Panevėžietė 21-erių Sniegė Lavrentjeva juokauja, kad jos siela gyvena gerokai ilgiau, nei rodo pase įrašyti skaičiai.
Vaikystė, pažymėta tėvų alkoholizmu, smurtu, vaikų namais, ją užaugino gerokai anksčiau nei norėtųsi.
Šiandien jauna moteris kuria kitokią istoriją – tapo savo jaunesnės sesers globėja ir tiki, kad meilė gali nutraukti net skaudžiausių patirčių grandinę.
Alkoholiu sulaistyta vaikystė
Apie vaikus, augančius priklausomybių ir smurto aplinkoje, dažniausiai kalbama skaičiais.
Tačiau už kiekvienos statistikos slepiasi tikri gyvenimai, sudaužyta vaikystė ir bandymas iš naujo susikurti pasaulį.
Panevėžietė Sniegė Lavrentjeva, patyrusi, ką reiškia visai nevaikiška vaikystė, šiandien pati globoja jaunesnę seserį ir savo gyvenimu liudija, kad net skaudžiausia patirtis nebūtinai tampa nuosprendžiu ateičiai.
Sniegė augo šeimoje, kurioje, kaip pati sako, svarbiausias buvo alkoholis.
Iš biologinės šeimos mergaitė buvo paimta net 22 kartus.
„Jaučiausi kaip skuduras. Mama ir patėvis nuolat vartojo alkoholį, mušdavosi, kivirčydavosi. Mes visa tai privalėjome išgyventi, kito pasirinkimo neturėjome.“
S. Lavrentjeva
Jos gyvenime buvo ir vaikų namų koridoriai, ir laikinoji globa, ir artimų žmonių bandymai suteikti bent trumpalaikį saugumą.
Pirmą kartą į vaikų namus ji pateko dar visai maža – viena, be seserų.
„Kiekvieną dieną verkdavau. Mamai skambindavau gal dvidešimt kartų per dieną. Šeima man visuomet reiškė viską“, – prisimena Sniegė.
Ilgainiui laukimą pakeitė supratimas, kad pagalbos kartais reikia ieškoti pačiai.
Paauglystėje ji jau pati skambindavo vaiko teisių specialistams, kai mama ilgam dingdavo iš namų.
„Mama mus palikdavo savaitei ar dviem – kažkur išeidavo ir negrįždavo. Jaučiausi tuo žmogum, kuris turi gelbėti kitus ir visus traukti iš sudėtingų situacijų. Tikriausiai gimiau su tokia našta“, – sako ji.
Nevaikiškos patirtys
Jauna moteris neslepia savo patirties ir atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti priklausomybių šešėlyje.
„Aš nebijau pasakyti, kad esu alkoholikų vaikas. Kalbu garsiai tik todėl, kad vis dar yra vaikų, kurie išgyvena tą patį, ką išgyvenau aš“, – teigia S. Lavrentjeva.
Pasak Sniegės, skaudžiausia buvo ne tik nuolatinis nesaugumas, bet ir menkavertiškumo jausmas. Mergina anksti neteko tėvo, jo net neturėjo progos pažinti. Ji augo su patėviu, o kasdienybė namuose buvo pripildyta alkoholio, konfliktų ir smurto.
„Jaučiausi kaip skuduras. Mama ir patėvis nuolat vartojo alkoholį, mušdavosi, kivirčydavosi. Mes visa tai privalėjome išgyventi, kito pasirinkimo neturėjome. Mano šeima pyksta, kad apie tai kalbu viešai, nes vis dar gajus požiūris, kad purvinų marškinių nereikia nešti už namų slenksčio. Bet apie tai kalbėti būtina“, – įsitikinusi Sniegė.
Šiandien ji su mama ryšių nepalaiko.
Patėvis ne kartą Sniegės atsiprašė dėl praeities, tačiau mama, pasak pašnekovės, savo atsakomybės taip ir nepripažino.
„Visada buvau kalta dėl to, kaip susiklostė jos gyvenimas. Jos akimis, buvau kalta ir dėl smurto namuose. Būdavo, išpildavau jos alų, o mane puldavo mušti. Tokia buvo mūsų kasdienybė“, – atvirauja S. Lavrentjeva.
Suaugo per anksti
Suvokusi, kad gyventi tėvų namuose nebegali, Sniegė išvyko mokytis į Panevėžį.
Profesinės mokyklos bendrabučio kambarys tapo pirmąja vieta, kurioje galėjo jaustis bent kiek saugi.
Tačiau net ir išvykusi ji negalėjo pamiršti namuose likusių jaunesnių seserų.
Motinai ilgam dingus iš namų, tekdavo grįžti į Radviliškio rajono kaimą, kur nekūrentuose šaltuose namuose, dažnai be maisto, likdavo dvi sesutės.
Būdama vyriausia šeimoje, Sniegė anksti prisiėmė atsakomybę už jas. Besimokydama profesinėje mokykloje, dirbo aukle, vėliau – kavinėje. Uždirbtų pinigų reikėjo ne tik pačiai išgyventi, bet ir padėti namuose likusiems vaikams. Taip gyvenimas ją privertė suaugti anksčiau nei daugelį bendraamžių.
„Man tik 21-eri, bet jaučiu, kad mano siela šiame pasaulyje nugyveno daugiau kaip keturis dešimtmečius“, – sako S. Lavrentjeva.
Pašaukimas – padėti vaikams
Prieš daugiau nei pusmetį Sniegė tapo savo jaunesniosios sesers globėja.
Dėl tokio sprendimo nesuabejojo nė akimirkos.
„Kad būsiu globėja, žinojau dar vaikystėje, kai pirmą kartą patekau į vaikų namus. Sėdėdavau ant palangės ir verkdavau. Jau tada nusprendžiau, kad būsiu namais tėvų globos netekusiems vaikams. Tą mintį visada nešiojausi savyje, tik netikėjau, kad jai taip greitai bus lemta išsipildyti“, – kalbėjo S. Lavrentjeva.
Dar pačioje santykių pradžioje ji būsimam vaikinui atvirai pasakė, jog ieško žmogaus, kuris ateityje kartu su ja globotų vaikus.
Iš pradžių šie žodžiai buvo sutikti su šypsena, tačiau atėjus laikui apsispręsti dėl jaunėlės sesers globos, Sniegės antroji pusė nedvejojo.
Jis kartu baigė globėjų mokymus, su Sniegės sesute užmezgė artimą ryšį.
Pašnekovė neslepia, kad ateityje norėtų globoti ir daugiau vaikų.
„Žinojau, kad visuomet būsiu namais, kurie lauks savo vaikų. Noriu savo gyvenimą pašvęsti vaikams. Žinau, ką reiškia neturėti namų ar per šventes sėdėti visiškai vienai“, – kalba globėja.
Atsiskleidė talentai
Vis dėlto, pasak Sniegės, globa nėra lengvas kelias.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad mūsų dienos kaip šventė. Būna visko. Globoti vaiką – tai lyg gauti spyną ir bandyti surasti jai tinkamą raktą. Kad ir kiek gyvenime bus vaikų, kiekvienam reikės vis kito rakto“, – patirtimi dalijasi S. Lavrentjeva.
Sniegė atvirai kalba, kad pradžia nebuvo lengva. Seseriai teko iš naujo mokytis daugelio kasdienių įgūdžių – nuo tvarkos iki pasitikėjimo savimi. Tačiau šiandien pokyčiai akivaizdūs.
Anksčiau prastais pažymiais besimokiusi mergina tapo kone pavyzdinga mokine. Ji rašo eiles ir poemas, turi daugybę gabumų, kurių ilgą laiką negalėjo atskleisti.
„Mano sesutė – be galo talentinga mergaitė. Anksčiau ji tiesiog negalėjo parodyti savo talentų, nes tekdavo galvoti apie išgyvenimą“, – sako S. Lavrentjeva.
Pasak Sniegės, dėl sudėtingos situacijos šeimoje sesuo buvo ne kartą mėginusi pasitraukti iš gyvenimo.
Jos globa pareikalavo daug kantrybės ir jėgų. Ilgą laiką mergaitė bijojo tamsos ir galėjo užmigti tik prie įjungtos šviesos. Dabar ji miega ramiai.
„Vieną vakarą ji pradėjo verkti, nes pasirodė, kad turi per daug, kad viskas yra per gerai – galima ramiai miegoti ir saugiai grįžti į namus. Aš pati visa tai išgyvenau, tad suprantu tokius jausmus. Noriu, kad jos gyvenimas eitų vis geryn, kad jai niekada nebetektų atsidurti tokiame pragare, kokį išgyvenome tėvų namuose“, – kalba Sniegė.
Pusė Panevėžio vaikų – Sniegės
Sniegė neabejoja, kad būtent jos užsispyrimas ir meilė vaikams padėjo išgyventi sudėtingiausius gyvenimo etapus.
Tad visai natūralu, jog šiandien jos kasdienybė neatsiejama nuo darbo su vaikais.
Šalia daugybės įvairiausių veiklų ji dirba vaikų dienos centre „Saulės vaikai“ ir sako čia jaučianti savo tikrąjį pašaukimą.
„Esu apdovanota neišsemiama meile vaikams. Tikriausiai ta meilė mane ir išgelbėjo“, – svarsto S. Lavrentjeva.
Atvykusi mokytis į Panevėžį, Sniegė pirmiausia pradėjo dirbti aukle. Vaikai greitai tapo ne tik darbu, bet ir svarbia jos gyvenimo dalimi.
„Juokauju, kad pusė Panevėžio vaikų yra mano“, – šypsosi ji.
Darbas su vaikais, anot pašnekovės, nėra lengvas, tačiau jame atrado save. Meilė, kurios pačiai vaikystėje taip trūko, šiandien tampa tuo, kuo gali dalytis su kitais.
„Kai dirbdama aukle matydavau, kaip vaikas po kelių valandų nesimatymo stipriai apkabina mamą, abu myluojasi, pačiai pradėdavo byrėti ašaros. Didelis šeimos trūkumas tikriausiai ir liks negyjanti žaizda“, – graudinasi Sniegė.
Tačiau laikui bėgant ji suprato, kad meilę, kurios pati negavo, gali suteikti kitiems. Vaikų dienos centre Sniegė stengiasi būti žmogumi, kuriuo vaikai gali pasitikėti.
„Jeigu kas nors nutinka, visi pirmiausia šaukia Sniegę, nes žino, kad apkabinsiu ir priglausiu, paguosiu“, – kalba pašnekovė.
Patyčios ir vaiko vienatvė
Sniegė puikiai žino, kaip jaučiasi atstumtas vaikas.
Vaikystėje jai teko išgyventi ne tik sudėtingą situaciją šeimoje, bet ir skaudžias patyčias mokykloje.
Mokėsi nedidelėje kaimo mokykloje, žinia apie policijos apsilankymus namuose ten pasklisdavo labai greitai. Patyčios lydėjo ne tik dėl šeimos situacijos, bet ir dėl skurdo, aprangos ar negalėjimo turėti tam tikrų daiktų.
„Kelias į mokyklą buvo nulaistytas ašaromis. Buvo taip sunku, kad nebenorėjau gyventi“, – pamena S. Lavrentjeva.
Sniegė prisimena, kad kartais bandydavo draugystę tiesiog nusipirkti.
„Jeigu iš apgirtusių tėvų pavykdavo išprašyti pinigų, draugams pirkdavau traškučių. Tačiau tos draugystės nebuvo nuoširdžios“, – mena pašnekovė.
Pasak jos, priklausomybių turinčiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su psichologiniu ir fiziniu smurtu, nepriežiūra bei nuolatiniu nesaugumu. Vis dėlto aplinkiniai ne visada pastebi arba nenori pastebėti, kas vyksta už uždarų durų.
Visuomenės abejingumas Sniegei iki šiol kelia daugiausia skausmo.
Anot jos, augant buvo įsitikinimas, kad ne tavo pupos, ne tu ir rūpinkis. Kaimynai matė, kas vyksta jų šeimoje, bet nenorėjo kištis. Mokykla taip pat stengėsi nematyti.
„Savo vaikystės net negaliu pavadinti gyvenimu – tai buvo tik išgyvenimas. Kaip grįžti į namus, kuriuose sėdi neblaivūs benamiai, nuolat rūkoma, vartojamas alkoholis, vaikų adresu skrieja keiksmai ir grasinimai? Valgyti nėra ko, aplinkui – netvarka. Koks gali būti gyvenimas tokiuose namuose? Bet visoje toje situacijoje baisiausia buvo visuomenės abejingumas. Aš esu tas vaikas, kuris buvo nematomas“, – atvirauja S. Lavrentjeva.
Vilties kelias
Rudenį Sniegė planuoja pradėti kelionę po mokyklas.
Ji nori atvirai moksleiviams pasakoti savo gyvenimo istoriją ir tapti pavyzdžiu vaikams, kurie šiandien gyvena sudėtingose šeimose.
Pasak jos, apie vaikus, augančius priklausomybių ir smurto aplinkoje, kalbama vis dar per mažai. Tuo metu daugybė jų panašias dramas išgyvena ir šiandien. Sniegė nori, kad vaikai suprastų, jog ateitis nepriklauso vien nuo aplinkybių, kuriose gimė.
„Apie tai kalbėti būtina, nes vis dar yra daugybė vaikų, kurie tokias tragedijas išgyvena savo šeimose. Ypač mieste labai lengva pasislėpti. Esu gyvas pavyzdys, kad net ir augant disfunkcinėje šeimoje galima užaugti žmogumi. Noriu, kad vaikai žinotų, jog nepaisant to, kokioje šeimoje auga, jie gali rinktis gyvenimą. Kartais atrodo, kad vilties nebėra, bet ji visada yra“, – kalbėjo S. Lavrentjeva.
Deja, kartais tuo gyvenimo švyturiu tampa ne biologiniai tėvai, o globėjai.
Kiekvienam, pasiryžusiam atverti savo širdis ir namų duris, Sniegė ne tik medalį užkabintų, bet ir pastatytų paminklą.
Pasak jos, globa reikalauja ne tik meilės, bet ir didžiulės kantrybės. Vaikai, patyrę smurtą, nepriežiūrą ar atstūmimą, neretai sunkiai priima pagalbą ir dėmesį.
„Kai vaikas ilgą laiką buvo priverstas vienas kovoti su pasauliu ir jo baisumais, rūpestis ar domėjimasis tuo, kaip jis jaučiasi, kartais sutinkamas priešiškai. Kelias į sužeisto vaiko širdį tikrai nelengvas, bet labai prasmingas“, – teigė savo sesės globėja tapusi Sniegė.
Ji pabrėžia, kad sprendimas tapti globėju turi būti atsakingas ir brandus, ateiti iš širdies.
Nors vaikystėje Sniegei teko patirti daug skausmo, ji iš vaikų namų išsinešė ir šviesių prisiminimų. Iki šiol su dėkingumu prisimena sutiktus auklėtojus ir žmones, kurie tapo tikru pavyzdžiu. Sniegė tikina, kad verta stengtis dėl kiekvieno vaiko, kuriam trūksta saugumo ir artumo.
„Globa nekeičia žmogaus – ji kuria naują žmogų. Keisti vaikų gyvenimus visuomet verta. Linkiu visiems turėti namus, į kuriuos būtų gera grįžti“, – sako S. Lavrentjeva.
