Kol prisėdau rašyti antrosios opuso apie kelionę į Šventąją žemę dalies, eilinis karas su „Hamas“ tam kartui baigėsi. Shalom.
Prisipažinsiu, iki šios kelionės kiekvieno vadinamojo „žydų–palestiniečių“ pakariavimo metu lavindavau savo smegenų veiklą kurdamas, regis, amžino konflikto sprendimo modelius. Pykdavau ir ant žydų, ir ant arabų. Kodėl žmonės negali tiesiog susikalbėti, surasti protingų kompromisų?
Ar pabuvęs ten 10 dienų ką nors daugiau suprantu? Nelabai. Maža to, nemanau, kad konfliktai čia kada nors baigsis. Vietinis gidas – Moldovos žydas – kaskart pamatęs nuostabą mūsų veide sakydavo: „Čia gi Šventoji žemė, čia visada kunkuliuoja.“ Ir nusišiepdavo į ūsą. Na, bet šį kartą susirinkome pakalbėti apie kelionę.
Taigi – Izraelis yra tobulas pasirinkimas smalsiam turistui, mėgstančiam spręsti visuomeninius rebusus. Tokiam antropologui-mėgėjui. Tik būtina susirasti vietinių draugų, kurie išvaduotų iš nutryptų turistinių „greitkelių“. Ten atrasite ir receptą, kaip tai padaryti.
Arabas arabui nelygu
Mūsų „antropologinė“ kelionės dalis prasidėjo jau trečią dieną Haifoje. Pasitinka Rūta – žydė iš Kauno, 1972-aisiais emigravusi Izraelin. Iš pradžių nusiveda į restoranėlį jūros pakrantėje. Šią užeigą įkūrė arabas, buvęs Rūtos draugas. Buvęs, nes žuvęs – prieš keletą metų čia susisprogdino savižudis teroristas. Žuvo ir savininkas, ir keliasdešimt klientų, tarp jų ir arabai. Dabar restoraną valdo jo sūnus. Kitapus gatvės – paminklas aukoms. Įrašai hebrajiški ir arabiški. Įsikalbame su Rūta apie palestiniečius – pasirodo, arabas arabui nelygu.
Pirma pamokėlė – tai, ką vadiname palestiniečiais, iš tiesų yra daugybė skirtingų bendruomenių – čia ir vietiniai arabai krikščionys, ir nuosaikieji musulmonai Izraelio piliečiai, ir radikalai-teroristai (šiuos dar galima skirti į vietinius ir atvykėlius – pabėgėlių stovyklų „auklėtinius“), kurie savo ruožtu skiriasi priklausomai nuo rėmėjų. Vieni – Izraelio piliečiai, kiti atvyksta iš Palestinos teritorijų. Ir visi tarpusavyje nesutaria bei kovoja dėl įtakos. Kovoja aktyvistai, o kenčia paprastos darbo bitės.
Rūta paaiškina: „Kiekvienas pasaulyje mus moko – derėkitės su jais. O su kuo derėtis? Su vienais jau lyg susiderėta kažkas, tai kiti perima iniciatyvą, raketomis pasisvaido.“
Jokūbas, o ir kiti mūsų draugai litvakai, painiojasi pasakodami. Vis sako „arabai“ su nemenka neapykantos doze balse, tačiau labai šiltai mini kokį nors konkretų pažįstamą arabą. Suprantama – Jokūbas kariavo Jom Kipuro karo metu, o fronte priešo niekas nesuasmenina, atvirkščiai – visi anoj pusėj tampa tiesiog „jie“, kitaip nepakariausi. O įpročiai lieka.
Ir dėl civilių panašiai – jeigu ant gretimo namo kažkada užkrito teroristo paleista raketa ar tavo draugo žmona žuvo teroristo savižudžio atakos metu, matyt, būsi linkęs pasakyti: visi arabai teroristai. Lygiai taip palestiniečiai – vienąkart išgyvenęs lėktuvo antskrydį, per kurį žuvo tavo kaimyno sūnus, tu pasakysi – visi žydai militaristai, kraugeriai. Šitaip žmonių galvoje pasėjami ištisi minų laukai. Deryboms labai kebli dirva.
Savi su savais
Prieš vykstant į Izraelį pravartu žinoti, kad šioje šalyje nuo seno gyvena ne tik žydai ir arabai, bet ir didelės armėnų, čerkesų, drūzų ir kitų tautybių bendruomenės, daugiausia gyvenančios kompaktiškai.
Izraelyje iki šiol gyvuoja keista segregacijos forma. Ne visai tokia, kaip JAV XX a. pradžioje ar Apartheido laikų PAR, kur juodieji būdavo atskirti nuo baltųjų. Izraelyje niekas niekam neuždrausta tautiniu pagrindu – gali gyventi kur nori, gali dirbti ką nori, kurti partijas ir dalyvauti politinėje veikloje. Net būti išrinktas į Knesetą (parlamentą) gali bet kurios etninės grupės piliečiai. Tačiau dažniausiai gyvenama savotiškais getais – laisvi, bet tik savi su savais. Miestai pasidaliję į atskirus kvartalus ar zonas, mažesni miesteliai ir kaimai dažniausiai – „tautiniai“.
Sako, kad, žydui apsigyvenus arabiškoje kurio nors miesto dalyje, tai būtų priimta kaip invazija, jo likimas būtų sunkiai nuspėjamas (vienas gidas žydas arabų kvartale Jeruzalėje kalbėjo pašnibždomis ir bijojo įžengti į kai kurias gatveles, nors kitas vėliau iš to tik juokėsi). Dėl paprastumo aš tai pavadinau „paprotine segregacija“.
Beje, iš to kai kas tikrai turi naudos. Arabiškų krautuvėlių ir restoranų savininkai retai aplankomi valdiškų tikrintojų – vengiama eilinio triukšmo: „vai, mus žydai skriaudžia!“ Ir pastatai arabiškuose kvartaluose be jokių leidimų dygsta – todėl čia toks architektūrinis chaosas.
Kad neprailgtų kelionės iš vieno Izraelio regiono į kitą (o tai daryti būtina – mes juk save gerbiantys tyrinėtojai, ar ne?), siūlau žaidimą. Atidžiai stebėti vaizdą pro autobuso ar automobilio langą ir pagal šiukšlių kiekį gatvėse bei pastatų būklę bandyti nustatyti gyvenviečių etninę sudėtį. Taip, taip – pagal šiukšlių kiekį. Ilgainiui įgusite ir tai nebebus sunku.
Mano stebėjimai: švariausi ir labiausiai išpuoselėti čerkesų kaimai. Nedaug atsilieka žydų pasauliečių gyvenvietės. Rytietiškai daug šiukšlių arabų kaimuose ir jų gyvenamose miestų dalyse. Labiausiai mane nustebino itin šiukšlini žydų ortodoksų kaimai (sako, dėl to, kad jiems tik Talmudas terūpi, aplinka nesvarbu), nors miestuose to nejusti. O įdomiausia buvo pas drūzus – čia kaimai ir miesteliai labiau primena ištisus sąvartynus, nors žydai drūzus laiko labai darbščiais, draugiškais ir mielais žmonėmis.
Arabai krikščionys
Prasispardydami šiukšles vaikštome po Kaną – miestelį, kur Jėzus vandenį pavertė vynu. Visur arabiški užrašai, net skelbimai prie krikščioniškų bažnyčių. Angliškai tik reklaminės iškabos: „Pirkite Kanos vyną pas mus.“ Jokūbo prabėgom numestą pastabą, kad jis dar pamena laikus, kai čia buvo švaru ir gyveno beveik vien krikščionys, suprantame ne iš karto. Pamanėme, kad turi galvoje europiečius, bet ne – Izraelyje bendrai krikščionių vardu vadinami palestiniečiai krikščionys, kurių šioje šalyje dar XX a. viduryje buvo daugiau nei musulmonų.
Dabar jų sparčiai mažėja – ir dėl mišrių šeimų sudarymo (prieš vestuves tas, kuris krikščionis, turi priimti islamą, bet ne atvirkščiai), ir dėl gimstamumo problemos – krikščionių šeimose gimsta gerokai mažiau vaikų nei musulmonų. Pagaliau daugelis krikščionių emigruoja. Jiems tai nėra sudėtinga – daugelis išsilavinę, iš aukštesnių socialinių sluoksnių. Beje, aukščiausiais įvertinimais Izraelio universitetus baigianti socialinė grupė – arabų krikščionių merginos.
Ne ką menkesnė kebeknė ir dėl pačių žydų. Jokūbo sesuo Rūta pašiepdama, net piktokai kalba apie žydus ortodoksus, vis „pagarbiniuodama“ smiliais ties smilkiniais: „Tie tikintys… Jų vaikai net armijoje netarnauja, kol mūsiškiai žūsta.“
Žydai – tai ne tik ortodoksai ir pasauliečiai. Dar žydai marokiečiai, litvakai, rusai. Visi labai skirtingi net išoriškai (atvykę iš Afrikos – juodaodžiai), ką jau kalbėti apie pažiūras – čia net labiau nei Europoje akivaizdūs skirtumai tarp kairuolių liberalų ir dešiniųjų sionistų. Sutikome ir tikrą šovinistą – vienas gidų buvo paršas, išvadinęs šalia Jericho besiganančius asilus arabais. Beje, pats – Indijos žydas, iš veido – tikras senstelėjęs Radž Kapuras, angliškai kalbantis su indišku „din don“ akcentu. Šitą atvejį ramiai pakomentavo Knesete lydėjęs aukštas vyriausybės pareigūnas Danny: „O pas jus nėra idiotų?“
Ne visur sutampa ir mūsų palydovų „lietuvių“ (taip save vadina praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį iš Lietuvos emigravę žydai) nuomonė. Pavyzdžiui, Jokūbas – gana kategoriškas pasaulietis sionistas, jo sesuo Rūta – nuosaikesnė ir kartais jie tarpusavyje smarkiai riejasi (Rūta juokiasi – net peleninės kartais skraido). Grigorijus, regis, nelinkęs veltis į ginčus, o jo sūnus Danielius – tikras kairuolis liberalas, labai kritiškas Izraelio vyriausybės atžvilgiu.
Taip, tikrai – žydai labai skirtingi. Tačiau visi sutiktieji (čia Rūta patikslintų – išskyrus religinius ortodoksus) sutaria dėl vieno – jokios alternatyvos Izraelio ginklavimuisi nėra.
Armija ir tėvynės meilė – Izraelyje šventi reikalai. Dažnai tiesiog provokuodavau kokį jaunuolį klausdamas banalybių: ar myli tėvynę, ar nori į armiją, laukdamas ne tiek atsakymo, kiek stebėdamas reakciją –ar nenusišieps. Bet ne – atrodo, jiems tie klausimai skamba visai normaliai – ir tėvynę myli, ir į armiją nori.
Išvykstant mano galvoje lieka tokia šalies vizitinė kortelė: „Izraelis – užminuotas rojus.“
Patarimai dėl maršruto
Iš pradžių apsistokite šalies viduryje, pavyzdžiui, svečių namuose Alonei Abba kaime tarp Haifos ir Nazareto. Patogu keliauti į visas puses, o ir lauktuvių galėsite prisipirkti – čia yra viena didžiausių Izraelyje vietinių prieskonių parduotuvė. Rojus gurmanui.
Norint pajusti tikrą Izraelio atmosferą, būtina pasivažinėti pasienio zonose. 98-uoju keliu apvažiuokite Golano aukštumas vis pasukdami į mažesnius keliukus. Prie pat sienos nuo plynaukštės atsiveria nuostabūs vaizdai. Lyg peiliu atriektas matosi Izraelio ir Sirijos pasienis. Izraelio pusėje žaliuoja sodai ir dirbami laukai, Sirijos pusėje – dykuma. Tai šen, tai ten matosi nuo Jom Kipuro karo likę pašauti tankai. Aplink kelius – minų laukai, kur, anot vietinių, kartais susprogsta kokia nuklydusi karvė. Šiaurinėje Golano dalyje drūzų kaimai – nusipirkite dėžę obuolių, čia didžiausi Izraelyje obuolių sodai. Kalnuose rasite keletą antikinių tvirtovių.
Nuvykite į Metulą – dailų, išpuoselėtą kurortinį miestelį su prabangiomis vilomis pačioje šiaurėje, iš trijų pusių apsuptą Libano kalnais – labai patogiai apšaudomą kiekvieno konflikto metu. Ties miesto riba – pasienis. Iš čia stebėjome, kaip „Hesbolah“ kariauna ant kalno stato įtvirtinimus.
Golano aukštumoms ir šiaurei apžiūrėti verta porai dienų apsistoti Kfar Blum kibuce. Apie kibucų istoriją pasiskaitykite Vikipedijoje, bet, trumpai tariant, tai sėkmingesnė, humaniškesnė mums pažįstamų kolchozų versija. Dabar jau kitaip – utopija ir čia neatsilaikė prieš globalizacijos iššūkius bei naujos kartos troškimą turėti daugiau. Idėjinę praeitį primena tik bendra kaimo valgykla ir apsilaupę tribučiai kolchoznikų barakai (kai kurie jau prabangiau restauruoti). Pasikalbėkite su vietiniais apie gyvenimo būdo virsmą.
Kfar Blum kibuce yra puikus viešbučių kompleksas. Aplink – pasakiško grožio žaluma trykštančiame slėnyje. Horizonte – kalnai, šalia šniokščia slenksčiais Jordanas. Čia organizuojamos įvairiausios turistinės pramogos – tiek ekstremalios, tiek ir tingios.
Verta 90-uoju keliu pro Galilėjos jūrą nusileisti į pietus iki Negyvosios jūros. Kelias eina per Palestiną –vadinamąsias okupuotas teritorijas, čia pamatysite žydų nausėdijas. Čia, Judėjos dykumoje, šitie visaip keikiami naujakuriai išprievartauja žaliuoti smėlynus. Kur žalia – nausėdijos, kur smėlis – ne.
Geriausias laikas vykti Izraelin, anot vietinių, yra gegužės mėnuo – žaluma sutviskės visais atspalviais, bus jau pakankamai šilta, bet dar nevargins svilinanti saulė.
