Lietuviai šią savaitę atsisveikino su litu. Vieni lietuviškus pinigus pasiliko prisiminimui, kiti jais puošė kalėdines eglutes, statė pilis ir bokštus, susmulkintų kupiūrų gabalėliais dekoravo šventinius atvirukus.
A. Kutrevičius su litu atsisveikino originaliai. Jis iš lietuviškų monetų pagamino trispalvį Lietuvos žemėlapį. U.Mikaliūno nuotr.
Žemėlapyje penkiasdešimt litų
Originaliai su litu atsisveikinti nusprendė ir idėjų nestokojantis panevėžietis Anicetas Kutrevičius. Vyras ne tik rašė eilės, bet ir iš jau istorija tapusių lietuviškų monetų pagamino trispalvį Lietuvos žemėlapį.
Auksinių rankų ir plačios fantazijos aštuoniasdešimt vienerių metų A. Kutrevičius dienas leidžia droždamas medinius angelus. Tačiau prieš keletą dienų savo mėgstamą darbą jis atidėjo į šalį. Anicetas ėmėsi kitokios veiklos. Kupinas patriotiškų jausmų vyras išeinančią nacionalinę valiutą pavertė šalies žemėlapiu. Tam jis nepagailėjo penkiasdešimties litų.
Kauną ir Klaipėdą menininkas pažymėjo penkių litų monetomis. Lietuvos sostinę Vilnių jis taip pat paženklino penkių litų moneta. Tačiau ji ne šių dienų.
„Štai pažiūrėkite, čia Vilnius. Matot, jį pažymėjau smetonine penkių litų moneta su Vytauto Didžiojo paveikslu. Šią monetą sovietiniais laikais man padovanojo pieno kombinato direktorius Steponas Vinkauskas. Tada jis man sakė: „Aš jau senstu, o tu laikyk jį ir saugok. Tu juk vis tiek jaunas, tai gal dar ir tikrojo lito sulauksi.“ Ši dovana man labai brangi. Todėl monetą įtvėriau ir laikau iki šių dienų“, – „Sekundei“ pasakojo A. Kutrevičius.
Žemėlapyje kiti šalies didieji ir apskričių miestai išskirti dviejų litų monetomis. Mažesni miesteliai pažymėti cento, dviejų, penkių, dešimties, dvidešimties ir penkiasdešimties centų monetomis. Tiesa, vienas jų vyras klijavo cento puse, kitas herbo. Taip siekė pinigus parodyti iš abiejų pusių.
Istorija – trispalvė
Nors A. Kutrevičiui liūdna atsisveikinti su nacionaline valiuta, jis sako, kad imtis tokio darbo buvo tikras malonumas.
„Skauda man širdelę, bet nėra kitos išeities. Klijuodamas žemėlapį susitaikiau su šia mintimi. O kai darbas malonus, tai ir valandų neskaičiuoji. Gaminau jį po truputį. Iš pradžių susirinkau medžiagas, dažiau medžio plokštes, pjausčiau raides. Žemėlapio rėmo pagrindą parinkau plonesnį, o pačios Lietuvos kontūrą net kelis kartus storesnį. Spalvomis stengiausi išgauti net ir Lietuvos trispalvę.
„Žalias žemėlapis – tai mūsų gražiausia, žaliausia Lietuvėlė. Žemėlapio fonas – raudonas. Nors centai ir balti, ir geltoni, jie simbolizuoja geltoną – vėliavos spalvą“, – pasakojo Anicetas.
A. Kutrevičius rengdamas žemėlapį nepagailėjo nei laiko, nei pastangų, nei kantrybės. Šalia žemėlapio kairėje pusėje iš smėlio spalvos linoleumo jis išpjaustė ir istorines datas.
„Litas egzistavo nuo 1922 iki 1940 metų bei atgavus nepriklausomybę nuo 1993 iki 2014 metų imtinai“, – aiškino Anicetas.
Žemėlapio atsiradimo istorijos kantriai klausėsi ir Aniceto žmona Irutė. Ji net kelis kartus pabrėžė, kad istorinis vyro žemėlapis skirtas tikrai ne dovanoms.
„Tai istorinis palikimas mūsų vaikams ir anūkams. Jis visuomet kabės mūsų svetainėje“, – tvirtino moteris.
Darniai gyvenanti pora užaugino dukrą Ievą, kuri šiuo metu gyvena Šiauliuose. Senoliai džiaugiasi ir anūkėmis Rūta bei Ugne.
Patyrė ne vieną pasikeitimą
Irutė dar ir dabar prisimena tėvelio žodžius: „Litas ir Smetona. O aš tada dar nesupratau, nei kas tas litas, nei kas tas Smetona. Lietuva buvo laisva, turėjo savo pinigus, visa Europa mus žinojo.“
Sulaukęs garbingo amžiaus A. Kutrevičius sako ne vieną kartą patyręs valiutų pasikeitimą. Jis prisimena, kaip 1922 m. pabaigoje Lietuvoje buvo įvestas stiprus litas, kuris išsilaikė iki 1940 m. sovietinės okupacijos, kai atkeliavo rublis.
Antrojo pasaulinio karo metu šalyje trumpam buvo pasklidusi ir Vokietijos reichsmarkė bei pfeningai, sovietų laikais vyrui teko susipažinti ir su červoncais, rubliais bei kapeikomis. Vyras pamena ir tuos laikus, kai rublius pakeitė talonai – „vagnorkės“.
„Aš gimiau ir augau kaime. Kaip šiandien atsimenu, su draugais eidavom į klėtį. Ten stovėdavo didžiulė skrynia su senoviniais daiktais. Ir vieną kartą ten radome carinių pinigų. Jie tokie dideli, popieriniai. Juos kaupė mūsų senelis.
Prieš karą, kai eidavau į mokyklą, tėveliai duodavo centų, kartais ir litų. O po okupacijos visą jaunystę praleidau su červoncais, rubliais ir „vagnorkėmis“. Tada vėl grįžo litai, bet kitoniški, naujo dizaino.
Atsisveikinti su litu tikrai liūdna, bet dabar vyksta didžiulė globalizacija. Reikia žiūrėti į priekį, vienytis visiems į krūvą. Jei gyvensim atskirai, kaip vieniša salelė, kaip mes beegzistuosim. Anglija, turinti savo pinigus, – didžiulė tvirtovė. Mes su tokiomis šalimis negalime lygintis“, – svarstė A. Kutrevičius.
Aniceto Kutrevičiaus eilėraščiai
3,4528
Trys, kablelis keturi, penki,
Du, aštuoni –
Šitiek litų
Į vieną eurą keiti…
Gaila mums LITO,
Bet tokia sutartis:
Mūsų litukas
Nebeišsilaikys.
Čiupinėju aš eurą
Ir toleruoju,
Nes eiklus Vytis
Ant jo šuoliuoja…
Tad neužmirštas
Ir mūsų litas,
Nors jau bus pinigas
Visai visai kitas.
Trys, kablelis keturi,
Penki, du aštuoni –
Už tiek litų
Tu vieną eurą perki…
Sudie, lite!
Baigias, lite, tavo dienos,
Graibėm mes tave kiekvienas,
Kur galėjom, kaip mokėjom
Ir garbingai, ir suktai,
Su tavim gyvent gerai.
Pažinau tave prieš karą,
Kai Smetona valdė šalį,
Bet užėjo baisus karas
Ir tave kalėt uždarė…
Liko tik prisiminimas –
Keli centai atminimui.
Pasirodė svetimi
Rubliai, markės atvežti.
Oi ilgai su rubliais gyvenom
Ir kapeikas visi skaičiavom,
Kolei litai sidabriniai
Grįžo vėl į piniginę.
Jeigu litą tu turi,
Gerai, vadinasi, gyveni,
Bet ir vėl kliūtis kita
Mes – vieninga Europa.
O Europos Sąjungoje
Tiktai euras ponavoja.
Jeigu esi jos dalis,
Litas jau kaip ir rakštis…
Nors ir gaila, ir skaudu,
Skirtis reiks greit su litu.
Tu tuoj būsi sustabdytas
Ir į seifą uždarytas.
Atsiprašom mes už tai,
Jau visai kiti laikai.
Mes jau sąjungoj Europos,
Kaip diktuoja, taip ir šokam…
Arba rubliai, arba eurai –
Litas nebeišsilaikys.
Ir mes patys į Europą
Atidarėme duris…
Tad atleiskit, centai, litai,
Viešai viskas padaryta.
Liksit gal tiktai krūtinėj,
O jau eurai – piniginėj.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
