Politikų sumanymas įvesti progresinius mokesčius ir surinkti kone milijardą litų pajamų prasilenkia su tikrove
Progresiniai pajamų mokesčiai visada kvepia didesniu ar mažesniu populizmu. Tačiau kai kurių socialdemokratų partijos atstovų praėjusių metų viduryje pateiktas ir vėl dažnai kartoti pradėtas siūlymas padidinti maksimalų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą prasilenkia su aritmetika.
Siūlomos trys GPM tarifo pakopos: iki 4 tūkst. litų mėnesinis atlygis ir toliau būtų apmokestinamas iki 15 proc. tarifu, alga nuo 4 tūkst. iki 10 tūkst. litų per mėnesį – 25 proc. tarifu, o didesnis kaip 10 tūkst. litų darbo užmokestis – didžiausiu 40 proc. tarifu. Šio siūlymo autoriai skaičiuoja ar spėja, kad tokia apmokestinimo sistema į biudžetą leistų surinkti papildomus 950 mln. litų, kurie, pavyzdžiui, galėtų būti panaudoti sumažintoms pensijoms kompensuoti. Tačiau „Sodros“ duomenys rodo, kad didesnį kaip 4 tūkst. litų atlyginimą šalyje gauna maždaug dešimtadalis dirbančių asmenų ir jų bendras uždarbis apskritai neviršija siekiamos surinkti sumos.
Todėl, kaip suskaičiavo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, pasiūlyta progresinių mokesčių sistema biudžetą galėtų papildyti apie 280 mln. litų. Didesnę sumą pavyktų surinkti apmokestinus ne tik atlyginimus, bet ir visų rūšių pajamas.
Kaip taikliai pabrėžė minėtas ekonomistas, Lietuvoje mokesčių sumažinimo padariniai visada įvertinami per daug pesimistiškai, nes neatsižvelgiama į tokius veiksnius, kaip teigiamas poveikis vartojimui ar šešėlinei ekonomikai.
Ir atvirkščiai, didesni mokesčiai vertinami per daug optimistiškai neatsižvelgiant į tai, kad jų mokėtojai taip pat ieškos būdų, kaip to išvengti. Pastarųjų kelerių metų pavyzdys yra nekilnojamojo turto mokestis, kuris įvedant buvo pristatomas ir kaip prabangos mokestis. 2012 m. surinkta suma nuo plano skyrėsi maždaug penkis kartus.
Tiesa, minėto progresinių mokesčių siūlymo autoriai išsiskiria ne vien perdėtu optimizmu, bet ir matematinio raštingumo spragomis. n
