Birutės gatvėje įsikūręs benamis aplinkinius ir stebina, ir kelia gailestį. Keturiasdešimtmetis vyras mezga drabužius ne tik sau, bet ir likimo nuskriaustiems draugams. Jau daugiau nei dešimtmetį po miestą klajojantis Audrius dievagojasi nemokantis šio amato, tačiau iš jo numegztos skiautės matyti, kad supranta, kas yra blogoji ir geroji akis.
Birutės gatvėje įsikūręs benamis ėmėsi mezgimo amato. U. Mikaliūno nuotr.
„Aš tik mokausi, čia pirmas raštas, kurį bandau įveikti. Iš tikrųjų niekas man neišeina. Vieną akį pamečiau ir viskas – nebežinau, ką daryti. Ai, tegul mezga bobutės, aš nemoku“, – moja ranka benamis.
Tvarkingai išdėliotuose maišuose – ardyti paruošti drabužiai ir keli siūlų maišeliai. Viename sudėti nerti skirti rožiniai, šviesiai mėlyni, balti siūlai. Kitame storesni – iš jų vyras bandys numegzti storą šaliką.
Audrius pasakojo, kad mokytis megzti pradėjo iš neturėjimo ką veikti, o siūlus jam davusi močiutė.
„Paimkit, aš jums atiduodu. Imkit su visais virbalais, aš jų dar gausiu. Ir šituos siūlus dovanoju. Gal pati ką nors sugalvosite megzti. Va, įdėjau į maišelį“, – laikydamas nebaigtą šalikėlį siūlė Audrius.
Benamis iš maišo traukia ir pilką nertą suknelę, tačiau jos neardys. Gaila. Sako, geriau kam nors padovanos.
Nenuostabu, kad kiekvienas, likęs be namų, darbo, šeimos, bando kaip nors išgyventi. Daugelis jų pamiršo, kas yra dušas ar šilta vonia. Tačiau Audrius yra vienas iš tų, kurie pasaulį mato optimistiškai ir skurdą laiko trumpalaikiu gyvenimo periodu. Nors tai tęsiasi jau ne vienerius metus.
„Aš turiu kur gyventi. Man viskas gerai. Iš žmonių prašyti pagalbos nereikia. Juk jie dirba ir užsidirba. Kodėl jie savo pinigais turi dalytis su kitais. Norint pačiam turėti, reikia užsidirbti“, – aiškina pašnekovas.
Reikia tik darbo
Benamis pasakoja, kad tai prie vienos, tai prie kitos tvoros besiglaudžiantis daugiau nei dešimtmetį. Retkarčiais uždarbiauja pas ūkininkus, tada turi, kur miegoti. O vieną kitą uždirbtą eurą išleidžia maistui, drabužiams ir higienos priemonėms.
„Kartais valgau valgykloje, kartais perku parduotuvėje. Čia apsistojau laikinai, tik daiktus pasidėjau“, – sako klajoklis.
Kaip pasakojo Audrius, benamiu jis tapo netekęs darbo elektrotechnikos gamykloje.
„Valdiško darbo nebėra, gamyklos uždarytos. Širdyje turiu artimuosius. Skaudus buvo mano gyvenimas. Džiaugiuosi, kad šiandien turiu valgyti, randu vietą pernakvoti. Aš viską turiu ir nieko man daugiau nereikia. Tik darbo“, – atsidūsta Audrius.
Kelia gailestį
Šalia menininko Aliaus Jonušo dirbtuvių įsikūręs benamis aplinkiniams, rodos, netrukdo, nors ir kelia gailestį.
Pasak A. Jonušo, Audrius toje vietoje būna apie trejus metus. Prieš kelias savaites čia buvo prikaupta kalnai šiukšlių, jų išvežti net trys sunkvežimiai. Menininko draugai juokauja, kad ant tvoros sukabinti klajoklio drabužiai atrodo kaip meno instaliacija.
„Jei benamis rastų kitą vietą, apsidžiaugčiau. Kartais jis būna agresyvus, šūkauja. Neseniai rėkė, kad buvo apvogtas. O kai aplinkui iškirto medžius, geriau pasimatė tikras jo gyvenimas. Jis nusirengia drabužius, juos išdaužo, išvalo ir kabina ant tvoros. Jau kelias dienas mezga, net galvos nepakelia. Man tiesiog gaila žmogaus“, – sako A. Jonušas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
