Panevėžiečiai Dalia ir Algis Atkočiūnai prieš daugiau kaip tris dešimtmečius įsigijo apleistą sodybą pačiame Žibartonių kaimo pakraštyje, manė, kad ji taps tik vieta pabėgti nuo miesto triukšmo.
Tačiau atokų vienkiemį pamažu pavertė namais, kuriuose darbas virto malonumu, o gyvenimas – nesibaigiančiu kūrybos procesu. Šiandien šešiuose hektaruose veši gėlės, noksta vynuogės, lapoja vaismedžiai ir alsuoja laukinė gamta. O rūsyje tyliai bręsta vynas, kurio skonis kasmet būna kitoks. Bet svarbiausia – čia nebereikia skubinti gyvenimo.
Kaimo pavilioti
Savo sodybą Dalia ir Algis Atkočiūnai pavadino „Visas dangus“ – kur tarp pušų ošimo, svaiginančio levandų kvapo, linguojančių miskantų, užburiančio grožio hortenzijų ir nokstančio vynuogyno atsiveria ramybės oazė.
Visas šis grožis neatsirado per vieną dieną – įdėta daug ir sunkaus kasdienio darbo.
Maždaug prieš tris dešimtmečius, kai Atkočiūnai įsigijo šią sodybą, ji buvo labai apleista, nors, sako šeimininkai, turėjo savito žavesio: kaimo troboms nebūdingas aukštas lubas, išskirtines ąžuolines grindis.
Tuo metu jie svajojo turėti vietą, kur galėtų pasitraukti į gamtos prieglobstį.
Su trimis mažais vaikais apie gyvenimą kaime net nesvarstė.
Ši vieta Daliai buvo šiek tiek pažįstama. Maždaug už dešimties kilometrų gyveno jos močiutė, pas kurią vaikystėje leisdavo vasaras. Galbūt todėl net ir apleista sodyba turėjo kažką artimo.
„Tuo metu net nebuvo minčių gyventi kaime. Mažoji dukrytė ką tik buvo gimusi. Sodybą įsigijome tik tam, kad turėtume kur pabėgti iš miesto. Nors gyvenome nuosavame name, bet tai vis tiek ne tas pats, kas vienkiemis“, – pasakoja sutuoktiniai.
Žydintys Dalios gėlynai, Algio rankomis įrengtas vyno rūsys, vynuogynas, sodas, smidrynai reikalauja nuolatinio dėmesio. Tačiau šeimininkai į šį darbą žvelgia kitaip: jie šypsosi, kai darai tai, ką mėgsti, net ravėjimas gali tapti meditacija. P. Židonio nuotr.
Nuo braškių iki žydinčio sodo
Kad sodybą supanti žemė nedirvonuotų, šeima maždaug hektarą apsodino braškėmis.
Tai buvo ne tik būdas panaudoti žemę.
Tėvai norėjo vaikams parodyti ir kitą gyvenimo pusę – kad pinigai neatsiranda taip paprastai, kaip kartais gali atrodyti.
Visi kartu augino ir pardavinėjo braškes. Per sezoną nuimdavo apie penkias tonas derliaus, kurį parduodavo turguje. Tais laikais sodyba dar neviliojo grožiu, tebuvo vieta, reikalaujanti nuolatinės kovos. Apleista medinė trobelė stovėjo užkaltais langais, tačiau net ir tai ne visada apsaugodavo nuo nekviestų svečių. Grįžę po kelių dienų šeimininkai rasdavo išplėštus langus, išretintą tujų gyvatvorę ar išrautus obelų sodinukus.
Bet po truputį viskas keitėsi. Sodyba buvo tvarkoma, šeima čia pradėjo leisti vasaras.
Paskui atėjo metas, kai vaikai užaugo ir išėjo į savo gyvenimus.
Atkočiūnai pastebėjo, kad daugiausia laiko vis tiek praleidžia būtent čia, tad nutarė Panevėžyje turėtus namus parduoti ir visam laikui persikelti į kaimą.
„Čia be galo gera energetika. Pamenu, vyriausias sūnus net atvykdavo ruoštis egzaminams. Čia gera ne tik ilsėtis, bet ir tiesiog būti“, – sako D. Atkočiūnienė.
Lenkiškos hortenzijos
Abu sutuoktiniai – aistringi keliautojai. Dalia šypsosi, kad pardavus braškes likdavo pinigų ir kelionėms. Keliaudami po Lenkiją Atkočiūnai vis parsiveždavo augalų – tuo metu Lietuvoje daugelio jų dar apskritai nebūdavo galima rasti, o tie, kurie pasirodydavo, nemažai kainuodavo.
Taip sodyboje po truputį pradėjo daugėti gėlynų.
Tarp pirmųjų naujovių buvo ir hortenzijos – šiandien nieko nestebinantis augalas tuomet Lietuvoje buvo beveik egzotika.
Grožio kūrimas iš gėlių Daliai buvo ne trumpalaikis susižavėjimas. Ji baigė želdinių inžineriją, tačiau prisipažįsta, kad daugiausia išmokė ne studijos, o praktika, nuolatinis domėjimasis ir bendravimas su kitais gėlininkais.
Šiandien jos sodyboje kiekvienas gėlynas turi savo charakterį.
Ypatingą vietą užima hortenzijų sodas, kurį šeimininkė pavadino „Debesėlių oaze“.
Rudenį sodyba keičiasi dar kartą. Gėlynus užlieja varpinių augalų banga – lengvai linguoja miskantai, auksu spindi soruolės, ažūriškai juda soros. Vėjas čia tampa savotišku sodo režisieriumi – augalams suteikia judesio, šviesos ir ramybės.
„Čia nieko nebuvo. Teko valyti teritoriją ir po truputį kurti šitą grožį. Ir dar ne pabaiga“, – šypsosi D. Atkočiūnienė.
Pirties malonumai
Po truputį susitvarkę namelį ir gyvenamąją aplinką, sutuoktiniai sugalvojo, kad iki visiškos laimės dar trūksta pirtelės.
Artimieji juokavo, kad nereikia statyti mažos – esą geriau iš karto didelę, kad joje tilptų visi norintys.
Kai pirtis buvo pastatyta, šeimininkai ėmė svarstyti, kaip ją būtų galima panaudoti. Aplinkinių pasiūlymai ir mintys pamažu atvedė prie kaimo turizmo sodybos idėjos. Kurį laiką ji gana sėkmingai veikė, tačiau pandemija ir karantinas sustabdė įprastą ritmą.
Atkočiūnai svarsto, kad sodyba nuo Panevėžio nutolusi apie penkiasdešimt kilometrų, tad vieta nėra pati patogiausia spontaniškam savaitgalio poilsiui. Šeimininkai pripažįsta ir patys nebejaučiantys didelio noro kiekvieną savaitgalį priiminėti svečių.
„Kai sodyba užimta kiekvieną savaitgalį, laiko sau beveik nelieka. Esame jau pensininkai. Viską darome savo rankomis, o žmonių, kurie galėtų padėti, neturime“, – kalba sutuoktiniai.
Todėl dabar sodyba pirmiausia skirta jiems patiems, šeimai ir draugams.
Savo stichijose
Kai Dalia darbuojasi savo gėlynuose, jos sutuoktinis daugiausia prižiūri vynuogyną ar triūsia vyno rūsyje.
Šiuo metu jame fermentuojasi paties savo malonumui gaminami vynai.
Atkočiūnai turi planų vynuogyną plėsti, tad neatmeta galimybės kada nors ateityje pakviesti į naminio vyno degustacijas.
Vyno gamyba A. Atkočiūną sudomino neatsitiktinai. Nemažai metų jis dirbo „Kalnapilio“ technikos direktoriumi, todėl fermentacijos procesai nebuvo visiškai svetima sritis.
Pirmieji bandymai buvo gana paprasti – obuolių sultys, serbentai ir šiek tiek smalsumo. Debiutanto sėkmė buvo maloni – vynas pavyko. Bet kilo kita problema: kur jį laikyti? Sename rūsyje vasarą temperatūra pakildavo iki trisdešimties laipsnių, o tinkamiausia vynui brandinti yra maždaug 10–15 laipsnių. Taip prieš pora metų ir atsirado tikrasis vyno rūsys.
„Vyno gamyba – aukštasis pilotažas. Yra tam tikros taisyklės, technologija. Blogiausia būtų vyną gaminti pagal močiutės receptą – kas išėjo, tas išėjo. Čia jau reikia suprasti procesą“, – šypsosi A. Atkočiūnas.
Nuo rabarbarų iki agrastų
Rūsyje bręsta įvairiausi vynai – obuolių, kriaušių, rabarbarų, vyšnių, juodųjų ir raudonųjų serbentų. Netrukus į jį bus verčiamos ir sodyboje nokstančios avietės.
Vyno gamyboje Algį žavi tai, kad rezultatas niekada nebūna visiškai toks pats.
„Nė vienas vynas toks pats nebūna. Net jeigu darai iš tokių pačių vaisių ar uogų ir tokiomis pačiomis proporcijomis, jis vis tiek kiekvienais metais būna kitoks“, – pažymi A. Atkočiūnas.
Sutuoktiniai yra Lietuvos vyndarių asociacijos nariai, tad dalyvauja ir įvairiuose vyno vakaruose. O jų rūsyje galima rasti ne tik pačių pagamintų gėrimų.
Čia stovi iš Italijos atkeliavusios statinės, o tarp butelių yra ir tikrų laiko kapsulių. Sūnus, įsikūręs naujuose namuose Liuksemburge, aptiko 1972 metų vyno butelių, kurie irgi atkeliavo į tėčio vyno rūsį. Smalsumas, kas iš jo liko, vis dar laukia savo valandos. Kaip ir naminis vynas, kuriam gali būti apie penkiasdešimt metų.
Be skubėjimo
Atkočiūnų gyvenime vietos užtenka ne vien gėlėms ir vynui.
Algis nuo seno yra aistringas automobilių sporto mėgėjas. Su sūnumis jis du kartus tapo Lietuvos bekelės varžybų čempionu savo kategorijoje. Šeima taip pat yra laimėjusi ralį „Perimetras“, kurio metu visureigiais bekele apvažiuojama visa Lietuva – tūkstančiai kilometrų.
Pergales atnešę visureigiai ir šiandien stovi garaže. Tiesa, dabar jie dažniau užkuriami ne varžyboms, o ūkio darbams.
Automobilių sportas Algį kadaise patraukė ir dėl galimybės po darbo išsikrauti, ir dėl noro rasti veiklą, kuri būtų įdomi sūnums. Ryšys su šiuo pomėgiu išliko iki šiol – Liuksemburge gyvenantis vyresnėlis ir dabar užsiima šonaslydžiu.
Šeima taip pat priklauso visureigių klubui „Viesulas bastūnas“ ir kasmet leidžiasi į keliones po Europą.
Kartais nuo rutinos pabėga ir atskirai – Algis renkasi vyrišką kompaniją, Dalia – moterišką.
„Trims dienoms abu kartu ištrūkti dar galime, bet ilgiau jau sudėtinga. Turime šunelį, pulką vištų, o vasara mums apskritai yra tikrasis darbymetis“, – pasakoja sutuoktiniai.
Šeši hektarai žemės niekada neleidžia visiškai atsipalaiduoti.
Sodyboje veši obelų sodas, avietynas, didžiulis smidrų laukas, plečiamas vynuogynas – jau paruošta sodinti penki šimtai naujų vynuogių sodinukų.
Atrodytų, bent žiemą pagaliau turėtų ateiti laikas atsipūsti. Tačiau tuomet laukia namų tvarkymas ir kiti darbai.
Vis dėlto sutuoktiniai į visa tai žvelgia be nuovargio atspalvio.
„Tikrai daug dirbame, bet kai darai su užsidegimu, meile, net nesijaučia, kad dirbi. Tai tampa daugiau hobiu nei darbu. Kai nereikia niekur skubėti, ir tas pats ravėjimas kaip meditacija“, – šypsosi Atkočiūnai.
