Turkų kalbos dėstytoja ir vertėja Justina Pilkauskaitė Stambule viešėjo mažiausiai keturiolika kartų. „Jau nuo pirmųjų studijų metų turėjau galimybę keliauti. Pamenu, taupiau stipendiją ir naršiau po visą šalį iki pat Irano. Taigi galiu patikinti, kad Stambulas nėra Turkija“, – tokią lietuvės mintį patvirtintų ir šio didmiesčio gyventojai.
Azijos šviesos Europoje
Didžiausias šalies miestas driekiasi abipus Bosforo sąsiaurio – jame Juodoji jūra susijungia su Marmuro, Europa susitinka su Azija. Šis kosmopolitiškas Turkijos megapolis neturi analogų ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje: kur kitur vakarą jaukiai leisdamas europinėje miesto dalyje esančiame restorane matysi Azijos šviesas. „Esi Europoje, o prieš tave už poros kilometrų – Azija. Bet kada gali sėsti į garlaivį ir ten nuplaukti…“ – įspūdžiais dalijasi J. Pilkauskaitė.
Vakaras – tai metas, kai atsiskleidžia kosmopolitiškas miesto veidas. Dieną visi dirba biuruose, o temstant gyvenimas gatvėse tarsi atgyja: po darbo žmonės išeina į viešas erdves, kavines, miesto aikštes, parkelius. Tada Stambulas parodo savo tikrąjį charakterį. „Beje, jei dar prieš penkerius metus vietiniai į turistus smalsiai žvilgčiojo, po to, kai miestas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, užsieniečiai tapo natūralia jų aplinkos dalimi. Sutemus Taksimo skersgatviuose apstu išsipuoselėjusių transvestitų – audringas naktinis gyvenimas čia verda kaip ir bet kuriame Vakarų didmiestyje“, – radikalius Stambulo pokyčius pastebi lietuvė.
Pirmas pasimatymas – Taksimo aikštėje
Centriniame Beyoglu rajone aplink Taksimo aikštę verda intensyviausias Stambulo socialinis gyvenimas. Čia kasdien praeina keli milijonai miesto gyventojų ir svečių. Čia rasi garsiausių Europos prekės ženklų parduotuvių, prabangių viešbučių ir restoranų. Viešbučių kainos panašios kaip ir Vakarų Europos didmiesčiuose. Tačiau skirtingai nei kitur, Stambule neguodžia kambario privačiuose butuose nuomos įkainiai. „Mėnesiui kambarėlis, esantis dešimt minučių pėstute iki Taksimo, atsieis 1 500 litų. Vilniuje tiek kainuoja buto nuoma. Tuo tarpu Stambule už jį paprašytų maždaug 5 000 litų. Jei ieškosi išsinuomoti savaitei ar kelioms dienoms, mokėsi panašiai kaip už mėnesį“, – patirtimi dalijasi lietuvė, bet suskanta pridurti, kad visa kita Stambule pigiau nei Vilniuje. Visuomeninio transporto talonas kainuoja panašiai, nors benzinas Turkijoje bene ketvirtadaliu brangesnis ir atstumai kur kas didesni.
Stambulas – kontrastų miestas. Iš Taksimo aikštės pasukęs į šoninę gatvelę tarsi persikeli į kitą pasaulį. „Rodos, du trys šimtai metrų, o žmonės – visiškai kitokie: rymo skersgatviuose seneliai, pardavinėja sendaikčius, močiutės su šarovarais (vadinamosiomis plačkelnėmis) sėdi ant šaligatvių ir mezga, vaikai spardo kamuolį tiesiog gatvelėse, moteriškės, atsidariusios langus, šūkauja, viena kitai pasakoja naujienas. Staiga sutrinki – kur aš esu: Turkijos kaime ar europietiško megapolio centre?.. Paeini vėl šimtą metrų ir prieš akis išnyra prabangūs namai, europietiški salonai, restoranai…“ – apie už kiekvieno kampo glūdinčius Rytų ir Vakarų kultūrų kontrastus Stambule pasakoja J. Pilkauskaitė.
Žinoma, tie žmonės iš skersgatvių žino apie Taksimo rajone verdantį vakarietišką gyvenimą, tačiau jame nedalyvauja: jiems tas pasaulis neįdomus. Vis dėlto kiekvienas senolis, paklaustas, ar jis esąs rytietis ar vakarietis, būtinai atsakys, kad pastarasis. „Turkai nemėgsta arabų, o jais palaikyti įsižeidžia. Jiems nepriimtina arabų kultūra, požiūris į moterį, tvarkos supratimas“, – kultūrinį turkų identitetą komentuoja lietuvė. Vis dėlto iki šiol aptarnavimo sferoje nepalyginamai dažniau išvysi dirbančius vyrus ir kur kas rečiau – moteris.
Vaizdingi rakursai
Stambulą skersai išilgai išmaišiusi Orhano Pamuko knygų į lietuvių kalbą vertėja pažintį su šiuo miestu siūlo pradėti nuo senamiesčio ir didžiųjų mečečių: Sofijos Soboro, Mėlynosios (Sultono Ahmedo). „Patarčiau nepatingėti užkopti į Suleimanijos mečetės kalną – gidai kažkodėl ten neveda, gal dėl to, kad aukštai lipti?.. Tai žymaus Osmanų architekto Mimaro Sinano suprojektuotas šedevras, nuostabus tiek savo išore, tiek interjeru. Be to, nuo kalno atsiveria nepakartojama miesto panorama – visas senamiestis, Aukso Rago uostas kaip ant delno… Tą patį vaizdą galima išvysti ir nuo Galatos bokšto, tik ten kopiant teks susimokėti“, – patarimus dalija J. Pilkauskaitė.
Pastarąjį kartą lietuvei viešint Stambule kaip tik buvo ramadano mėnuo. Moterį itin sužavėjo tikinčiųjų susikaupimas, bendrumas, šeimyninė santarvė. Per pasninką religingieji visą dieną nieko nevalgo, negeria ir tik po vakarinio kvietimo melstis susirenkama bendrai vakarienei. Nusileidus saulei šeimomis, draugų būreliais susiburia prie mečečių, miesto parkuose ir vakarieniauja iki paryčių. Tą mėnesį net Stambule gyvenimas apstoja, mažiau linksminamasi, kai kurios kavinės, restoranai atidaromi tik po saulės laidos.
J. Pilkauskaitė rekomenduoja paplaukioti garlaiviu Bosforo sąsiauriu – ir dieną, ir sutemus: „Vienas maždaug dviejų valandų trukmės maršrutu plukdantis garlaivis keleivių laukia netoli žymiojo prieskonių turgaus. Turistinės kompanijos šią pramogą siūlo už 35 eurus, tuo tarpu atėjęs čia savo ruožtu tesumokėsi 16 litų.“ Tuo tarpu kito, mažesnio garlaivio, plukdančio turistus Bosforu apie valandą, reikia ieškoti Ortaköy rajone. Žvilgsnis iš vandens perspektyvos leidžia suvokti Stambulo didybę – tarsi begalinio miesto be pradžios ir pabaigos…
Ortaköy, Bebek ir prieskonių turgus
Viešint Stambule verta paklaidžioti ir Ortaköy rajone, kur Osmanų imperijos laikais gyveno žydai ir armėnai – čia vyrauja jų architektūros paveldas. Šiame kvartale stūkso garsioji Ortaköy mečetė. Be to, tik čionai stovėdamas vienoje aikštėje pamatysi bažnyčią, mečetę ir sinagogą.
Paėjus toliau – Bebek rajonas, žavintis nuostabia armėnų architektūra. Einant gilyn prieš akis iškils Rumeli Hisari tvirtovė, kurią atkeliavę į Konstantinopolį pastatė seldžiukai. Tai milžiniški akmeniniai rūmai, besidriekiantys per abi – europinę ir azijinę – miesto dalis. Užkopus laiptais į bokšto viršų atsiveria nuostabi paukščio skrydžio panorama – Bosforo sąsiauris, tiltas, begalinis miestas.
„Siūlyčiau aplankyti ir Stambulo įžymybę – prieskonių ir saldumynų turgų, kurio gilumoje prasideda kita – vietinių prekyvietė, besidriekianti per keletą kvartalų. Ten viskas ne tik triskart pigiau, bet ir galima rasti daugiau autentiškų daiktų“, – tikina J. Pilkauskaitė. Ieškantiems suvenyrų lietuvė siūlo atkreipti dėmesį į aukštos kokybės trikotažą, odos gaminius, rankomis austus kilimus, baltąją izniko keramiką, margintą osmanų motyvais, žalvario, vario dirbinius, papuošalus. Taip pat – turistų graibstomą alyvuogių muilą, rožių kremus, vandenį, saldumynus, ožkų pieno sūrius, dešras.
Virtuvės atradimai
Nors įsigeidęs sunkiai surasi grynai europietiško maisto (nebent bandytum laimę specialiuose restoranuose), jį kompensuoja unikalūs turkų skanėstai. „Kartą su drauge užsimanėme blynų, jų rasti niekur nepavyko, teko kepti namie“, – prisimena J. Pilkauskaitė ir Stambule verčiau siūlo pasinerti į vietinės virtuvės atradimus.
Pirmiausia būtina paragauti kebabų, kurie visiškai kitokie, nei esame įpratę ragauti Lietuvoje ar kitose Vakarų Europos šalyse: „Tie, kuriuos valgome čia, labai skiriasi nuo tikrųjų turkiškų. Saviškius vadinu vokiškais padirbiniais su gausybe padažų. Turkai padažų nenaudoja.“ Lietuvė pasiūlo paskanauti iskender kebabo – tai ta pati pjaustyta mėsa, apipilta jogurtu, pagardinta pomidorų pasta ir keptu pipiru.
Taksimo aikštę kerta šoninė gatvelė, vadinama Žuvų turgumi. Joje, kad ir kur prisėstum, gali pasmaguriauti gardžių jūrų gėrybių, pavyzdžiui, ant iešmo keptų midijų, apvoliotų tešloje. Ten nepaprastai skani bet kokia žuvis. „Toje pačioje gatvelėje gali nusipirkti kokoreč – tai keptos ėriuko žarnos, apskrudusios nuimamos nuo iešmo ir smulkiai sukapojamos. Dedama daug prieskonių – valgai kaip specifinio skonio faršą – labai skanu“, – apie turkiškus delikatesus su nostalgija pasakoja Justina.
Gardžios žuvies paragauti galima ir minėtame Bebek rajone, kur įsikūrę specializuoti jūrų gėrybių restoranėliai. Na, o labai pasiilgus lietuviškų bulvinių patiekalų lietuvė siūlo užsukti į Ortaköy kvartalą, kur maisto užeigose siūlomas ypatingas patiekalas iš milžiniškos, kaip Justina juokiasi, lyg Černobilyje užaugintos bulvės. Ji kepama su lupena orkaitėje, tada perpjaunama, ištrinama sviestu ir įdaroma įvairiomis marinuotomis daržovėmis.
Ir, žinoma, bene saldžiausi pasaulyje turkiški desertai. J. Pilkauskaitės teigimu, jų visų neišragausi ir per mėnesį. „Siūlyčiau pradėti nuo įvairiausių rūšių sluoksniuotos tešlos pyragėlių baklava, mirkytų cukraus šerbete, ir baigti cukruje virtos vištienos pudingu – atrodo nesuderinama, bet labai skanu“, – skonio nuotykiais dalijasi lietuvė.
Stambule pagrindinis gėrimas – alus, populiariausias – „Efes“ ir „Tuborg“. Taksimo rajone bokalas kainuos iki 18 litų, kitur – apie 6 litai. Tarp vyresnės kartos atstovų populiari anyžių degtinė rakija. Turkai neturi vyno gaminimo tradicijų, importuojamam uždedami labai dideli akcizai ir jis yra brangus. Kultūriškai susiklostė, kad turkai skiria maisto ir gėrimų užeigas, todėl ne visur užėjęs gausi alkoholio.
Moteriški reikalai
Stambule moterys tokios pat emancipuotos, kaip ir Vakarų europietės. Jos yra vadovės, užimančios aukštus postus. Kaip ir Lietuvoje, vienos siekia karjeros, kitos ją derina su šeima. Moteris yra gerbiama. Ji – šeimos galva: vyrai paprastai aktyviau dalyvauja socialiniame gyvenime, uždirba pinigus, o moteriškė rūpinasi namais, tvarko šeimyninį biudžetą.
Tačiau gatvėse moters – pilkojo kardinolo – vaidmens nejusti. Viešumoje dominuoja vyrija. Džentelmeniškumo samprata Turkijoje neegzistuoja: vyriškis moters nepraleis pro duris, nepaneš sunkaus pirkinių krepšio. „Viena mano bičiulė gyvena Stambule, su turku sukūrusi šeimą. Ji ketina parašyti knygą apie užsieniečių moterų ir turkų vyrų meilės istorijas. Beveik visos baigiasi nesėkmingai dėl europiečių moterų sampratos, kad vyras turi būti džentelmenas. Turkas toks niekada nebus, – pasakoja J. Pilkauskaitė. – Jis namuose nieko nepadės. Jis savo pareiga laiko uždirbti pinigus ir viskas. Nebus ir romantiškas: romantika baigiasi sulig moters širdies užkariavimu.“
Hamamo malonumai
Viešint Turkijoje Justina siūlo nepraleisti progos pasimėgauti hamamo ritualu. Tai toli gražu ne tas hamamas, kokį rasime lietuviškuose poilsio ir sveikatingumo centruose. „Marmuru išklota patalpa, kurioje visiškai nėra garo, temperatūra – 38–45 laipsniai, nėra baisiai drėgna… Pirmą kartą išsitiesusi ant gulto, pamaniau, kad sušalsiu. Tačiau pamažu kūnas tolygiai įšyla. Po 30 minučių ateina moteris ir šveičia kūną šiukščia šilkine ar ožkos plauko pirštine. Tuomet – masažas su muilo putomis: ne atpalaiduojantis, o išjudinantis raumenis. Po visko išeini švarus, gaivus kaip jazminas“, – pasakoja J. Pilkauskaitė, iš vyro pirtininko perėmusi kai kurias mėgavimosi pirtimi paslaptis. Valandą pusantros trunkančio hamamo ritualo kaina Stambule svyruoja tarp maždaug 60–140 litų.
Nekaltybės muziejus
J. Pilkauskaitės pasidomiu, galbūt literatūrinis kontekstas, pažintas į lietuvių kalbą verčiant O. Pamuko knygas, atvėrė naujų turkų kultūros rakursų? Ji teigia priešingai: šalies tradicijų, realijų, kultūrinių niuansų žinojimas padėjo verčiant knygas: „Vertimas nėra vien žodyno ir gramatikos išmanymas. Negali įvaldyti kalbos gerai nepažindamas šalies“, – sako Justina. Išvertusi „Nekaltybės muziejų“ lietuvė suskubo aplankyti ir to paties pavadinimo muziejų, kuriame vizualizuotas knygos turinys. „Jei turi knygą – nemokėsi 26 litų už įėjimą“, – dar vieną naudingą patarimą mesteli Justina.
Kvartalas, kuriame O. Pamukas įkūrė „Nekaltybės muziejų“, šliejasi prie centrinio Beyoglu rajono. Tai unikali miesto dalis su milžiniškomis įkalnėmis, itin tvarkingais kiemais. Ten daugiausia gyvena islamistinių pažiūrų turkai ir kurdai. Moterys vilki tradiciniais rūbais, kiekviename lange – po moteriškaitę, laukiančią grįžtančio vyro. Skalbimo, lyginimo paslaugų gatvės, knygoje aprašytų sendaikčių krautuvėlių gatvės… Jose gali rasti nebrangių autentiškų daiktų: mažyčių žalvarinių buteliukų rožių aliejui laikyti, žalvario, vario papuošalų, baltosios keramikos dirbinių. Tai kol kas turistų nepramintas rajonas, į kurį pamažu vis daugiau jų atvilioja „Nekaltybės muziejus“. „Ten tikrai bus įdomu tiems, kurie skaitė knygą, taip pat tiems, kurie ieško įdomių įkvėpimo šaltinių interjero idėjoms“, – mano J. Pilkaustaitė.
