Vos prieš trejetą metų politiškai korektiški turistai liūdnai pagarsėjusio karinio režimo valdomą Mianmarą dėl apverktinos žmogaus teisių padėties aplenkdavo, o solidžios įmonės neinvestuodavo gamtinių išteklių turtingoje, bet įsisenėjusių pilietinių konfliktų kankinamoje šalyje, kuriai taikytos tarptautinės sankcijos.
Komplikuotai atrodo pats šalies pavadinimas – prigijusį Birmos variantą visai netikėtai pakeitė Mianmaras. Bamarų kalboje „Mianmar“ ir „Bama“ yra skirtingo oficialumo sinonimai, tačiau karinė šalies vyriausybė 1989 m. pareikalavo visose kitose kalbose vartoti tik „Mianmar“ valstybei, kalbai ir pilietybei nusakyti. Drauge buvo bamariškai pervadinta dauguma vietovardžių. Šiame tekste Birma ir Mianmaras (oficialiai – Mianmaro Sąjungos Respublika) vartojami kaip sinonimai. Pirmąsyk minimi vietovardžiai pateikiami įprastine ir naujesne bamariška forma, o toliau vartojama tik pastaroji. Birmiečiais vadinami visi šios valstybės piliečiai, o bamarais – dominuojanti etninė grupė.
Nors Birmoje vis dar per maža viešbučių ir patogumų, šiandien į šalį plūsta užsieniečiai. Anksčiau čia lankydavosi daugiausia užkietėję keliautojai, o šiandien Birmoje atostogas planuoja lig tol maža ką apie ją girdėjusios šeimos su vaikais ar savarankiškumo besimokantys abiturientai, dar neįgudę prie budistų šventyklų nusiauti batus ar nesusivokę prieš atvykdami gauti šalies vizą, įsigyti tinkamų dolerių banknotų. Tarp kitko, Mianmaro valiuta „kyat“ („čat“) nėra laisvai konvertuojama. Nuo pernai jos kursas laisvai svyruoja JAV dolerio atžvilgiu, tad išnyko didžiulis skirtumas tarp ankstesnio oficialaus ir juodosios rinkos įkainių. Oficialiai nusipirkti „kyat“ įmanoma tik šalies viduje ir tik už švarius, neįplėštus, nesulankstytus naujo leidimo banknotus.
Su ta pačia optimizmo banga į šalį pakliuvau ir aš. Po dviejų mėnesio trukmės kelionių (2012 m. balandį–gegužę ir gruodį) mane vėl traukia sugrįžti į Birmą, nors gausios jos problemos, nepaisant pastarųjų metų pažangos, atrodo sunkiai įveikiamos. Ypač toks įspūdis apima pasižvalgius ne po besiplėtojančius didžiuosius miestus, o po atokesnes vietoves. Bet pirmiausia apie tai, kas teikia viltį birmiečiams ir taip greitai pakeitė tarptautinės bendruomenės nuomonę apie šią šalį.
1990–2006 m. Birma išgyveno tamsiausią priespaudos laikotarpį, pasak Tailande mano kalbintos buvusios politinės kalinės. Jam besibaigiant šalyje apsilankęs mano sutiktas amerikietis prisiminė jautęsis lyg koncentracijos stovykloje. Dar 2007 m. pasaulio pasibaisėjimą sukėlė žiaurus budistų vienuolių vadovaujamų taikių masinių protesto akcijų numalšinimas, o 2008 m. – karinės chuntos neveiksnumas ir užsienio humanitarinės pagalbos apribojimai galingos tropinės audros „Nargis“, užtvindžiusios pietinę šalies dalį – Ajejarvadžio (Iravadžio) deltą, – akivaizdoje. Nepaisant audros, šalyje įvyko ne pagal demokratinius principus organizuotas referendumas naujajai Mianmaro konstitucijai patvirtinti ir 2010-aisiais valdžia buvo perduota po beveik 20 metų pertraukos surengtuose rinkimuose išrinktam parlamentui („Hluttaw“). Parlamentas, kuriame dominuoja buvę ar esami kariškiai, mažai kam teikia daug su demokratija susijusių vilčių.
Tačiau nuo 2011 m. padėtis pradėjo sparčiai keistis. Tai buvo netikėta net ilgamečiams stebėtojams ir opozicijos atstovams. Kelios politinių kalinių amnestijos, įstatymai, leidžiantys taikias demonstracijas ir profsąjungų steigimą, svarbus, nors vis dar netvirtas paliaubų susitarimas su karenų sukilėliais, prieš Birmos armiją kovojusiais daugiau nei šešiasdešimt metų, 2012 m. pakartotiniai rinkimai į parlamentą, pagaliau suteikę oficialų statusą ilgametei opozicijos lyderei Aung San Suu Kyi, nuo 1990 m. su pertraukomis laikytai namų arešto sąlygomis. Anksčiau negalėjusi išvykti net aplankyti mirštančio savo vyro brito, dabar ji laisvai keliauja po užsienį atsiiminėdama apdovanojimus ir sutinkama kaip dabartinio prezidento, buvusio generolo Thein Seino, „alter ego“.
Politinį atlydį seka ekonominių ir kultūrinių ryšių plėtra. Dėl palengvintų sankcijų JAV ir Mianmaro tarpusavio prekyba 2011–2012 m. išaugo triskart. Praeitą gruodį pirmajame tarptautiniame koncerte, kuriuo buvo siekiama atkreipti dėmesį į prekybos žmonėmis problemą, Jangone (Rangūne) dainavo Jasonas Mrazas. Karinis režimas ilgus metus bijojo masinių žmonių susibūrimų, o šiemet Jangone didžiausia Tailando renginių įmonė suorganizavo pirmąsias atviras Naujųjų metų sutiktuves. Tradiciškai Birmoje didesnė šventė yra „Taungyin“, arba vandens festivalis, kuriuo balandžio mėnesį minimi budistų Naujieji metai. Sausį prasidedantys metai yra svarbūs Birmos krikščionims ir švenčiami bažnyčiose naktinėmis pamaldomis.
Maža teprisimenu iš Atgimimo laikotarpio, kai buvau dar vaikas, bet man atrodo, kad šiuo metu birmiečiai gyvena panašiomis nuotaikomis. Daug žmonių aktyviai domisi politika ir gyvai apie ją diskutuoja. Piliečiai ištroškę žinių, o valstybinė švietimo sistema mažne sugriuvusi, tad gausu privačių mokyklų ir kursų – anglų kalbos, kompiuterių, žmogaus teisių, demokratijos… Sparčiai besikuriančios nevyriausybinės organizacijos skuba organizuoti visokiausius pilietiškumo mokymus.
Kita vertus, kaip ir griūvant Sovietų Sąjungai, senosios institucijos tebeveikia ir laisvės pojūtis apgaulingas. Pirmos kelionės metu buvau kelissyk perspėta, kad mano telefono pokalbių iš viešbučio klausomasi. Atvykėliai su turistine viza gali apsistoti tik viešbučiuose, o šie kas vakarą gal septynioms skirtingoms institucijoms turi pranešti apie svečius iš užsienio. Vietiniai apie apgyvendintus užsieniečius privalo raportuoti net ne vietinės, o regioninės valdžios įstaigoms, kitaip gresia bauda ir mėnuo kalėjimo. Tiesa, jokios bendros informacinės sistemos nėra, tad taisyklių laikymasis pagrįstas greičiau baime nei efektyviu taikymu.
Vis dar neaišku, ar laisvėjimo ženklai reiškia neišvengiamą perėjimą į demokratiją. Ne mažiau svarbus klausimas yra ilgamečių etninių konfliktų sprendimas. Šiuo metu išskirtini du didžiausi: Kačinų valstijoje, šiaurėje, prie sienos su Kinija, nesiliauja 2011-aisiais atsinaujinęs pilietinis karas, nuo 2012-ųjų vasaros Rakhaingo (Arakano) regione šalies rytuose siaučia neramumai, dar labiau pabloginę „rohingya“ – Rakhinės musulmonų, kuriuos nacionalistinis 1982 m. Pilietybės įstatymas laiko beteisiais nelegaliais imigrantais iš kaimyninio Bangladešo – mažumos padėtį.
Mano kalbinti etninių mažumų politinių partijų atstovai nusiteikę tyliai pralaukti iki 2015 m., kai planuojami nauji rinkimai. Tarp kariškių dominuojamos vyriausybės ir opozicinių partijų nėra pasitikėjimo. Ir vieni, ir kiti pavargę nuo dešimtmečius trukusių kruvinų susirėmimų tarp etninių mažumų sukilėlių armijų, jų atplaišų ir centrinės kariuomenės. Visi sako norį taikos, bet niekas neketina žengti pirmojo žingsnio ir įveikti ilgametės priešpriešos.
Vis dėlto į šalies vidų jau keliasi organizacijos, dešimtmečius veikusios išeivijoje, daugiausia kaimyniniame Tailande. Jame, manoma, legaliai ir nelegaliai gyvena iki 3 milijonų birmiečių. Išties sunku suvokti tokios suskeldėjusios šalies kaip Birma procesus atskirai nuo kaimynių. Tai ne tik šalis kryžkelėje, bet ir šalis kryžkelė.
Su migracijos tinklais ir ciklais susipažinau su Tailandu besiribojančioje Kajinų (Karenų) valstijoje. Valstijos sostinės Hpa-an (Pa-an) apylinkėse (toliau turistai oficialiai neleidžiami) emigracijos į Tailandą ženklai bado akis: iš užsienyje uždirbtų pinigų pastatyti ar statomi dideli namai rikiuojasi šalia bambukinių lūšnelių palmių lapų stogais, o jų viduje prie budistinio altorėlio gali rasti plokščiaekranį televizorių, kuriame mirga tajų kabelinės televizijos programos. Kalnuose privačiai išlaikomų Tailando mobiliųjų tinklų signalus skleidžiančių bazinių stočių bokštai karenų kaimuose leidžia skambinti giminėms ir draugams, metų metus dirbantiems Tailande.
Ankstesnės migrantų kartos, slapstydamosi iš pradžių nuo Birmos armijos, paskui nuo tajų policijos, pėsčiomis keliaudavo per džiungles ir kalnus dar vykstant susirėmimams tarp karenų sukilėlių ir centrinės kariuomenės. Dėl to daug karenų persikėlė į pabėgėlių stovyklas Tailando pusėje. Tarp ekonominių migrantų vis dar netrūksta istorijų apie keliones prekiniuose sunkvežimiuose ir agentų įmonių savininkams už kelionės kainą parduotus žmones, nors šiandien atvykusieji į Tailandą dažnai legalizuojasi.
Suaugusių gyventojų didžioji dalis migruoja per sieną pirmyn ir atgal, siunčia namo uždirbtus pinigus, grįžta susituokti ar – dvidešimtmečio sulaukę vyrai – praleisti bent savaitės kuriame nors iš daugybės vietinių budistų vienuolynų. Kaip ir Lietuvoje, netrūksta vaikų, paliktų su seneliais. Netrunki rasti žmonių, su kuriais gali susišnekėti tajiškai: dauguma parduotuvėlių, arbatinių, net tajiško maisto užeigų yra įsteigtos sugrįžėlių, dirbusių Tailando miestuose statybininkais, krovėjais, kambarinėmis, pardavėjais, padavėjais ar indų plovėjais. Pakalbinti sugrįžėliai ar migrantų šeimos nariai skundžiasi, kad Birmos kaimuose nėra darbo, o triūsti ryžių ir daržovių laukuose per sunku. Nemažai žmonių yra praradę savo dirbamą žemę dėl armijos stovyklų plėtros.
Mianmare vargina net „vėsiuoju“ metų laiku neatslūgstantis karštis, netvarka, nestabilus elektros tiekimas, užsieniečiams trečdaliu ar dvigubai didesnės kainos (jiems ir vietiniams taikomas skirtingas PVM tarifas), sunki komunikacija, dėl kurios gali pasijusti tarsi dėžėje. Internetu vis dar daugiausia tenka naudotis kavinėse ir nejučia imi pati save cenzūruoti, ką saugu rašyti, o ko nelabai. Tarptinklinis ryšys Mianmare neveikia, vietinės GSM ir CDMA tinklų, dengiančių skirtingas šalies dalis, SIM kortelės kainuoja porą šimtų JAV dolerių, tad kiekvienąsyk norint paskambinti tenka ieškoti telefono gatvėje ir bandyti susišnekėti nepaisant aplink gaudžiančio, visur pasivejančio transporto, šaligatvius užtveriančių balsingų gatvės prekeivių, šurmuliuojančių lauko arbatinių ir pėsčiųjų minių triukšmo.
Tačiau išvykus iš Birmos norisi vėl ten sugrįžti – dėl senų ir nuolat atrandamų naujų draugų, dėl aštraus ir pigaus gatvės maisto, nesuskaičiuojamų rūšių saldėsių, dėl spalvingų, prieskoniais alsuojančių turgų, kvapą gniaužiančių centrinių lygumų ir jas supančių aukštikalnių kraštovaizdžių, dėl nepaisant gilaus skurdo auksu bei brangakmeniais puošiamų šventyklų ir vis naujai statomų Budos skulptūrų virtinių, teikiančių paunksmę visiems, išvargintiems karščio, dulkių, triukšmo. Ir dar dėl keisto „déjà vu“ pojūčio: man atrodo, Mianmaras – tai šalis, išgyvenanti gaivalingą pokyčių metą, kai žmonės trykšta gyvybe nepaisydami nesuskaičiuojamų sunkumų. Norėtųsi jiems palinkėti, kad tas entuziazmas gerėjant gyvenimo kokybei neišblėstų.
