Šiaulių miesto Panevėžiui dovanotą iš metalo išlankstytų masyvių skulptūrų kompoziciją kūręs skulptorius Vilius Puronas neklydo sakydamas, kad jai teks atidirbti. Šiandien miestui šalia Bendruomenių rūmų oficialiai pristatomos skulptūros jau sukėlė nemenką ažiotažą ir tapo pastaruoju metu labiausiai Panevėžyje aptarinėjamu meno kūriniu.
Panevėžiečiai jau spėjo meninėje kompozicijoje įžvelgti šių dienų realijas ir menininko sukurtus ponus praminti žaliaisiais žmogeliukais. U.Mikaliūno nuotr.
Kompozicija iš keturių asmenybių: vėžio milžino pamėklės, dviejų ponų – optimisto ir skeptiko bei seniūno su rimbu V. Puronas įprasmino Panevėžio pradžią menančią legendą, kai senais laikais ėję du ponai, iš upės išniro vėžio pamėklė. Nuo tada upė tapo Nevėžiu, o šalia pradėjęs kurtis miestas – Panevėžiu.
Tačiau panevėžiečiai jau spėjo meninėje kompozicijoje įžvelgti šių dienų realijas ir menininko sukurtus ponus bei seniūną praminti žaliaisiais žmogeliukais. Vienoje vaizdingiausių miesto vietų įkurdinti metalo lankstiniai kursto aistras ir kelia diskusijas: šiauliečių dovana puošia ar darko miesto centrą.
„Net klausimo, gražu ar ne, negalima kelti, nes buvo pasirinkta iš vieno arbūzo“, – ironizavo panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis.
Jo nuomone, viso Panevėžio menininkų stipendijoms vos 20 tūkst. Lt metams skyrusiai Savivaldybei nieko kito nelieka, kaip tik džiaugtis dovanomis, atkartojančiomis mieste dažną vėžio akcentą.
Kas ką nori, tas tą stato
Keisčiausia A. Pajuodžiui, kad vietos šiauliečio lankstiniams ieškojo ir Nevėžio pakrantę Bendruomenių rūmų pašonėje tinkamiausia įvertino ne menininkai, o architektai.
„Tai yra skulptūra, todėl ją turi vertinti menininkai, ne architektai. Aš, būdamas skulptorius, juk neinu degustuoti restorano patiekalų. Kur statyti tokius darbus – absoliučiai ne architektų kompetencija. Visame civilizuotame pasaulyje tą daro specialios viešųjų erdvių komisijos, kokių Lietuvoje net nėra“, – įsitikinęs A. Pajuodis.
Anot jo, viešųjų erdvių estetika ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje – apleista ir savieigai palikta sritis.
„Šiuo atžvilgiu visoje Lietuvoje situacija vienoda: kas ką nori, tas tą stato. Tik apsimetinėjama, kad kažkam tai rūpi. Panevėžio savivaldybė vienvaldžiai tuos klausimus sprendžia, bet visiškai neprofesionaliai“, – mano skulptorius.
Pasiruošė kritikai
Savivaldybės dizainerio Romualdo Lukšo teigimu, V. Purono kompozicijai vieta pasirinkta iš kelių. Taip pat svarstyta ją įkurdinti Skaistakalnio, Kultūros ir poilsio parkuose. Tačiau Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus taryba vieningai pasisakė, kad kompozicijai su vėžiu tinkamiausia Nevėžio pakrantė, o meno kūrinį pastačius Bendruomenių rūmų pašonėje bus pratęstas per Senvagę besidriekiantis skulptūrų takas.
„Dar tarybiniais laikais buvo numatyta įrengti skulptūrų taką nuo Laisvės a. iki buvusios „Semos“ gamyklos. Taigi, nieko naujo neišradome“, – „Sekundei“ teigė R. Lukšas.
Su kolegomis vietą dovanai rinkusi architektė Loreta Paulauskienė pripažįsta nedrįstanti vienpusiškai vertinti pačios kompozicijos, tačiau įsitikinusi, kad už ją panevėžiečiai turėtų jausti bent dėkingumą.
„Sunku būtų vertinti, graži ar negraži. Net pas autorius savo kūrinį įvertino ne kaip skulptūrą, o daiktą. Kompozicija sukurta ne pati sau, o bendraujanti su praeiviu, perteikianti žinią. Todėl jai vieta ne kamerinėje erdvėje, kaip parke, o viešojoje“, – įsitikinusi L. Paulauskienė.
Įvertino „įdomiai“
Kai kurie Architektų sąjungos Panevėžio skyriaus tarybos nariai pripažino, jog iš metalo lakštų išlankstyti ponai ir vėžys tarp jų atrodo „įdomiai“, sukelia „savotišką pirmą įspūdį“, kad tai yra „masyvi kompozicija su humoristiniu prieskoniu“. Architektai neabejojo, kad neįprasta meninės kompozicijos išraiška sulauks įvairiausių atsiliepimų.
„Net neabejoju, kad diskusijų turėsime su kaupu. Kad ir kaip būtų, Panevėžys yra provincija ir kas nors neįprasto čia priimama audringai“, – mano R. Lukšas.
Anot jo, V. Purono sukurtą gigantišką metalinę lapę, įkurdintą Šiauliuose prie Talkšos ežero, visuomenė irgi labai sunkiai priėmė, o dabar meno kūrinys virtęs šiauliečių traukos centru.
„Pats ten buvau ir likau sužavėtas. Pažiūrėti lapės ekskursijos važiuoja, jaunavedžiai fotografuojasi, nors iš pradžių taip pat nevienareikšmiškai ją vertino“, – perspektyvą ir Panevėžio metaliniams ponams mato R. Lukšas.
Jaunavedžių spynų nedaužys
Pats V. Puronas juokauja būsiantis laimingas, jei kurį laiką kompozicija nebus nuversta. Autorius ją siūlo priimti ne kaip monumentalaus meno kūrinį, o turistinį miesto akcentą.
„Man būtų idealu, jei jis būtų nepastebimas einant į mokyklą, bet žmonės švęsdami prie jo važiuotų, jei jaunavedžiai ant ūsų meilės spynas kabintų“, – tikisi menininkas.
Pats iš Panevėžio kilęs ir dar 1825-aisiais senosiose miesto kapinėse palaidotų protėvių kapus čia lankantis autorius kompoziciją vadina unikalia ir dėl to, jog ji – miesto dovana kitam miestui.
„Kaip gražu – 777 metų sukaktį pernai atšventę Šiauliai dovanojo 510-ąjį jubiliejų pasitikusiam Panevėžiui. Tai kaip vyresnio brolio dovana jaunyliui“, – džiaugėsi menininkas.
Anot jo, kompozicijai sukurti prireikė metų, o idėjai virsti realybe padėjo Šiaulių pramonės įmonės.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
