Minimalios mėnesio algos tematika, ko gero, jau daugiau nei metus nedingsta iš naujienų antraščių. Šis pramoninės revoliucijos kūdikis kadaise gimė siekiant apsaugoti mažiausiai uždirbančius darbuotojus nuo skurdo ir išnaudojimo. Šiandien MMA dažnai atsiduria politikų, darbdavių ir jų samdinių interesų konflikto rezginyje.
Pradėkime nuo to, kad darbuotojus džiuginanti mintis didinti MMA kelia galvos skausmą darbdaviams. Lietuvos pramonininkų konfederacijos tyrimo duomenimis, MMA padidinimas iki 1 000 litų turėtų neigiamos įtakos 32 proc. didžiųjų pramonės įmonių, o iki 1 500 litų – 74 proc. įmonių. Pavyzdžiui, drabužių siuvimo įmonėse, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigose 1 500 litų MMA viršytų dabar mokamą vidutinį darbo užmokestį, todėl šių šakų įmonės būtų priverstos gerokai didinti darbo užmokestį ir neišvengtų masinių atleidimų.
Neutralizuoti skaudų šoką įmonėms pagelbėtų neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) kėlimas, tačiau neįmanoma, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Didinant NPD susitrauktų mokesčių įplaukos į šalies biudžetą, nors tai iš dalies kompensuotų išaugęs vartojimas ir pajamos iš vartojimo mokesčių. Prisiminus mokesčių multiplikatoriaus reiškinį, t. y. didesnį nei tiesiogiai proporcingas vartojimo šuolį sumažėjus mokesčiams, galima laukti kompensacinio efekto veikimo per ilgesnį laikotarpį, bet trumpuoju biudžetas neabejotinai nukentėtų.
Dar vienas iš šalutinių MMA kėlimo reiškinių yra infliacija, kurią skatina ir pasiūlos (sąnaudų didėjimo), ir paklausos veiksniai. Istorijoje yra atvejų, kai infliacijos tramdymo tikslais buvo sustabdytas ar sulėtintas MMA indeksavimas (pavyzdžiui, 9-ajame XX a. dešimtmetyje Danijoje, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje ir Prancūzijoje). Nors infliacinis efektas yra natūrali MMA didinimo pasekmė, mūsų šalies ekonominis klimatas šiuo metu nėra palankus verslo sąnaudų perkėlimui į galutinę produkto kainą. Taigi veikiausiai poveikis infliacijai būtų ribotas, o įmonės MMA padidinimą turėtų įtraukti į savo sąnaudas.
Kitas didėjančio MMA aspektas yra žala užimtumui. Darbo sąnaudų pūtimąsi darbdaviai mėgina pažaboti trumpindami darbo laiką ar atsisveikindami su darbuotojais vengiant bankroto, o kartais jau ir po jo. Remiantis įvairiomis mokslinėmis studijomis, MMA padidėjimas 10 proc. lemia bendro užimtumo lygio smukimą iki 3 proc.
Ar MMA netaikymas nacionaliniu lygiu dažnai susijęs su stipriomis profsąjungomis. Skandinavijos valstybės ignoruoja MMA reguliavimą šalies lygiu, o jose veikiančiose profsąjungose dalyvauja 60–70 proc. darbuotojų. Kita vertus, yra ir priešingų pavyzdžių. Vokietijos profsąjungose dalyvauja santykinai nedaug dirbančiųjų, bet MMA šalies lygiu netaikoma. Streikais garsėjančioje Prancūzijoje yra ir valstybinis MMA reguliavimas. Be to, per porą pastarųjų dešimtmečių išsivysčiusiose šalyse profsąjungų vaidmuo pastebimai silpsta, o MMA įgyja daugiau populiarumo.
Net ir siaučiant 2008–2009 m. ekonomikos krizei, daugelis MMA taikančių pasaulio šalių nestabtelėjo ir toliau ją didino.
MMA laikoma prevencine ūkio recesijos priemone, nes apriboja galimybes mažinti darbo užmokestį ir įsukti defliacijos ir atlyginimų kritimo spiralę. Dėl politinių priežasčių MMA mažinimo atvejai nepaprastai reti, tai padeda palaikyti bendrą šalies atlyginimų lygį. Pavyzdžiui, per pastaruosius 13 metų Europos Sąjungoje MMA mažėjo tik 2006 m. Prancūzijoje, 2010 m. Airijoje ir 2012 m. Graikijoje. Net ir siaučiant 2008–2009 m. ekonomikos krizei, daugelis MMA taikančių pasaulio šalių nestabtelėjo ir toliau ją didino.
Šiuo metu Lietuvai ekonomikos nuosmukis į nugarą nekvėpuoja, bet MMA padidinimas iki 1 000 litų veiktų kaip priešnuodis nuo vartojimo sąstingio. Mažiausiai uždirbančiųjų (ir išsyk pajamas paleidžiančių į apyvartą, kad bent kiek pagerintų buitį) atlyginimai didėtų sparčiausiai šalyje (17,6 proc.). Savo noru tokiam uždarbio šuoliui artimiausiu metu nesiryžtų jokio sektoriaus darbdaviai, siekdami išsaugoti konkurencingumą. Nors spartus MMA kilimas pristabdytų atlyginimų didėjimą daugiau uždirbantiems darbuotojams, bendras atlyginimų lygio kilimas būtų spartesnis nei įšaldžius MMA. Tikslesniam efekto įvertinimui koją pakiša šešėlinė ekonomika ir priemokos „vokelyje“.
MMA galėtų pasitarnauti kaip atsakas į struktūrinio nedarbo problemą. Atsižvelgiant į aukštą jaunimo nedarbo lygį, viena iš MMA naujovių Lietuvoje galėtų būti diferencijavimas pagal amžių. Tai klasikinis vadovėlinis variantas – mažesnis atlyginimas paskatintų darbdavius pasitelkti būtent jaunesnio amžiaus darbo jėgą. Pirma, jaunesni darbuotojai neturi tiek patirties ir darbo įgūdžių kaip jų vyresni kolegos. Antra, darbo užmokestis šeimos paramą gaunančiam jaunuoliui dažnai būna tik papildomas pajamų šaltinis. Kitas teorinėje literatūroje randamas variantas – MMA diferencijavimas pagal regionus – gali ir neduoti vienareikšmės naudos, nes jį kur kas lengviau „apeiti“.
Šalia gražaus noro ginti visuomenę nuo skurdo MMA kaleidoskope sukasi nemažai tamsiųjų pusių. Kita vertus, ilgai atidėliojant MMA kėlimą susikaupęs poreikis kompensuoti perkamosios galios praradimą niekur nedingsta. Tuomet arba MMA didinama šuoliškai ir verslas patiria šoką, arba ima tvenktis socialinė įtampa, o vartojimas silpsta. Vengiant abiejų šių blogybių, atidėlioti racionalaus masto MMA didinimo Lietuvoje neverta.
