Praėjusią žiemą gyventojus šiurpino rekordiškai didelės sąskaitos už šildymą. Brangaus šildymo priežastis tyrė rekordinis komisijų skaičius. Politikai pateikė rekordiškai daug pasiūlymų, kaip reformuoti šilumos ūkį. Tačiau nei komisijų prakaitas, nei politikų norai naudos nedavė.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, per metus už centralizuotai tiekiamą šilumą Lietuvos gyventojai sumoka beveik milijardą litų. Kol kas nepanašu, kad artimiausiu metu ši suma bent sumažės. Mat rekordines aukštumas pasiekusios dujų kainos neketina trauktis, o politikų ir valdininkų pastangos sumažinti šilumos kainas ir pažadai spartinti daugiabučių renovaciją labiau priminė veiklos imitavimą, o ne realius veiksmus.
Besibaigiantis šildymo sezonas nuo ankstesnių skyrėsi tik kainomis. Visos kitos aplinkybės buvo tokios pat: iš pradžių gyventojai gauna dideles sąskaitas už šildymą, politikai žada jas sumažinti, atliekamas vienas kitas tyrimas, pagrūmojama šilumos tiekėjams, o tada baigiasi šildymo sezonas, ir visi kuriam laikui nurimsta.
Bene geriausiai valdininkų ir politikų veiksmus iliustravo 2011 m. pabaigoje kilęs triukšmas dėl išaugusio šilumos suvartojimo Vilniuje. Anot Energetikos ministerijos, lapkritį vilniečių suvartotos šilumos kiekis, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, išaugo net 17 proc. Šilumą miestiečiams tiekianti bendrovė „Vilniaus energija“ atkirto, kad šilumos suvartojimas padidėjo tik 14,5 proc., ir tai paaiškino žemesne oro temperatūra.
Energetikos ekspertai, paprašyti paaiškinti situaciją, gūžčiojo pečiais ir prieštaravo vieni kitiems. Vieni įtarė, kad didžiulės sąskaitos galėjo būti susijusios su prezidentės inicijuotomis Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, nebeleidžiančiomis „Vilniaus energijai“ prižiūrėti šilumos punktų. Esą bendrovė galėjo šildymo punktų įrangą reguliuoti nuotoliniu būdu ir taip nutarė pamokyti gyventojus ir prezidentę. Kiti tvirtino, kad reguliuoti šilumos punktų įrangos nuotoliniu būdu „Vilniaus energija“ negalėjo ir kaltę vertė neįgudusiems daugiabučių administratoriams. Esą jie blogai reguliavo šilumą namuose, todėl išaugo jos suvartojimas.
Bene geriausiai valdininkų ir politikų veiksmus iliustravo praėjusių metų pabaigoje kilęs triukšmas dėl itin išaugusio šilumos suvartojimo Vilniuje.
Tuomet, paliepus premjerui, priežasčių, kodėl Vilniuje išaugo sąskaitos už šilumą, ėmė ieškoti Valstybinė energetikos inspekcija (VEI). Ji konstatavo, kad „Vilniaus energija“ neįsitikino, ar šilumos punktų priežiūrą perimantys asmenys turi pakankamai kompetencijos juos prižiūrėti, o lapkričio sąskaitos buvo išrašytos už daugiau dienų nei priklausė. Vis dėlto į svarbiausią klausimą – ar surinkta įrodymų apie tai, kad „Vilniaus energija“ galimai nuotoliniu būdu reguliavo daugiabučių namų šilumos punktų įrangą ir taip neteisėtai padidino šilumos suvartojimą – VEI neatsakė, o surinktus duomenis pateikė Generalinei prokuratūrai.
Tačiau ši atsisakė narplioti šildymo kainų detektyvą. Prokurorai pareiškė, kad VEI nepasinaudojo jai suteiktomis teisėmis ir nevykdė savo pareigų – inspekcijos vadovas netaikė administracinės atsakomybės „Vilniaus energijai“, perdavusiai šilumos punktus neatestuotiems šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams. Todėl prokurorai pasiūlė Energetikos ministerijai patikrinti, ar atsakingi pareigūnai dėl nustatytų funkcijų neatlikimo turėtų būti patraukti drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn. Bet ministerijos komisija, tyrusi VEI vadovo Rimgaudo Špoko veiklą, kovo pradžioje paskelbė aplaidumo neradusi.
Tiesa, Energetikos ministerija pasiūlė R. Špokui apsvarstyti galimybę taikyti administracinę atsakomybę asmenims, kurie yra atsakingi už tai, kad „Vilniaus energija“ perdavė šilumos punktus jų prižiūrėti nepasirengusiems asmenims. Tačiau VEI dar neapsisprendė, ar reikia ką nors bausti, o apsispręsti žada tik „po kurio laiko“.
Taigi, nors šildymo kainų detektyvas rutuliojasi nuo praėjusių metų rudens, atėjus pavasariui tampa aišku, kad kaltų nėra ir gali taip ir neatsirasti. O vienas vaistų nuo rekordiškai brangaus šildymo – kurį laiką garsiai linksniuojama renovacija – jau kelerius metus praktiškai stovi vietoje.
Dar 2009 m. buvo patvirtinta nauja tvarka, leidžianti gyventojams naudotis lengvatinėmis paskolomis, kurių metinės palūkanos siekia vos 3 proc. Be to, valstybė papildomai remia energiją taupančius projektus – teikia 15 proc. finansinę paramą ir kompensuoja iki 100 proc. projekto rengimo ir statybos techninės priežiūros išlaidų.
Pinigų renovacijai, atrodo, yra pakankamai. Į 2009 m. įsteigtą kontroliuojantįjį fondą pagal vadinamąją „Jessica“ iniciatyvą, kurios lėšos turi būti investuojamos į daugiabučių renovaciją, Lietuva pervedė 516 mln. litų.
Nepaisant to, 2011 m. pabaigoje šalyje iš viso buvo vos 442 renovuoti daugiabučiai. Iš jų tik du namai baigti modernizuoti pagal naująjį finansavimo modelį, savo interneto svetainėje nurodo Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, ekonomistas Raimondas Kuodis, Seime yra sakęs, kad renovacija gyventojams finansiškai neapsimoka. Mat sutaupomos lėšos išleidžiamos paskolai ir palūkanoms grąžinti. Jis nuo 2007 m. kartoja, kad būtinas valstybės įsikišimas į renovaciją, tačiau politikams, kurie šildymo temą dažniau naudoja kaip viešųjų ryšių įrankį, priverstinė renovacija atrodo kaip rinkėjus supykdyti galintis sprendimas.
