Jei jauti pagarbą mirusiajam, iš Anapus į žmones žvelgiančių dvasių nėra ko bijoti. Labiau nei jų verta pasisaugoti gyvųjų. Tuo šventai įsitikinusi kartais ir naktimis viena paskutinės kelionės laukiančių mirusiųjų ramybę sergstinti Asta Pašakarnienė. Apie keturiolika metų daugeliui pagarbią baimę keliančiame darbe skaičiuojanti moteris taip ir nepriprato prie svetimo skausmo, tačiau įsitikinusi, kad prekybos centrų pardavėjoms dar sunkiau nei jai.
Prie nuostabos priprato
Nelaimės vedamas ne vienas naktį pravėręs M.Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus duris netenka amo išvydęs mirusiuosius čia pasitinkančią jaunutę ir žavią šviesiaplaukę moterį. Asta šypsosi: nors dirba keliolika metų, ja stebėtis nepaliauja ne tik atvykusieji pirmą kartą, bet ir nuolatos šioje įstaigoje besilankantys pareigūnai ar medikai.
Nuostabos kupinas klausimas, kaip simpatiška ir iš pirmo žvilgsnio tokia gležna moteris gali dirbti ten, kur niekas neateina pasidalyti džiaugsmu, A.Pašakarnienei jau tapęs kasdieniu.
Pati Asta nemano, kad jos darbas kuo nors ypatingas ir išskirtinis. Jos nuomone, dirbti sanitare tokioje vietoje netgi lengviau nei pardavėja prekybos centre.
„Juk jai reikia ištisą dieną išsėdėti kasoje, o kokių tik klientų nepasitaiko – ir piktų, ir irzlių, ir neblaivių. Tikrai su pardavėja nesikeisčiau vietomis, – tvirtino A.Pašakarnienė.
Pabėgo iš restorano
Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriuje moteris pradėjo dirbti prieš keturiolika metų – pakeitė į pensiją išėjusį tėtį. Nors moteris tikina, kad net ir pirmomis darbo dienomis jos nebaugino už sienos šaldytuve gulintys mirusieji, tačiau naktimis kompaniją palaikyti vis dėlto ateidavo sutuoktinis.
Vyras niekada nėra minėjęs, kad taip norėjęs padrąsinti žmoną, bet Asta įtaria, kad būtent tai ir buvo svarbiausia jo naktinių budėjimų priežastis.
„O man kur kas sunkiau buvo įsiminti net iš aštuonių žodžių darbovietės pavadinimą nei priprasti prie mirusiųjų. Pirmus mėnesius nešiodavausi užsirašiusi raštelį, kur dirbu, kad nuėjus į banką ar kur kitur reikalų tvarkyti netektų raudonuoti“, – šypsojosi A.Pašakarnienė.
Pašnekovė pripažįsta: gal daug kam ir nesuvokiama, kodėl tuomet jai, vos įžengusiai į pilnametystę, sanitarės darbas pasirodė patrauklesnis nei įgyta kulinarės specialybė.
Restorano virtuvėje tarp puodų moteris teištvėrė vos metus.
„Grįžus namo kojos taip skaudėdavo ir tindavo, kad tenorėdavau gulėti jas aukštyn iškėlusi. Kulinare dirbti reikia didžiulių fizinių jėgų, o sanitarei – dvasios stiprybės“, – mano Asta.
Baugina tik tarakonai
Kaip svarsto A.Pašakarnienė, galbūt todėl ji mirtį visada suvokė kaip neišvengiamybę ir jos nebijojo, kad augo medikų šeimoje. Asta įsitikinusi: bijoti to, nuo ko niekas nepabėgs, beprasmiška.
„Man blogų pojūčių sukelia gyvo žmogaus žaizdos, bet ne mirusysis. Absoliučiai nejaučiu baimės negyviesiems. Ir į kapines galiu nueiti vėlų vakarą. Per Vėlines man netgi labiau patinka artimųjų kapus lankyti jau sutemus, kai įsivyrauja ramybė ir tyla, plazda žvakutės ir nėra žmonių“, – pasakojo Asta.
Ji juokauja geriau jau į kapines vidurnaktį nueitų nei su tarakonu viename kambaryje gyventų. Šie vabzdžiai – bene vienintelis moteriai baimę keliantis dalykas.
Net ir baisiausias Astos matytas siaubo filmas taip pat buvo apie tarakonus. Palyginti su juo net garsusis „Egzorcistas“ jai – vieni niekai.
„Daugiau nieko nebijau – nei pelių, nei varlių, nei mirusiųjų. Tik tarakonų“, – prisipažįsta A.Pašakarnienė.
Sunkiausios – atpažinimo
akimirkos
Teismo medicinos ekspertizei atvežtus mirusiuosius priimančiai sanitarei sunkiausia darbo dalis – matyti artimųjų sielvartą ir suvokti, kad jokie paguodos žodžiai jo nesumažins.
Per daugelį darbo metų ji taip ir nepajėgė priprasti prie net ir patyrusius darbuotojus sukrečiančios mirusiųjų atpažinimo akimirkos.
„Beprotiškai sunku save įsivaizduoti žmonių, atvažiavusių atpažinti savo artimojo, vietoje. Pati auginu sūnus ir negaliu suvokti, iš kur tėvai suranda stiprybės ištverti vaiko mirtį. O būna ir taip, kad patys tėvai ant rankų mums atneša mirusį savo vaiką.
Tokiais atvejais tenka ir vaistų ieškoti,
ir vandens stiklinę įpilti“, – A.Pašakarnienė negali ramiai kalbėti apie
slegiančias tragedijas.
Anot pašnekovės, matant, kokį skausmą išgyvena susidūrusieji su netektimi, savi rūpesčiai ir vargai ima rodytis tokie menkaverčiai ir nereikšmingi.
„Tada savos problemos – jau nebe problemos“, – kalbėjo sanitarė.
Astai širdis dainuoja po „tuščių“ budėjimų, kai ištisą parą teismo medicinos ekspertizei neatvežamas nė vienas mirusysis, o būna, kad moteriai tenka priimti net septynis.
„Kai nieko nesulaukiu, gera ne todėl, kad nėra darbo. Esu laiminga žinodama, kad žmonės gyvena. Juk man atlyginimą moka ne už tai, kad kas nors miršta. Mirtis, net ir kasdien su ja susiduriant, negali tapti kasdienybe, tokia kaip valgis ar miegas“, – kalbėjo A.Pašakarnienė.
Gaisro negali pamiršti
Vis dėlto sanitarei, kaip ir policijos pareigūnams ar medikams, absoliučiai ramių budėjimų nebūna. Netgi tuomet, kai į duris nesibeldžia atvežusieji mirusiuosius, įstaigos tylą perskrodžia telefono skambučiai: tėvai ieško namo negrįžusių vaikų, žmonos – vyrų, o sanitarei tenka ne tik aiškinti, kad, ačiū Dievui, tokioje vietoje jų artimųjų nėra, bet ir raminti į paniką puolusius skambintojus.
Pasak jos, veikiausiai tik tokiame darbe ir tegalima suvokti, kokia trapi gyvybė ir kokią didžiulę dovaną – gyvenimą – Dievas įteikė žmogui.
„Gal todėl, kad pati matau tą laikinumą, tapau itin atsargi. Visada vaikams kartoju, kad jei pats saugosies, ir Dievas padės“, – mano pašnekovė.
Moteris nesiima teisti pakėlusiųjų prieš save ranką, tačiau pripažįsta, kad jų mirtys širdį užgula didžiuliu gėlos akmeniu.
„Labiausiai gaila savižudžių artimųjų, nes jie dažniausiai lieka nežinioje, jaučia sąžinės graužatį, kad kažko nepadarė ar pasielgė ne taip“, – įsitikinusi Asta.
Vis dėlto per netrumpą darbo laiką moterį labiausiai sukrėtė ne mirties atvejis, o gaisras.
A.Pašakarnienė iki šiol negali pamiršti siaubo, kokį patyrė prieš keletą metų, kai viena budėdama Joninių naktį pro langą išvydo vos už keliolikos metrų liepsnojantį gyvenamąjį namą.
„Keistą pokšėjimą iš pradžių palaikiau fejerverkais. Tik stebėjausi, kas galėtų juos taip arti šaudyti. Išeinu į koridorių pažiūrėti – kiemą ugnis apšvietusi. Ugniagesiai keturias valandas gesino. Labai kraupu visai šalia stebėti gaisrą. Tai dar baisiau nei mano darbas“, – mano Asta.
Dievo planais nejuokina
Moteris nė neabejoja, kad egzistuoja anapusinis pasaulis, tačiau, jos nuomone, vėlių nėra ko bijoti, jei jauti deramą pagarbą mirusiajam. Gal todėl naktimis jos nelanko košmariški sapnai.
Asta juokauja, kad Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriuje sanitarų pareigas okupuoja moterys. Dabar čia darbuojasi jau trys dailiosios lyties atstovės.
A.Pašakarnienė svarsto, kad galbūt moteriškas švelnumas ir jautrumas kaip tik tampa privalumu, kai tenka ieškoti paguodos žodžių mirusiuosius atlydintiems ar juos pasiimantiems artimiesiems.
Asta nesiryžta prognozuoti, kiek dar laiko ji stebins klientus. Prieš keletą metų jai įstojus į Panevėžio kolegiją studijuoti socialinės pedagogikos, kolegos ėmė planuoti greitas išleistuves. Tačiau nors praėjusią vasarą moteris diplomą jau laikė rankose, minčių pakeisti darbą vis dar neturi. Toliau studijas tęsianti Vilniaus pedagoginiame universitete A.Pašakarnienė laikosi nuostatos gyventi šia diena.
„Nori prajuokinti Dievą – papasakok savo planus“, – įsitikinusi moteris.
Pašnekovė neslepia, kad studijos jai buvo tarsi psichologinė pagalba po skyrybų likus vienai su dviem sūneliais.
Juodu labiausiai ir džiaugėsi, kai Asta baigė Panevėžio kolegiją, mat tikėjosi daugiau mamos dėmesio.
„Pats geriausias laikas, kai galiu sau leisti neišeiti iš namų, pasilikti su vaikais. Deja, taip būna labai retai“, – prisipažįsta moteris, tokiomis dienomis prisimenanti savo kulinarinį talentą ir atsistojanti prie viryklės.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš A.Pašakarnienės asm. alb. A.Pašakarnienės nuomone, moteriškas švelnumas yra didžiausias privalumas, kai tenka ieškoti paguodos žodžių.
