Pavyzdingai savo gyvenvietę tvarkanti Berčiūnų bendruomenė sulaukė netikėtų ir originalių dovanų – savaitę vykusio tarptautinio plenero vasaros stovyklos „Jaunasis skulptorius“ dalyviai dovanojo savo kurtas skulptūras iš medžio.
Medžio skulptūros papuošė aplinką
Prieš porą savaičių ramioje Berčiūnų gyvenvietėje kaip niekada buvo triukšminga. Pokšėjo kirviai, zvimbė pjūklai – čia vyko jubiliejinė, penkioliktoji, tarptautinio medžio skulptūrų plenero vasaros stovykla „Jaunasis skulptorius“. Joje dalyvavo penkiolika jaunuolių iš trijų Baltijos valstybių. Jubiliejinis pleneras buvo skirtas 150-osioms 1863-iųjų sukilimo metinėms, todėl ir lietuviai, ir latviai, ir estai turėjo progą susipažinti su skaudžiais ir lemtingais Lietuvos istorijos puslapiais. O berčiūniečiai – pasisemti patirties iš jaunų žmonių ir kartu sustiprinti pačią bendruomenę.
Kaip teigė buvusi ilgametė Berčiūnų bendruomenės pirmininkė Marija Povilonienė, svajonių gyvenvietę papuošti medžio skulptūromis buvo visada.
Berčiūnai prieš keletą metų buvo įvertinti kaip gražiausiai besitvarkanti kaimo gyvenamoji vieta, bendruomenės nariai nuolat puoselėja aplinką, bet trūko kažko šilto ir kartu paprasto. O kai atsirado galimybė priimti jaunuosius skulptorius, bendruomenė pasistengė, kad jie prieglobstį rastų būtent Berčiūnuose.
„Vien tai, kad susirinkome šiukšles, susitvarkėme viešąsias erdves, išvalėme Sanžilės pakrantę, dar nereiškia, jog galime didžiuotis savimi ir nuleisti rankas. Matydama medines skulptūras visada pagalvodavau, kad ir mums tokių reikėtų. Nors gyvenvietę puošėme įvairiausiais akmenimis, norėjosi medžio, jo didybės“, – „Sekundei“ pasakojo M. Povilonienė.
Vienintelis reikalavimas buvo pasirūpinti jaunųjų menininkų apgyvendinimu ir maitinimu bei pagrindine medžiaga – ąžuolu.
Pasak M. Povilonienės, jeigu ne rėmėjai, vargu ar būtų pavykę plenerą organizuoti Berčiūnuose. Kita vertus, didelis ir bendruomenės indėlis, kad aplinka, kurioje dirba menininkai, būtų itin jauki ir svetinga.
„Tos penkios dienos prabėgo labai greitai. Vaikams tai buvo sunkaus darbo metas, o mums – didžiulis malonumas stebėti, kaip iš medžio gabalo gimsta nuostabūs kūriniai, bendrauti ir dalytis patirtimi. Su daugeliu jų tapome tikrais draugais“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.
Tačiau pripažino jautusi didelę atsakomybę, kad vaikai, dirbdami su itin aštriais įrankiais, nesusižalotų.
Istorijos pamokos
Į jaunųjų skulptorių stovyklą įsitraukė visa bendruomenė. Anot stovyklos organizatorės, seniai Berčiūnų gyventojai nebuvo taip susitelkę bendram tikslui.
„Ši stovykla išjudino, pagyvino visą bendruomenę. Juk ir pasisėdėjimai vakarais prie laužo, ir noras kuo nors padėti, pavaišinti skatina bendruomeniškumą ir apskritai požiūrį į bendrystę. Kolektyvams, kurie nori aktyvinti savo veiklą, reikia tokios injekcijos, veiklos bendrai sueiti“, – mano M. Povilonienė.
Vakarais, nurimus pjūklų bei kaltų garsams, ir svečiai iš visų trijų Baltijos valstybių, ir bendruomenės nariai prie laužo kalbėdavosi apie bendrą šalių praeitį ir šiandienos problemas, aptardavo aktualijas.
Buvo nuspręsta, kad idealiausia medžio skulptūras ne išbarstyti po visą miestelį, o iš jų sukurti savotišką taką, vedantį nuo mokyklos durų iki Jaunimo užimtumo centro.
Šis takas – istorijos puslapiai jaunų žmonių akimis, o kartu ir savotiškas ženklas, kad tai vieta, kur auga, bręsta ir formuojasi asmenybės.
Jaunimas per daug kritikuojamas
Bendruomenės vairą savo rankose dešimtmetį laikiusi M. Povilonienė įsitikinusi, kad priekyje visada turi eiti jauni žmonės. Kartų nesuderinamumo ar kokių nors nesusikalbėjimų bendruomenėje neturėtų būti.
Tačiau Lietuvoje dar labai jaučiama, kad vyresnioji karta į jaunimą žiūri su tam tikra pašaipa, priekaištauja, neva jų laikais būdavo viskas kitaip.
„Kiekvienas turi rasti savo vietą bendruomenėje. Neturinti jaunimo bendruomenė nereikalinga. Kaip galima ką nors išskirti? Kaip žmogaus kūnas negali funkcionuoti be kurio nors organo, taip bendruomenė – be jaunimo. Bendruomenė turi būti tam tikra visuma. Kai į renginius tėvai vaikus vedasi nuo mažų dienų, vėliau jiems užaugus nebereikia aiškinti, kas ta bendruomenė“, – kalbėjo pašnekovė.
Berčiūnų bendruomenės siela esanti M. Povilonienė prieš kelis mėnesius atsisakė pirmininkės pareigų ir šią vietą perleido jaunesniems – savo buvusiai mokinei. Ir tai ji padariusi be jokios baimės, ar naujai pirmininkei pavyks susidoroti su šiomis pareigomis.
Anot moters, per dešimt metų padėti stiprūs pamatai, be to, ji visada pasiruošusi gelbėti. Jauni žmonės yra daug drąsesni ir kupini idėjų, todėl bendruomenei bus tik geriau.
„Mes, vyresnio amžiaus žmonės, turime suprasti, kad viskam yra savas laikas. Jauni žmonės yra laisvesni, drąsesni, o mes, vyresni, viską įrėminame į bendravimo taisykles, etikos dalykus. Kartais reikia ir kitomis akimis į viską pasižiūrėti. Mūsų jaunimas apskritai yra geras, tik mes per daug jį apkalbame ir kritiškai vertiname.
Kartą teko nugirsti pokalbį, kai į talką susirinkę vyresni bendruomenės nariai užsipuolė krepšinį žaidžiančius vaikus, neva šie mėto kamuolį, o jie vieni turi dirbti. Vienas vaikinukas ir sako: „Ar jūs mus kvietėte, ar sakėte, kad bus rengiama talka? Valandą pažaisime, ir ateisime padėti.“ Tąkart ir pasakiau, kad šįkart jie mus pamokė“, – neseną įvykį prisiminė moteris.
Šeimininkauja patys
Berčiūnų bendruomenė oficialiai skaičiuoja dešimtuosius gyvavimo metus, tačiau kaip bendruomenė gyvuoja beveik nuo pat gyvenvietės įsikūrimo pradžios. Vienas didžiausių bendruomenės nuveiktų darbų – jaunimo užimtumo namai.
Kaip pasakojo M. Povilonienė, prie bažnyčios, kurią lanko ne tik vietiniai gyventojai, bet ir panevėžiečiai, atvykėliai iš kitų Lietuvos kampelių, statybos darbų daug prisidėjo ir bendruomenės nariai.
Po darbų jauni žmonės pamėgo prisėsti ant tilto per Sanžilę, tačiau nė vienas tėvas nenorėjo, kad jų vaikai kvėpuotų išmetamosiomis automobilių dujomis. Prie geležinkelio taip pat nebuvo saugu, nes čia atvažiuodavo nemažai jaunimo iš Panevėžio ir ne visada draugiškai nusiteikusio.
M. Povilonienė ragino jaunus žmones burtis prie mokyklos, tačiau tai nebuvo ta vieta, kuri trauktų vaikus. Juk mokykloje ir taip praleisdavo didžiąją dienos dalį. Kelius į mokyklą jauni žmonės pramynė tik sutvarkius sporto salę.
„Vaikai iškėlė tokią mintį, kaip būtų smagu susitvarkyti buvusią katilinę, kad būtų galima turėti savo kampelį. Tai buvo vaikų idėja, aš pati net nebūčiau išdrįsusi pagalvoti, kad senas apgriuvęs ir pajuodęs pastatas galėtų virsti jaukiu traukos centru“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau idėja virto kūnu. Įsikūrus Vietos veiklos grupei, M. Povilonienė pradėjo domėtis galimybėmis pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio visiškai neįgyvendinamą svajonę.
Kaip juokauja moteris, baimindamasi neskaidriai panaudoti Europos Sąjungos lėšas, beveik ketverius metus mokėsi, kol pagaliau išdrįso parašyti projektą senoje katilinėje įrengti jaunimo užimtumo namus.
„Jaunimo užimtumo centro atidarymas prilygo didžiulei šventei, buvo toks susidomėjimas, kad negalėjome sutalpinti visų. Mes nupirkome tik biliardo stalą ir stalus, kad galėtų vykti dalykiniai susitikimai, seminarai, o įvairius treniruoklius, techniką jaunimas atsinešė savo“, – prisiminė buvusi bendruomenės pirmininkė.
Jaunimo užimtumo centras ilgainiui virto daugiafunkciu centru, čia organizuojamos įvairios konferencijos, seminarai. Raktus nuo šio centro turi tik jaunimas, čia jie ir tvarkosi savarankiškai.
„Jaunimas tvarkosi pats, o mes tik pastebime iš šono. Mes, vyresni bendruomenės nariai, ten nieko netvarkome, bet dulkių tikrai nerasite“, – jaunuosius berčiūniečius gyrė M. Povilonienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
