S. Ammousas.
Revoliucijos visame Arabų pasaulyje privertė regiono žmones ir vyriausybes stoti akis į akį su poreikiu keistis. Metų metus trukusi sklerozė nulėmė pašėlusį siekį reformuotis, kad galiausiai būtų patenkinti milijonų žmonių neišpildyti troškimai.
Tačiau pokyčių impulsas stumia į dvi ganėtinai priešingas puses. Vienoje pusėje valdžia spaudžiama užtikrinti žmonėms pragyvenimą; kitoje valdžia raginama nustoti varžyti žmonių laisvę, ypač ekonomikos srityje. Pirmojo tipo reformos greičiausiai tik pagilintų ir taip gilias Arabų pasaulio problemas; tuo tarpu antrasis pasiūlymas suteikia teigiamų ir pastovių pokyčių viltį.
Keliose Arabų šalyse, labiausiai tai pastebima Saudo Arabijoje, valdantieji siekė numalšinti žmonių nepasitenkinimą siūlydami grynųjų pinigų, subsidijų, užtikrintų darbo vietų bei nemokamų gėrybių ir paslaugų derinį. Šios dosnios dovanos tik atskleidžia priežasčių, nulėmusių protestus, nesuvokimą ir valdžios įsitikinimą, kad tos priežastys yra grynai materialinio pobūdžio.
Bet įsigilinus į protestuotojų šūkius ir reikalavimus paaiškėtų, kad yra priešingai. Protestais reikalaujama politinės ir ekonominės laisvės, o ne patenkinti materialinius poreikius. Protestai atspindį įžvalgų supratimą apie tai, kad nepatenkinti poreikiai yra paprasčiausia politinės ir ekonominės laisvės nebuvimo pasekmė ir simptomas.
Dominuojantis „labdaros dalinimo“ požiūris yra nepatvarus, ir jeigu jis toliau gyvuos, greičiausiai tik apsunkins dabartinius Arabų pasaulio ekonominius negalavimus. Ekonominė gerovė negali būti kuriama vyriausybės nutarimais; ji ateina tik iš našaus darbo, kuris sukuria produktus ir paslaugas, vertinamas kitų žmonių.
Vyriausybės, kurios skirsto pašalpas, nepadaro savo piliečių turtingesnių ir nesukuria gerovės, jos paprasčiausiai perskirsto esamą turtą. Tai taip pat galioja ir valstybės kuriamoms ir išlaikomoms darbo vietoms: juk jeigu darbas yra išties produktyvus, tuomet už jo sukuriamą pridėtinę vertę atlygins visuomenė, kuri iš to gaus naudos, ir nebus jokio reikalo skirti valstybines subsidijas ar garantijas. Faktas, kad valdžia užtikrina darbo vietą, iš karto sako, kad greičiausiai tas darbas yra nereikalingas. Tokie darbai visuomenei yra prievolė, o ne vertybė.
Kai piliečiai tampa priklausomi nuo perskirstymo, produktyviam darbui nelieka paskatų, tad nukenčia tikrasis vertės kūrimas. Ekonominis puvinys įsimeta tuomet, kai išauga priklausomų piliečių skaičius, produktyvių piliečių skaičius ima mažėti ir visuomenė ilgainiui netenka žmonių pinigų.
Tačiau pašalpų politikos populiarumas kelia vieną svarbų ir pamokomą klausimą: kaip valdančioji klasė tose šalyse sugeba surinkti tokius didelius turtus, kad žmonės ima triukšmingai reikalauti jų perskirstymo?
Vyriausybės nariai ir jų bičiuliai nebūtinai yra tiesmukai susiję su vagystėmis ar grobstymais. Tačiau dėka nekaltai skambančių valstybės „priežiūros“ ar „reguliavimo“, vykdomo stebint pagrindinėms tarptautinėms finansinėms institucijoms, valdžios elitas sugeba paversti ištisus ekonomikos sektorius savo asmeninėmis valdomis. Šitoks oficialios valdžios elgesys yra netoleruotinas, tačiau blogiausia, kad jis tiesiog sunaikino Arabų ekonomikos produktyvumą ir iniciatyvą.
Valdžios dalijama labdara įteisino ekonominį totalitarizmą. Arabų elitas ilgus dešimtmečius vaidino esąs pasiryžęs ekonominėms reformoms, su begaliniais ministerijų perstumdymais, penkmečio planais ir detaliomis Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo programomis.
Tačiau visos šios reformos reiškė tik valdžios paramą ar vyriausybės sukurtas darbo vietas ir galimybes; jos kada atleisdavo valdžios gniaužtus, slegiančius žmonių gyvenimą. Diskusijas dėl reformų pateikdama taip, tarsi kalba eitų tik apie paramos formą, vyriausybė išvengdavo tikrosios problemos – ekonominės veiklos kontrolės – sprendimo.
Valstybės pašalpos gali būti patikimai finansuojamos tik tuomet, kai valdžia kontroliuoja ekonominės gamybos sektorius. Tačiau Arabų pasaulyje, kaip ir visur kitur, tai lemia vagystes, korupciją, nekonkurencingas monopolijas, privačių įmonių uždusinimą ir, ilgainiui ir neišvengiamai, nuopuolį bei žlugimą. Dabar jau žlugę Tuniso ir Egipto režimai praleido dešimtmečius dalindami gyventojams pašalpas ir neigdami jų ekonominę laisvę.
Dabar arabai susiduria su toli siekiančias pokyčiais ir jų dėmesio neturėtų blaškyti bevaisės diskusijos apie tinkamiausius būdus valstybei šelpti savo piliečius. Iš tikrųjų reikia iš esmės pakeisti ekonominės veiklos mechanizmą Arabų šalyse.
Arabų šalys turi tapti tokia vieta, kur žmonės gali patys susikurti sau našias darbo vietas, siekti savo tikslų, patys savimi pasirūpinti ir nulemti savo ateitį. Šitokia laisvė reikš ne tik tai, kad nebereikia prašyti labdaros iš galingųjų. Dar svarbiau – ji atims iš valdžios galimybę laikyti suspaustus geležiniame kumštyje piliečių ekonominį gyvenimą.
____________________
Saifedeanas Ammousas yra Libano Amerikos universiteto ekonomikos dėstytojas.
