Į ŠMC sugrįžo prieš dešimtmetį dovanota kolekcija.
Kabinetų būna įvairių – šešėlinių, vyriausybės ir ministrų. Tad nederėtų jų nuvertinti iki „darbo kambario“ ar „patalpos su įrenginiais“, kaip tai siūlo daryti „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Kartais kabinetai ilgai keliauja, kad sugrįžtų ten, kur prasidėjo. Taip, pavyzdžiui, nutiko Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kabinetui. Jis daugiau nei dešimtmetį blaškėsi po Europos muziejus ir galų gale sugrįžo namo – į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC).
Kabinetas buvo „atidarytas“ 1997-aisiais, kuomet ŠMC dovanų gavo beveik šimto originalių darbų rinkinį iš didžiausios pasaulyje Gilberto ir Lilos Silvermanų „Fluxus“ kolekcijos. Rinkinį sudarė kolekcijos kuratorius ir šio meninio judėjimo istorijos kūrėjas Jonas Hendricksas. Kabinete – pagrindinių tarptautinio „Fluxus“ judėjimo aktyvistų – Jurgio Mačiūno, George’o Brechto, Dicko Higginso, Alison Knowles, Shigeko Kubota, Beno Vautiero, Mieko Shiomi, Henry Flynto, La Monte Youngo, Yoko Ono, Ay-O – darbai. Taigi tai, kas slepiasi už atvirų kabineto durų, ir tai, kas slypi už pavadinimo „Fluxus“, veikiau panašu ne į lietuvišką „kabinetą“, bet į anglišką „cabinet“, kuris gali reikšti ir spintelę su stalčiais, vitriną ar dėžutę. Kaupimo, sandėliavimo, struktūros idėjos J. Mačiūnui visuomet buvo svarbios. Viena reikšminga jo apmąstymų sritis buvo istorija ir pasakojimas, o kita – dizaino ir architektūros funcionalumas (matyt, čia kaltas jo, kaip inžinieriaus ir architekto, išsilavinimas).
ŠMC eksponuojamas kabineto turinys atskleidžia „Fluxus“ veiklą, septintajame dešimtmetyje turėjusią didelės įtakos novatoriškai vaizduojamojo meno sampratai. Eksponuojamos garsiųjų „įvykių“ partitūros ir jų dokumentacija, nuotraukos iš „Fluxus“ festivalių Nicoje (Prancūzija), Vupertalyje (Vokietija) ir Niujorke (JAV), „Fluxus“ leisti laikraščiai, menininkų leidiniai ir konceptualūs daiktų rinkiniai, taip pat keletas J. Mačiūno manifestų. „Fluxus“ kabinetas išklijuotas originaliais Y. Ono ir G. Brechto tapetais.
Nors manoma, kad „Fluxus“ atsirado 1961-aisiais, Niujorke, „Madison Avenue“ galerijoje, o po metų „Wiesbaden Fluxus“ festivalyje gimė dar kartą – tarptautiniu lygmeniu. Tikriausiai nebūtų klaidinga teigti, kad „Fluxus“ atsidaro tada, kai atsirado J. Mačiūnas. O gal ir dar anksčiau. G. Brechtas kadaise pasakė, kad „Fluxus“ jam – ne kas kita, o J. Mačiūnas. Būtent jis kažkada iš kažkur ištraukė tą nelemtą lotynišką žodį „flux“ (srovė), o šis vėliau tapo neformalios tarptautinės menininkų grupės krikšto vardu. J. Mačiūnas ir darbais, ir net savo gyvenimo būdu puikiai iliustravo tai, kas buvo surašyta jo „Fluxus“ manifestuose. Gal todėl šio „anarchisto“ nelabai mėgo ir net gėdijosi Niujorko lietuvių bendruomenė. Bepokštaudamas jis ne tik subūrė menininkus naujam judėjimui, bet ir įkūrė Niujorke legendinį menininkų rajoną Soho (South of Houston – Pietų Hiustonas). Pats pirko ir perpardavė pastatus, kol iš sandėlių čia ėmė rastis dailininkų studijos ir galerijos. J. Mačiūnas buvo keistuolis, išradėjas, pokštininkas, bet niekada nemanė, kad „Fluxus“, kaip ir kiti jo kūriniai, kada nors bus vertinamas labai rimtai.
