Po ketverių metų tylos Panevėžio mokykloms vėl suskambo varpai. Pagal Savivaldybės parengtą švietimo tinklo pertvarkos projektą iki 2018-ųjų jų mieste turėtų sumažėti bent trimis.
Jaunimo mokykla į pertvarkos planą pateko nepaisant jos specifikos. Čia vaikai mokosi tik nuo 6-os klasės – tie, kuriems per sunku prisitaikyti prie bendrojo lavinimo mokyklų reikalavimų, kurie jose turėjo mokymosi, elgesio problemų.
Jau kitąmet permainos lauktų mažiausios mieste „Nevėžio“ pagrindinės mokyklos. Jos 5700 kv. m nerenovuotame pastate mokosi vos per 220 vaikų. Ateinantiems penkeriems metams mokyklų tinklo žemėlapį braižantys Savivaldybės švietimo specialistai siūlo du „Nevėžio“ likimą galinčius nulemti variantus.
Pirmasis – mokyklos bendruomenei pats juodžiausias – ją prijungti prie arčiausiai esančios „Vyturio“ progimnazijos. Tokiu atveju 45-uosius metus skaičiuojanti „Nevėžio“ mokykla teliktų Panevėžio švietimo istorija, o tuščias jos pastatas Taikos al. veikiausiai papildytų privatizuojamų objektų sąrašą.
Savivaldybė skaičiuoja, kad „Nevėžio“ prijungimas prie „Vyturio“ progimnazijos miesto biudžetui per metus sutaupytų apie 188 tūkst. Eur. Tiesa, ekonomija pirmus metus būtų gerokai mažesnė dėl atleidžiamiems darbuotojams priklausančių išeitinių išmokų. Skaičiuojama, kad po tokios reorganizacijos darbo netektų net 20 pedagogų ir tiek pat aptarnaujančio personalo darbuotojų.
„Vyturio“ progimnazijoje po reorganizacijos mokytųsi 650–700 vaikų. Pasak mokyklos direktorės Vitalijos Dziuričienės, tiek mokinių sutalpinti klasėse būtų „lengviau nei lengva“. Dar 2004-aisiais „Vyturyje“ mokėsi dvigubai didesnė minia jaunimo – 1470 mokinių.
Optimistinis variantas
Savivaldybės Švietimo skyriaus specialistai „Nevėžiui“ yra parengę ir kur kas optimistiškesnę alternatyvą – į mokyklos patalpas iš Parko g. perkraustyti Moksleivių namus. Įkurtame daugiafunkciame centre veiktų ir mokykla, ir neformaliojo ugdymo būreliai.
Projekte teigiama, jog dvi įstaigas įkurdinęs po vienu stogu, miestas sutaupytų per 72 tūkst. Eur. Tačiau Savivaldybei tektų spręsti dėl tuščio likusio Moksleivių namų pastato likimo.
„Nevėžio“ pagrindinės mokyklos bendruomenė šias alternatyvas dar svarstys. Pasak direktorės Kristinos Vorienės, akivaizdu, jog tam, kad mokykla būtų prijungta prie „Vyturio“, bendruomenė kategoriškai nepritars. Kaimynystė su Moksleivių namais, direktorės nuomone, būtų priimtina, tačiau su sąlyga, kad įstaigos nebūtų jungiamos į vieną, o toliau veiktų kaip savarankiškos, tik po vienu stogu.
Pasak K. Vorienės, „Nevėžis“ neatsisako ir užsienio kalbų mokyklos idėjos, nors šis siūlymas švietimo specialistų nebuvo įtrauktas į pertvarkos projektą.
Pasak V. Vilučio, dauguma Jaunimo mokyklos auklėtinių gyvena sudėtingomis sąlygomis: net 89 proc. – nepilnose šeimose, 52 proc. tėvų nedirbantys, besiverčiantys iš pašalpų, net ketvirtadalis mokinių auga socialinės rizikos šeimose.
Vaikais dengs renovacijos sąnaudas
Kardinalios permainos rengiamos ir Jaunimo mokyklai. Pačiame miesto centre, Ramygalos g. įsikūrusią specifinę, skirtą problemų bendrojo ugdymo mokyklose turintiems vaikams, mokymo įstaigą siūloma iškelti kone į miesto pakraštį – Šiaulių g. veikiantį Saugusiųjų mokymo centrą.
Šią idėją projekto rengėjai grindžia tuo, jog Suaugusiųjų mokymo centro patalpos sutvarkytos, į jas per 2008–2013 m. investuota daugiau nei 234 tūkst. Eur, tačiau mokinių ten sparčiai mažėja. Jaunimo mokyklos nerenovuotame pastate Ramygalos g. mokosi 82 vaikai. Savivaldybė motyvuoja, jog vienam jų iš biudžeto per metus tenka 891 Eur ir tai yra vieni „brangiausių“ mokinių mieste. Vidutiniškai vienas Panevėžio moksleivis biudžetui kainuoja 405 Eur.
Sujungusi šias dvi mokyklas Savivaldybė numato per metus sutaupyti per 70 tūkst. Eur, tačiau jai vėl tektų spręsti, ką veikti su tuščiu likusiu pastatu Ramygalos g., o bedarbių gretas papildytų iki 10-ies Jaunimo mokyklos darbuotojų.
Įspėja dėl probleminių vaikų
Jaunimo mokyklos direktoriaus pareigas laikinai einantį Vidmantą Vilutį stebina, kad įstaigą ketinama pertvarkyti neatsižvelgus į jos specifiką. Šioje mokykloje mokosi vaikai tik nuo 6-os klasės. Tie, kuriems per sunku prisitaikyti prie bendrojo lavinimo mokyklų reikalavimų, jose turėjo mokymosi, elgesio bėdų.
Pasak V. Vilučio, dauguma Jaunimo mokyklos auklėtinių gyvena sudėtingomis sąlygomis: net 89 proc. – nepilnose šeimose, 52 proc. tėvų nedirbantys, besiverčiantys iš pašalpų, net ketvirtadalis mokinių auga socialinės rizikos šeimose.
„Kai kurie mūsų mokiniai bėga iš namų, valkatauja, dalis jų namuose patiria psichologinį smurtą, keletas jų – net seksualinę prievartą. Trys auklėtiniai grįžę iš Švėkšnos specialiojo ugdymo centro. Tik mūsų mokykloje jie sugebėjo adaptuotis ir tęsti mokslus. Taigi Jaunimo mokyklos negalima prilyginti bendrojo lavinimo mokykloms nei dėl jos paskirties, nei dėl lėšų, tenkančių vienam mokiniui išlaikyti. Ją reikėtų lyginti su kitomis specialiosios paskirties mokyklomis“, – „Sekundei“ tvirtino direktorius.
Anot V. Vilučio, kol mokykla įsikūrusi centre ir į ją patogu mokiniams suvažiuoti iš visų miesto mikrorajonų bei užmiesčio, vaikų lankomumas didelių rūpesčių nekelia. Tačiau direktorius įsitikinęs, kad pakeitus mokyklos vietą dalis jų, ir taip stokojančių motyvacijos mokytis, švietimo įstaigoje taptų reti svečiai. Be to, pedagogas neabejoja, kad specifinę mokyklą sujungus su kita mokymo įstaiga iškiltų naujų problemų dėl mokinių elgesio. Kadaise Jaunimo mokykla jau glaudėsi po vienu stogu su „Vilties“ progimnazija.
„Patirtis parodė, kad jaunimo klasės kitos mokyklos sudėtyje nebuvo tinkamas sprendimas mūsų auklėtiniams“, – įtikinti Savivaldybę nusiteikęs V. Vilutis.
Pertvarką diktuoja realijos
Iš Panevėžio švietimo žemėlapio per keletą metų turėtų išnykti ir „Senvagės“ pagrindinė, o jos pastatas atitektų pernai įkurtai R. Sargūno sporto gimnazijai. Optimistinių prognozių Savivaldybė neturi ir uždarymo kol kas išvengusioms mokykloms. Jau 2018-aisiais Panevėžyje turėtų nebelikti dešimties klasių pagrindinių mokyklų. Jos taptų aštuonmetėmis progimnazijomis.
Švietimo skyriaus specialisto Eugenijaus Kuchalskio teigimu, švietimo tinklo pertvarką diktuoja gyvenimo realijos. Nuo 2004-ųjų Panevėžyje gyventojų sumažėjo net 19 715. 2004–2005 mokslo metais Aukštaitijos sostinės mokyklų 838-ios klasėse mokėsi 21 248 mokinius. Per dešimtmetį jų gretos sumažėjo perpus. Dabar miesto mokyklose tėra 483-ys klasės, kuriose mokosi apie 11 tūkst. vaikų.
Prognozuojama, kad dar po penkerių metų, 2020-aisiais, į Panevėžio švietimo įstaigas susirinks apie 9700 moksleivių.
Švietimo tinklo pertvarka gąsdina dėl pragyvenimo šaltinio susirūpinusius Panevėžio pedagogus. Šiuo metu jų amžiaus vidurkis siekia 49,17 m. Didžiausia dalis – apie 27 proc. – mokytojų 55–59 m., o jaunų specialistų iki 35-erių tėra 4–5 proc.
Pasak E. Kuchalskio, jei laikysis tokios tendencijos, 2020-aisiais švietimo sistemai gresia susidurti su nauju iššūkiu – mokytojų trūkumu.
Tuštėjančio miesto simbolis
Panevėžio švietimo tinklo pertvarkos projektą jau kitą savaitę ketinama pristatyti mokyklų vadovams, miesto bendruomenėms. Savo įžvalgas dėl Panevėžio mokyklų tinklo taip pat turėtų pateikti Švietimo ir mokslo ministerija. Planuojama, kad jau kitų metų vasarį pertvarkos projektas pasieks verdiktą mokykloms turinčią paskelbti Savivaldybės tarybą.
Paskutinį kartą švietimo tinklo pertvarkos planas priimtas 2012-aisiais. Tuomet uždaryta „Verdenės“ pagrindinė mokykla. Per tiek metų jos pastato Savivaldybė nesugebėjo nei parduoti, nei pritaikyti kitai veiklai. Jį numatyta privatizuoti, tačiau kol kas buvusi mokykla – tarsi mirštančio miesto simbolis. Kadaise gyvybės pilnas pastatas dabar išdaužytais langais, nutepliotomis sienomis, žole užžėlusiais takais. Minimalus jo šildymas ir apsauga Savivaldybės biudžetui per metus kainuoja 45 tūkst. Eur.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
