Iškart sakau, kad pavadinimas dviprasmis. Grožio konkursuose taip tituluojama publikos (bent jau taip liudija organizatoriai) išrinkta grožybė. Kadangi grožio konkursuose negražių merginų kaip ir nebūna, tai vadinamąja publikos išrinktąja dažniausiai irgi tampa žavi mergina. Šiame pramogų kultūros ir verslo bare vyriškos (bet nebūtinai) lietuvių akys yra profesionalios.
Tačiau mano komentare Mis Publika yra pati publika. Jos savybės, skoniai, pasirinkimai, viešas elgesys neretai tampa begalinės kritikos ir kūrybingų individų nevilties priežastimi. Dažnai girdima, kad spauda ir kitos geltonos medijos yra tokios, koks yra masinis vartotojas. Geri muzikos profesionalai, anot praėjusiame žurnalo IQ numeryje pasisakiusio žurnalisto ir rokerio Šarūno Bulotos, tampa chalturščikais dėl klampinančio publikos, galinčios sumokėti už koncertus, skonio. Šis argumentas išsakomas ne tik siauruose rateliuose, bet ir viešojoje erdvėje. Tai neginčytina, bet tik viena medalio pusė. Pasitenkinę pačia diagnoze, nesunkiai galime pateisinti beveik viską, ką darome dėl pinigų. Banalybė ir bjaurastis, įskaitant šiurkštų melą ir šmeižtus, patinka publikai. Lieka tik šią mis patenkinti. Ir viskas?
Galima be perstojo vardyti pavyzdžius ir ieškoti naujų nevilties žodžių. Populiarieji mūsų šalies TV kanalai lenktyniauja begalinės beskonybės varžybose irgi dėl to, kad tai gerai priimama masinės auditorijos. Vis daugiau tenka sutikti tokių masinės žiniasklaidos pramoginių laidų kūrėjų, kurie privačiai prisipažįsta, kad patys negali žiūrėti TV. Vis publikos skoniu, reitingais motyvuojamas vienos ar kitos laidos išlikimas. Šie aptariamo reiškinio bruožai yra kaip ir nuvalkioti. Skoniui šakės (in memoriam) – skaudžiai juokavo IQ humoro puslapio autorius.
Gero džiazavimo vakarėlis be jokių banalybių, literatūriniai skaitymai ir muzikinės improvizacijos kur nors toliau nuo perdėtai susireikšminusių veidų ir galios centrų jau yra įmanoma tikrovė.
Tačiau yra prasminga be ironijos kalbėti apie antrą medalio pusę. Žemo skonio publika, kaip meno ar žiniasklaidos nuopuolio priežastis, yra pagrįstas dalykas. Bet tai tampa drama tik tuomet, kai patys kūrėjai galutinai pasiduoda pagundai dėl santykinės šlovės, galios ir pinigų visiškai (norisi pabrėžti – visiškai) atsisakyti kilnesnių siekių, egzistenciškai aktualizuojamos kūrybos, nuoširdžios saviraiškos, šviečiamosios ir ugdomosios misijos. Netikiu, kad visiškai nenorima ginti prasmės ir kilnesnių vertybių apkasų. Bet kartu neabejoju, kad tai, kas nutiko mūsų kultūrai, jau senokai primena partizaninio karo pamiškes.
Gero skonio publikos būriai greičiausiai nėra didesni nei rimtų knygų tiražai. Tradiciškai laikosi keletas filharmonijos salių lankytojų kuopų: ne tų, kuriems būtų svarbu pasirodyti tik perdėtai reklamuojamų žvaigždžių fone, bet tų, kuriuos vilioja kasdieniai rimtos muzikos ariergardo nuotykiai. Tikėtina, kad šis susiaurintas kultūrinės partizanystės būrys nepasens, atsinaujins ir išsaugos prasmės aruodus.
Labai autentiškai mūsų kultūros būseną atliepia džiazo oazės. Nieko nebestebina ne tik gausėjantys ir jaunėjantys džiazo muzikantų veidai, bet ir besiplečianti džiazo geografija. Mis Publikos charakteristikai džiazo muzikantai galėtų suteikti vieną kitą labai teigiamą bruožą. Ar nėra taip nutikę, kad svarbi mūsų meninės kultūros dalis pamažu išsiplėtoja privačiose erdvėse, apsišvietusių žmonių salonuose? Gero džiazavimo vakarėlis be jokių banalybių, literatūriniai skaitymai ir muzikinės improvizacijos kur nors toliau nuo perdėtai susireikšminusių veidų ir galios centrų jau yra įmanoma tikrovė. Net turtinė diferenciacija kartais gali teigiamai paveikti meno rinką – nuo muzikos iki tapybos, nuo teksto iki vaidybos.
Tokiu metu, kai nevisavertiškumo kompleksų aukos atsisako savo intymaus privatumo dėl pasirodymo TV galimybių, pastebėtina visiškai priešinga tendencija: pasitraukti į viešojo ir privataus gyvenimo pasienį ir ten imti kurti tai, ko jokia valdžia ir jokios siaurovizijos negalės duoti. Daugelis kultūros įnamių randa savo hauzo versiją ir ne tik nesigraužia dėl menko žiniasklaidos dėmesio, bet dargi pasakytų, kad televizininkai ir žurnalistai nepageidautini. Čia tik viena bėda, kad gerieji pavyzdžiai netenka galimybių ugdyti kitus, gal pasimetusius, gal savo vienatvėse nebeišsitenkančius gyvenimo meno kūrėjus.
Vis dėlto viena tradicinė kliūtis riogso gražiajame Mis Publikos kelyje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų iš esmės nepasikeitė meninio kūrybiškumo vieta švietimo sistemoje. Muzikos ar dailės pamokų vertė mokyklose liko lyg prie sovietų, kuriems specializuotas žmogus buvo svarbiausias siekinys. Ar įmanoma įsivaizduoti Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklą, kurios negali baigti, jei nors kiek negroji vienu instrumentu ir nesugebi skaityti natų? Iš čia plaukia senokai mūsų krašte mirusi namų muzikavimo tradicija. Mat publika, kuri žino garsių kompozitorių vardų, bet menkai nutuokia, kaip atsiranda muzika, sunkiai ugdo nepriklausomą nuo TV reklamos skonį. Kartais atrodo, kad gero skonio publika būtent iš tokios versmės semiasi jėgų. Ir, žinoma, neabejoju, kad yra tokių šeimų, kurios ir muzikuoti pabando ne TV konkursams, ir į rimtos muzikos koncertus bei parodų sales kartu su savo vaikais vaikšto.
Apie tai galvoti verta net tada, kai iš ekrano isteriškai rėkiama apie kokį nors neva kultinį kūrinį. Tačiau nepasiduokime televizinio matomumo ir rezignacijos sadomazochistiniam malonumui – aplink tikrai yra palikta gero skonio pėdsakų. Reikia tik pradėti nuo savęs ir nepavargti geranoriškai ieškoti. Svarbiausia daryti ką nors, kas dar turėtų prasmę.
