Naujamiesčio kaime gyvenantis 73-ejų ūkininkas Stanislovas Ramoška laukia pirmojo šaltuko, kad galėtų nusikulti miežius. Sulūžus kaimyno kombainui, niekas negali paskolinti technikos, o rankomis nusikulti būtų per didelė prabanga, nes vyras vienas sukasi savo nemažame ūkyje.
Jeigu laiku nenusikuls derliaus, ūkininkas neteks išmokų už žemę, tad buvo kilusi mintis sulaukus sausesnio oro padegti miežių lauką. Pasak S.Ramoškos, teko kreiptis ir į vieną, ir į kitą ūkininką, bet visi užsiėmę, neturi laiko ar technikos.
„Niekas nenori padėti – tai kombainas sugedo, tai esą neverta plėšytis: už šimtą litų neapsimoka dirbti, o dviejų šimtų užsiprašyti nedrįsta“, – atvirai kalbėjo naujamiestietis.
Vyras laiko karvių, kiaulių, tad miežiai buvo auginami pašarui. Ūkininkas labai neišgyvena, kad jo gyvuliai žiemą gali likti alkani. „Bulius jau nebejaunas, tad gali apsieiti ir be miltų. Kita vertus, tarybiniais laikais būdavo, kad miežius ir kitas kultūras kuldavo jau užėjus pirmiesiems šalčiams. Taip ir dabar, palauksiu, kol pašals, bus sausa, tai spėsiu ir nusikulti. Matot, varpos dar sveikos, neiškritę grūdai“, – rodydamas savo laukus kalbėjo S.Ramoška.
Anot jo, kaime kai kurie žmonės kiek keistokai į jį žiūri, daugumai nesuprantama, kodėl vyras dar dirba, juk gauna pensiją, gulėtų sau ant krosnies ir nesuktų galvos, kuo šerti žiemą gyvulius. Senolis užaugino penkis vaikus, bet dabar tenka suktis vienam, nes visos atžalos išvažinėjusios.
„Dažnas jaunuolis kiek kreivokai žiūri į mane – kam tas senis čia dar plėšosi. Bet man dirbti juk niekas neuždraus. Turiu žemės, tai ir dirbu. Man tai patinka. Juk sveikatos turiu, o gamtoje vienas malonumas dirbti“, – mano S.Ramoška.
S.Ramoška, visą gyvenimą praleidęs kaime, su užuojauta žiūri į miestiečius, jam atrodo, kad daugiabučiuose gyvenantys žmonės yra įkalinti ir daug ko netenka.
„Kai mokiausi šoferiu, Panevėžyje gyvenau tris mėnesius. Man gaila tų žmonių, kurie lyg kalėjime sėdi savo dėžutėse, arba jaunuolių, mokančių didžiulius pinigus, kad galėtų pabėgioti sporto salėje. Aš kasdien judu gryname ore – nueinu prie gyvulių, nuvežu atiduoti pieną, tai – irgi mankšta, todėl niekad nesiskundžiu sveikata, nebaisūs visokie gripai ar virusai“, – atvirai kalba ūkininkas.
Jis prasitarė, kad jau nuo penkerių metų padėdavo tėvams ūkyje, paskui, nors visą laiką dirbo vairuotoju, bet gyveno tik kaime, arčiau gamtos.
73-ejų vyriškiui atrodo, kad visuomenę reikia keisti iš pagrindų, nes jaunoji karta nebežino žodžių sąžinė, pagalba reikšmės.
„Jauni žmonės mano, kad jeigu duoda išmokas, tai daugiau ir nieko nebereikia, svarbiausia, kad „ant pūslės“ užtektų. Dirbti, ko nors siekti esą neverta: o kam? Net seniūnai, seniūnaičiai ir policija žaidžia į vienus vartus. Pakalba, prižada, bet situacija lieka tokia pati. Jauni plėšikėliai vagia smulkmenas, kad buteliukui užtektų, o policija nieko padėti negali“, – jaunosios kartos gyvenimo būdu stebisi vyras.
Anot jo, pagrindinė problema – žmonių susvetimėjimas, abejingumas, vieningumo ir pagarbos vienas kitam nebuvimas.
„Mūsų kaime gyvena apie šimtas žmonių, o per tuos dvidešimt penkerius metus, kiek čia esu, nėra buvę nė vieno susirinkimo. Atrodytų, kad čia viskas gerai, problemų nėra. Yra tikrai daug šviesuolių, kurie galėtų pakeisti esamą situaciją, bet jie bijo su chuliganėliais prasidėti, dar namus padegs, ir nesikiša į bendruomenės gyvenimą“, – „Sekundei“ pasakojo S.Ramoška.
Teko ir pačiam senoliui nukentėti nuo chuliganų, ir jo karves, ir kiaules kažkas nunuodijo, bet pagalbos nesikreipė, nes policija jam niekuo negali padėti.
„Ir kam tu gali pasisakyti, visi jaučia, kas kaime vagiliauja ar piktybiškai kenkia kaimynams, bet bijo prasidėti, kad paskui patys nenukentėtų. Bet ko norėti, jeigu valdžioje sėdintys vyrai rodo blogą pavyzdį“, – įsitikinęs naujamiestietis.
Norėdamas būti tikras dėl savo saugumo, vyras net užsirašė į savigynos kursus, bet kai sužinojo, kad jie kainuos per tūkstantį litų, šios minties atsisakė.
„Jeigu nusikaltėlių nesutramdysime mes, tai jie priveiks mus. Neturime bijoti kelių chuliganėlių. Dabar blogis nugali gėrį, o taip neturi būti. Tik būdami vieningi ir padėdami vienas kitam išspręsime daugelį problemų“, – įsitikinęs S.Ramoška.
Anot jo, vis dar laukuose „bręstantys“ miežiai rodo ne žmonių apsileidimą ar tingėjimą, o bendruomeniškumo, pagalbos kitam stoką.
„Ne mano vieno miežiai nenukulti, kaimynas tik visai neseniai rankomis nuėmė savo derlių, bet dėl drėgmės supuvo, o kito laukai, kaip ir mano, vis dar laukia savo eilės. Nesakau, yra tikrai gerų žmonių, va, kaimynas siūlėsi arklį paskolinti, bet čia kombaino reikia“, – kalbėjo S.Ramoška.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
