Kai kalba pasisuka apie šeimos biudžetą, vyresnės kartos žmonės sako, kad tiek čia to mokslo: „Reikia išleisti mažiau, nei uždirbi, ir vargo nebus.“ Finansų specialistai teigia, kad tai geležinė aksioma, bet tikina, kad šiais laikais net ir apie tuos, kurie išleidžia daugiau, nei uždirba, galima kalbėti kaip apie sėkmingai investuojančius į savo ateitį. SEB banko analitikai tvirtina, kad šiais laikais turėti skolų normalu, ir pataria tik saugotis, kad skola nevirstų prasiskolinimu.
Linkę nieko nedaryti
Ar daugiau pinigų išsprendžia problemas? Daugelį – taip. Tačiau kai atsiranda pinigų, atsiranda ir naujų rūpesčių ar galvosūkių. Juk kol pinigų vos užtenka nuo algos iki algos, paprastai negalvojame nei apie kokį nors taupymą, nei apie skolinimąsi. Bet kai jų gaunama daugiau, didesnis ir pasirinkimas, ką su jais daryti. O kartu – ir galimybė pasirinkti neteisingai. Bet suklysti taip nesinori, ypač jei tai mūsų pačių uždirbti pinigai.
Apie visuomenės finansinį prusinimą tarptautiniu mastu kalbama daug: ir ES valdančiose struktūrose, ir Europos centriniame banke, ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, ir didžiųjų šalių susitikimuose. Dažniausiai tai susiję su naujais reiškiniais, pavyzdžiui, pensijų sistemų reformomis, naujovėmis finansinių priemonių rinkose (kai kuriomis iš jų naudotis neišmanant yra pavojinga). Sietina tai ir su socialinėmis, ekonominėmis pasekmėmis dėl gyventojų neracionalaus elgesio su pinigais – prasiskolinimu, nemokšišku taupymu.
Žinios ar jų trūkumas lemia vienokią ar kitokią elgseną. Finansinė elgsena ne visada būna racionali. Visada išlieka pavojus padaryti dviejų tipų klaidų. Pirmojo tipo – nedaryti to, ką reikėtų. Antrojo – padaryti ne tai, ką reikėtų.
Lietuviams, jei ir būdingos, tai veikiau pirmojo tipo klaidos – nedaryti nieko.
„Tik maždaug kas trečias klientas, turintis ilgalaikių paskolų, yra sudaręs gyvybės draudimo sutartį. Pastebime, kad dažnas jaunas žmogus, uždirbantis pakankamai, niekaip nepradeda taupyti pensijai, – tikino SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė. – Kai kurie priima sprendimus, neatsižvelgdami į savo finansines galimybes, pavyzdžiui, skolinasi daugiau, negu gali grąžinti, arba pernelyg rizikingai investuoja savo vieninteles santaupas.
Kiti turi priekaištų paslaugų teikėjams už iš anksto neišaiškintas ar neišsiaiškintas paslaugos sąlygas – mokesčius, sutarčių nutraukimo galimybes.“
Tikimybė padaryti klaidų, pasak J.Varanauskienės, labai sumažėja, jei žmogus turi pakankamai informacijos: pirmiausia apie savo finansinius planus ir poreikius dabar ir ateityje, žinių apie ekonomikos reiškinius, tendencijas, perspektyvas. Taip pat būtina domėtis ir finansinėmis paslaugomis: kurios labiausiai tinka kiekvienu konkrečiu atveju.
Kad pinigai nedraskytų
kišenės
„Finansinis išprusimas leidžia finansiškai pasirengti nenumatytoms situacijoms, protingai investuoti ir taupyti pensijai, geriau pasirinkti poreikius atitinkančias paslaugas, reaguoti į įspėjimą apie riziką, nepirkti produktų, kurių nereikia, neprisiimti rizikos, dėl kurios vėliau patirtume sunkumų, – sakė SEB ekspertė. – Kaip tvarkyti pinigus, teks mokytis visą gyvenimą, kad jie nei draskytų kišenių, nei iš jų byrėtų.“
SEB bankas yra parengęs skaičiavimo metodiką, pagal kurią kiekvienas gali suskaičiuoti, ar jis priklauso rizikos prasiskolinti grupei, ar ne.
„Reikia sudėti viso turimo – finansinio ir nekilnojamojo turto – vertę ir atimti iš jos turimas skolas. Jeigu lieka mažiau nei 5 tūkstančiai litų – jūs vargšas, jeigu daugiau nei 240 tūkstančių litų, priklausote turtingųjų sluoksniui (tokių visame pasaulyje yra tik 10 procentų), o jeigu turto vertė, atskaičiavus skolas, viršija milijoną – jūs turtuolis (tokių yra tik 1 procentas).
Yra ir skaičiavimas, pagal kurį galima išsiaiškinti, ar šeimos prisiimti įsipareigojimai, susiklosčius nesėkmingai situacijai, „nepaskandintų“ – skaičiuojamas skolos ir metinių pajamų santykis.
Jeigu skolai padengti užtenka iki 6 metų absoliučiai visų šeimos pajamų, vadinasi, šeimos biudžetas yra nerizikingas.
Tarkime, jeigu skola yra 300 tūkstančių litų, o šeimos metų pajamos – 50 tūkstančių litų, skolai atiduoti reikėtų sukaupti 6 metų darbo užmokestį. Tai jau riba tarp pavojingos ir nepavojingos šeimos finansinės būklės.
Kai skola viršija 80 procentų turimo turto vertės – tokia šeima viena koja bankroto pelkėje.
NT – 4 pensijų pakopa
Lietuvoje, kaip ir kitose nelabai turtingose šalyse, didžiąją dalį statistinio lietuvio turto sudaro nekilnojamasis turtas (NT).
Kuo turtingesnė šalis, tuo šis procentas
mažesnis. Vakaruose nemažą dalį viso turto sudaro investicijos į obligacijas,
kitus vertybinius popierius.
„Pagal šią statistiką Lietuva yra tarp Indijos ir Kinijos. Lietuviai dar menkai pasitiki įvairiomis investicinėmis priemonėmis, o be to, didžioji jų dalis neturi atliekamų pinigų investicijoms, nes yra įsigiję nekilnojamojo turto, – tvirtino J.Varanauskienė. – Todėl mūsų šalyje investicijas į nekilnojamąjį turtą drąsiai galima vadinti ketvirtąja pensijų pakopa.“
Tiesa, ne visi sugebės pasinaudoti turimu NT taip, kad būtų kuo mažiau finansinių problemų. Abejojama, ar per artimiausius dešimtmečius Lietuvoje bus įdiegta savotiška rentos sistema – kai senas žmogus gali užstatyti bankui turtą už kas mėnesį iki gyvos galvos mokamą suderėtą pinigų sumą.
„Pavyzdžiui, Švedijoje senas žmogus bankui gali pasiūlyti savo turtą, o šis už tai jam garantuoja išlaikymą. Jeigu turtą bankui užstatęs žmogus miršta anksčiau, nei būna išmokėta visa suma (tai ir įvyksta dažniausiai), giminaičiai turi spręsti – grąžinti pinigus bankui ir pasilikti paveldėjimą ar ir toliau kas mėnesį gauti išmokas, – sakė J.Varanauskienė. – Manau, kad pas mus ši sistema sunkiai skinsis kelią, todėl kaip „įdarbinti“ turimą NT, turės ieškoti patys žmonės – be bankų pagalbos.“
Senatvėje – turtas
svarbesnis
Kad NT pasitarnautų kaip savotiška pensijos kaupimo forma, lietuviams, visų pirma, pasak psichologų, reikia išmokti neprisirišti prie jo.
„Vis dėlto tautos mentalitetas yra toks, kad lietuviai sugeba iki mirties būti ištikimi net blokiniam butui, o ką jau kalbėti apie namus, kuriuos jie patys statė. Blogiausia, kad tas prieraišumas lieka net tada, kai tas turtas tampa pernelyg didelė našta, o jo išlaikymas neleidžia oriai gyventi, – teigė psichologai. – Kiekviena situacija nepakartojama, bet kodėl reikia vargti keturių kambarių bute, kai, pasikeitus į mažesnį, būtų galima bent iš dalies palengvinti senatvę.“
Finansų analitikai taip pat teigia, kad senatvėje ypač svarbu mokėti pasinaudoti sukauptu turtu, nes žmogus jau būna praradęs didžiąją dalį „žmogiškojo kapitalo“.
„Jaunuoliai turi daug energijos ir jėgų, bet turto beveik neturi. Senatvėje – viskas kitaip. Užsidirbti galimybės senka, todėl pasikliauti galima tik sukauptu turtu“, – pažymėjo J.Varanauskienė.
Darius SKIRKEVIČIUS
A.Repšio nuotr. Finansų specialistai teigia, kad šiais
laikais net ir apie tuos, kurie išleidžia daugiau, nei uždirba, galima kalbėti
kaip apie sėkmingai investuojančius į savo ateitį.
