Kas gali išgelbėti Graikijos ūkį? – galvojau siurbčiodamas itin švelnią retsiną Pilies g. 5. Mėgstu tikrus ir atpažįstamus daiktus – mano retsina nuo mėgstamo skonio skyrėsi kaip geras single malt škotiškas viskis nuo mišinio iš Chivas Regal kolekcijos. Skirtumas yra natūralus, bet patrauklus skonio šiurkštumas. Mano graikiškas vynas tik priminė tą pasiilgstamą terpentinu dvelkiantį tradicinės retsinos skonį. Bet juk dažnai taip nutinka, kad vien užuominos gana. Juolab kad 5,90 Lt už nedidelę taurę greta graikų-žemaičių mineralinio vandens buteliuko už 4,90 Lt buvo lyg tautų draugystės šypsena.
Dar vienas gurkšnis ir dar viena mintis: kuo skiriasi Graikijos ūkio ir Lietuvos spaudos sunkumai? It prisiminimas už lango šmėkšteli melancholiškas tamsiaplaukės praeivės siluetas, kažkodėl grąžinantis mintis prie tikrovės. Įvykiai klostosi taip, kad restoranų recenzijos ir pramoginiai reportažai Lietuvoje vis labiau veržiasi į madą. Maistas yra tokia sritis, kur visu 100 proc. galioja taisyklė dėl skonio nesiginčijama. Pavargę nuo visko, kas šioje šalyje vadinama politika, ir kur ginčijamasi dėl 2X2, žmonės nuo neaiškios kilmės ir skonio žvaigždžių iki patyrusių rašto darbininkų imasi receptų ir recenzijų. Logiška prielaida: smulkaus spaudos darbo tokiems tipams kaip Vincentas Krupas turėtų pakakti.
Optimizmo kupinas lankytojo žvilgsnis į graikiškais motyvais perkrauto restorano salę sustiprina vienatvės jausmą ir susikaupia ties labai graikišku valgiaraščiu. 10 salotų patiekalų, nuo 12,50 Lt kainuojančių makedonietiškų sūrio iki 28,60 Lt siekiančių tigrinių krevečių uodegėlių arba jautienos arba lašišos salotų. Lašišos prie Viduržemio jūros tinka ne daugiau kaip krabai prie lietuvių kaimo virtuvės, bet ne dėl to pasirinkau Atėnų baklažanų salotas (14,80 Lt). Tiesą sakant, iš skriaudos ir pykčio: mano virtuvės eksperimentai su baklažanais prilygsta visų alchemikų sėkmei iš švino išlieti auksą. Bet Metaxos vyriausiasis virėjas šioje rungtyje negriuvo veidu į tešlą: apkepti baklažanai draugavo su labai grynu aliejumi, o nedidukas užkandis su duonele nuvilnijo it pirmieji sirtakio akordai.
10,20 Lt. įvertinta makedonietiška sriuba buvo tikras lietuvių ir graikų draugystės dokumentas. Rūgusio pieno (prisipažinsiu – dažnai neatskiriu jogurto ir kefyro bakterijų) dubuo su smulkiai pjaustytais šviežiais ir marinuotais agurkėliais bei graikiškų žolelių mišiniu buvo tikras šilto sezono vilioklis. Beveik puiku. Lošteliu atgal viršutinius stuburo slankstelius ir dar ramiau studijuoju meniu. Yra ką veikti, nes kokiuose keturiuose pilnuose puslapiuose išsiliejo pusė graikų kalbos žodyno ir truputėlis rašybos neaiškumų. Bet tekstas rodė begalinį vyriausiojo virėjo arba savininkų norą atskleisti visų kultinių graikų patiekalų paslaptis. Trys saganaki, arba kepto sūrio lėkštės (nuo 20,50 iki 21,70 Lt) – praleidžiu. Tada panašiai kainuojančios pitos ir peinirli: 7 variantų kolekcija. Tada gyros ir suvlaki su vištiena ir su kiauliena (5 ir 3) pozicijos, kainuojančios nuo 22,40 iki 43,10 Lt. Su vienišo kario vargais atlaikau šias pagundas.
Sunkiau sekėsi jautienos sektoriuje. Jei būčiau nevalgęs baklažano salotų, neabejočiau dėl klasikinės mousaka (sluoksniuotis su jautiena). Tačiau bedžiau prieš nuobodžiaujančios padavėjos akis į didįjį jautienos kepsnį su degančia Metaxa – 49,90 Lt. Nežinau kodėl. Gal iš pusiau sąmoningo noro aukoti dievams prie degančio aukuro. Gal dėl to, kad, nemėgdamas salsvo graikų brendžio, galėsiu pagarbinti jo dvasią. O gal dar ir dėl to, kad pavargau nuo ilgo sąrašo, kuriame dar buvo 7 daržovinių patiekalų skyrius ir 6 jūrų gėrybių (nuo 22,80 Lt kainuojančių blynelių su rūkyta lašiša iki 67,80 Lt pažymėtų keptų tigrinių krevečių – garides ladolemono) tinklai. Metaxos aukurui degant virš mano svajonių kąsnio, negalėjau nuryti minties, kad padavėja net nesiteikė vienišo kario paklausti, kaip smarkiai keptos jautienos jisai pageidautų. Blogas ženklas, sakytų senovės vaidila. Ir būtų teisus. Per daug iškeptas kepsnys yra it storapadžiai batai tango vakarėlyje. Daržovės šalia švelnino susierzinimą, bet tai prilygo gražios merginos paguodos žodžiams vakarėlyje: nieko tokio, ir jaunesniems vyrams ne visada geriau pasiseka…
Kramčiau išnykusio Metaxos kvapo jautieną. Iš naujo skaičiavau šakutės dantis. Tikrai nežinojau, kaip padėti Graikijai įveikti skolų slenksčius. Lyg ašarą nurijau paskutinius vandens lašus ir lyg redakciniam ritualui nusilenkiau karštam obuolių pyragui (8,50 Lt), kuris lygioje vietoje nugalėjo S. Metaxos tortą, padarytą iš medaus biskvito su karamelinio brendžiu pataisyto kremo už 11,90 Lt. Kava turėjo būti arbitru, ir nesusimovė. Nors obuolių pyragas būtų nukautas bet kokios austrų užeigos konkurento, mano darbo popietės tai nesugadino. Pilies gatvė po truputėlį pilnėjo, skambant po darbų atsitraukiančių moterų batų kulnams. Vyrų kaip ir nepastebėjau, bet gal vien dėl to, kad jaučiausi šiame graikiškame restorane it vienišas Metaxos karys.
Palikau arbatpinigių. Vaidinau paskendusį mintyse ir graikų meniu kryžiažodžiuose. Galvojau, kur eisiu kitam IQ reportažui. Ir neradau jokio atsakymo. 
