylą dėl kyšininkavimo jau trejus metus nagrinėja teismas, tad generalinis prokuroras Darius Valys prašė Seimo leisti patraukti E. Lementauską baužiamojon atsakomybėn – jis kaltinamas bandęs papirkti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį Vidą Urbonavičių.
Tačiau už tokį nutarimą balsavo tik 68 Seimo nariai, o tuo metu posėdyje iš viso dalyvavo vos 72. Beveik pusė Seimo narių tiesiog nusprendė, kad jiems nereikia atlikti savo tiesioginio darbo. Veltui po to Seimo pirmininkė I. Degutienė viešai demonstravo savo nusivylimą ir pasipiktinimą. Verčiau tektų prisipažinti – kad ji taip pat joks autoritetas daugumai Seimo narių ir negeba užtikrinti bent jau elementaraus Seimo posėdžių lankomumo. Tiesa, derėtų pastebėti, kad I. Degutienė stengėsi bent jau įtikinti Seimo narius, kad šie neatmestų neseniai prezidentės Dalios Grybauskaitės pateikto veto Miškų įstatymui. Toks spjūvis šalies vadovei jau būtų reiškęs visiškai įžūlią priešstatą tarp prezidentės ir Seimo. Panašus nesutarimas Latvijoje baigėsi tuo, kad Latvijos prezidentas Valdis Zatleras inicijavo Saeimos paleidimą.
Seimo nariai – rinkėjų atspindys?
Apie parlamentarų elgesį už Seimo sienų piliečiai irgi gauna nedviprasmišką informaciją. Algis Kašėta sugebėjo bemaž dvigubai viršyti greitį – skrieti net 170 kilometrų per valandą greičiu, Rytas Kupčinskas visai šalia Seimo partrenkė dviratininkę. Tačiau šie Seimo nariai bent jau prisipažino savo kaltę. Tikras Seimo autoriteto duobkasys yra Petras Gražulis – daugiau nei trisdešimt kartų viršijęs greitį savo išnuomotu už parlamentines lėšas automobiliu. Šiam Seimo nariui neužteko net padorumo prisipažinti dėl savo nusižengimų, tad bandoma prisidengti automobilį nuomojančia įmone. Beje, bendrovė – registruota Latvijoje. Žinoma, gražu šelpti brolius latvius Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau jei toks didelis P. Gražulio patriotizmas – gal jam verčiau atsisakyti ir Lietuvos pilietybės?
Apie P. Gražulio moralę ir padorumą net rašyti nėra ko – patys Seimo nariai apie jį atsiliepia tik su ironija bei skėsčiodami rankomis, supraskite – jis jau toks yra. Vis dėlto P. Gražulis „toks yra“ jau ketvirtą kadenciją iš eilės. Rinkėjai Gargždų rinkimų apygardoje užsispyrusiai mano, kad P. Gražulis yra geriausiai jiems atstovaujantis Seimo narys. Matyt, jiems tinka meluojantis, apgaudinėjantis, besimušantis su policininkais parlamentaras. Šia prasme nereikėtų apeliuoti vien tik į Seimo narių dorą ir moralę, vis dėlto ji greičiau atspindi rinkėjų pasirinkimą ir nuostatas, kurių tikimasi iš savo renkamų Seimo narių. Jei piliečiams nerūpi, kad juos apgaudinėja Seimo nariai – kodėl jie turėtų dėl to jaudintis ir elgtis kitaip?
Vis dėlto, kaip teigia filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis, iš politikų visais laikais žmonės tikisi aukštesnės moralės standartų. „Visada yra moralės standartai, kurie objektyviai yra nusistovėję. Situacija su politikais, visuomenės atstovais yra dvilypė – viena vertus, jie renka panašų į save, nes tai yra ir atstovavimo idėja. Kita vertus, rinkėjai patys būna nepatenkinti savo atstovais, net ir moralės aspektu – tai taip pat ne išimtis“, – teigia A. Jokubaitis. Vis dėlto filosofas pripažįsta, kad taisyklių pažeidinėjimas greičiausiai yra paplitęs visoje visuomenėje. Politikai, anot A. Jokubaičio, tiesiog yra labiau matomi. Tačiau kaip tik dėl to politikai turėtų labiau galvoti apie tai, kaip elgiasi – jie žino, kad yra labiau vieši, pastebimi ir atstovauja bendram visuomenės interesui. „Jei politikų teisinė sąmonė yra tokia, kad jie sau leidžia pažeidinėti teisės normas, vadinasi, tai greičiau indikatorius, kaip visa visuomenė jų linkusi laikytis“, – samprotauja A. Jokubaitis.
Politinės kultūros prasme Lietuvoje vis dar itin stiprus vadinamasis makiaveliškas požiūris į politiką: kad valdžia ir politika suteikia priemones siekti interesų. Anot Niccolò Machiavellio, kaip teigia A. Jokubaitis savo straipsnyje „Politika be vertybių“, politinį mechanizmą galima pirkti, parduoti, užkariauti ar slapta veikti. Neretai tokio požiūrio laikosi ir dalis mūsų politikų – jie pažeidinėja savo pačių sukurtas taisykles, papirkinėja ir leidžiasi būti paperkamais.
„Makiavelizmo mūsų politikoje, žinoma, yra, – teigia A. Jokubaitis. – Tačiau svarbus ir kitas dalykas – tai, ką mes vadiname morale, yra tam tikros taisyklės, kurios yra perimamos iš ekonomikos, teisės sričių. Dažniausiai mąstoma pagal ekonominio ar teisinio racionalumo modelį, vertinant moralės dalykus. Jei prie to pridėtume makiavelizmą – gautume pilnesnį mūsų politinės kultūros vaizdą. Galima veikti nepažeidžiant teisės ar net moralės normų, kurios traktuojamos teisiškai, antra vertus – siekti ekonominės naudos. Lietuvoje etika pakeista taisyklėmis. O politikoje per dvidešimt metų ekonominis žmogus nugalėjo politinį žmogų.“
Politikų apetitas didesnis
Kaip rodo užsienio mokslininkų tyrimai, valdžią turintys žmonės yra netgi labiau nei paprasti žmonės linkę ignoruoti taisykles – jiems atrodo, kad jie yra „labiau nusipelnę“ turėti įvairių privilegijų ir būti rečiau baudžiami. Tokia paradoksali situacija gali paaiškinti, kodėl kai kurie Seimo nariai atlaidžiai žiūrėjo į E. Lementausko ar Aleksandro Sacharuko nusižengimus ir neleido jų bausti. Panašiai ir kolegų pastangos proteguoti kažkieno privačius interesus tampa kritikos objektu tik tuomet, kai į tai dėmesį atkreipia žiniasklaida.
„Visiškai absurdiškas mitas, kad turtingi politikai bus sąžiningesni, neva „nebevogs“, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Jūratė Novagrockienė. – Turtingi žmonės kaip tik turi daugiau interesų, juos saisto turimas turtas, akcijos, valdomos įmonės, galiausiai, jų socialinis ratas platesnis. Todėl greičiau yra atvirkščiai – kuo turtingesnis politikas, tuo apetitas didesnis.“ J. Novagrockienė paminėjo, jog Seimo nariai taip pat pastebi, kad svarstant vieną ar kitą projektą staiga „išlenda“ koks nors Seimo narys, kuris visai nesusijęs su svarstoma sritimi ir siūlo kokią nors savo pataisą ar visiškai naują įstatymo projektą.
Tyrimo metu, kuris buvo atliekamas analizuojant lobizmo praktiką Lietuvoje kalbinant oficialius ir neoficialius lobistus bei Seimo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, atsiskleidė ir dar viena savybė – kad Lietuvos politikai yra labai nepatikimi. „Jie gali pažadėti viena, tačiau netrukus, jei jų interesams bus naudingiau – pakeisti nuomonę ir daryti visiškai ką kita. Labai daug kas nesilaiko žodžio“, – tyrimo rezultatus komentavo politologė J. Novagrockienė.
Lygesni už lygius
Prastą reputaciją Seimas užsitarnavo dėl dominuojančios negatyvios informacijos, kurią žiniasklaida linkusi pateikti dažniau nei apie tinkamai savo darbą atliekančius Seimo narius. Iš dalies mūsų parlamentarai nuolat „paslysta“ ant privačių ir viešųjų interesų painiojimo ar atskirų grupių interesų protegavimo ir dėl to, kad vis dar trūksta aiškių taisyklių, kaip derėtų elgtis politikams. Nemažai Seimo narių tampa politikais neturėdami pojūčio, kas jiems dera, o kas – ne. Todėl nenuostabu, kad nemažą dalį kadencijos Seimo nariai užsiima įvairiais vidinių procedūrų derinimais – kas ir kaip gali naudotis tarnybiniais automobiliais, kam gali leisti parlamentinėms išlaidoms skirtas lėšas, ką įrašyti į viešųjų ir privačių interesų deklaracijas.
Kaip aiškina politologai, bėda ta, kad nėra aiškaus mechanizmo, kaip Seimo nariai turi ir gali atstovauti rinkėjų interesams. Viena vertus, akivaizdu, kad tautos atstovai turi reaguoti į savo rinkėjų, įvairių organizacijų prašymus. Seimo nariai turi teisę priimti visus – tiek paprastą pensininkę, tiek stambios įmonės direktorių. Tačiau praktikoje dažnai didesnę įtaką Seimo nariams turi įvairių verslo grupių, asociacijų atstovai. Vis dėlto yra keletas santykių su politikais grupių – privilegijuotos ir paprastos interesų grupės. „Tarkime, koks nors Bronislovas Lubys – jis gali ateiti pas politikus kaip Pramonininkų konfederacijos atstovas arba – kaip savo valdomų įmonių vadovas, – aiškina J. Novagrockienė. – Asmeniniai ryšiai visuomet veikia kaip veiksnys, padedantis atverti duris.“
Kita vertus, visuomenės įsitikinimas, kad Seime „visi vagia“, nėra tikslus. „Atviros korupcijos prasme Seime nėra taip paprasta, ji nėra taip plačiai išplitusi, kaip manoma, – remdamasi atliktu lobizmo ir korupcijos tyrimu teigia J. Novagrockienė. – Pirmiausia sprendimai dėl svarbiausių įstatymų projektų priimami anksčiau, dar partijose. Ir jei yra kažkokios išorinės įtakos – tai nėra primityvi korupcija ir grynieji pinigai. Tai gali būti kažkokios paslaugos, parama partijai ir panašiai.“
Dar vienas svarbus aspektas, kuris ne visuomet žinomas platesnei visuomenės daliai, tačiau apie kurį kalba patys Seimo nariai, tai, kad, svarbiausi sprendimai dėl įstatymų projektų priimami ne Seimo komitetuose ir juo labiau ne plenariniuose Seimo posėdžiuose, o partijose ir frakcijose. Dėl svarbių dalykų sprendimus priima partijos vadovybė, o vėliau sprendimus nuleidžia savo frakcijos nariams. Anot politologės, net Seimo nariai skundėsi, kad jiems „rankas išsukioja“ ir neleidžia turėti savo pozicijos, jei partijos vadovybė priėmė sprendimą. „Ypač tose partijose, kurios pasižymi disciplina, tarkime, Tėvynės sąjunga, Darbo partija, frakcijos nariai neturi didelio pasirinkimo“, – aiškino J. Novagrockienė.
„Vienas Seimo narys pasakojo, kad jam, pirmą kartą išrinktam į Seimą, kažkada „politikos veteranė“ Kazimira Prunskienė pareiškė: „Nejaugi manai, kad nesusitepsi?!“ – prisiminė ekspertė. – Tai reiškia, kad pačiame Seime jau seniai vyrauja pozicija, kad bemaž visi turi daryti kokias nors nuolaidas, derintis prie kitų interesų.“
Vertinant objektyviai, Seimo narių darbas išties yra labai sudėtingas. Įstatymuose dažnai net vienos formuluotės nežymus pakeitimas gali reikšmingai keisti tam tikros srities reglamentavimą. Todėl atidžiai išanalizuoti įstatymo projektą ir suvokti, kokį poveikį gali turėti kiekviena formuluotė – itin atsakingas ir daug dėmesio reikalaujantis darbas. Vis dėlto retas Seimo narys atidžiai perskaito visus įstatymus, neretai pasikliaujama frakcijos pozicija ir nesigilinama, „o kam tai naudinga“. Vis dėlto Seime taip pat veikia skirtingos interesų grupės, kurios tarpusavyje konkuruoja ir viena kitą „prižiūri“ – būtent todėl netrūksta iš paties Seimo ateinančių pranešimų ir nuorodų, kas „prastūminėja“ kokį įstatymą ar pažeidinėja privačius ir viešuosius interesus.
Tačiau palikti politikų priežiūrą tik patiems politikams būtų per daug naivu. Jei nemaža dalis jų moralę ir sąžiningumą vertina tik tiek, kiek jiems naudinga – sunku tikėtis, kad moralės spaudimas politikams didės. Vis dėlto jei rinkėjai ir toliau atlaidžiai žiūrės į Seimo narių prasižengimus ar nemoralų elgesį, tikėtis „moralesnio“ Seimo tikrai negalėsime.
