Kulinarijos ir biotechnologijų sostine tituluojamo Liono ambicijos – ne mažesnės nei Paryžiaus. Ko verta tokia konkurencija, svarsto Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre.
„Kokie yra lioniečiai?“ – klausiu Paryžiuje gyvenančio draugo prancūzo. „O, labai išdidūs, – iš karto atsako jis. – Girdėjau, jie turi žurnalą, pavadintą „Lionas – sostinė“. Tai antras Prancūzijos miestas, nors dėl šio titulo jis nuolat kryžiuoja špagas su Marseliu.“ „O koks yra Lionas?“ „Senas. Gražus.“
Stovėjau prie lango 3-iajame Liono rajone, šalia senosios prefektūros. Priešais mane bolavo praėjusio amžiaus pradžioje statyti didingi namai rantytais fasadais. Šviesios jų langinės priminė saulėtas dienas, o metaliniais ornamentais puošti dulkėti balkonėliai su keliomis antikinio stiliaus vazomis kantriai laukė lietaus. Už lango pasirodė katė ir perlais pasipuošusi garbaus amžiaus šeimininkė. Lionas tikrai gražus, ypač pavasarį ir vasarą, o jie ateina anksti.
Balandžiui vos praplėšus akis, įvairiausios kavinės, bistro, vadinamieji „bouchons“ (dažniausiai puikūs nedideli restoranėliai, siūlantys tradicinius Liono patiekalus), restoranai, barai gatvėse kala medines „prieplaukas“ ir neša laukan staliukus. Prancūzai mėgsta gurkšnoti kavą ar rankose šildyti stikliuką aperityvo gryname ore, kur niekas nedraudžia surūkyti pusės pakelio cigarečių ir galima smagiai apkalbėti praeivius. Tokia gatvės fiesta trunka net iki lapkričio. Žiema ateina vėlai.
Pirmą kartą Lioną pamačiau vėlyvą pavasarį, prieš kiek daugiau nei metus. Išstūmiau vaiko vežimėlį prie srauniosios Ronos upės. Įsitaisiau ant žolės su dar dešimčia mamų bei jų atžalų. Šalia kažką dainavo smagi studentų kompanija. Tolumoje ant kalvos didingai stūksojo Dievo Motinos bazilika. Be šios katalikų tvirtovės sunku įsivaizduoti Lioną. Kaip ir be dviračių, vaikų klegesio, virtuvės kvapų, vietinio božolė taurės, senamiesčio istorijų, vaizdų nuo Fourvière rajono kalvos, raudonų, žalsvų, rožinių, geltonų ir apelsininių namų, it nužengusių iš Renesanso italų dailininkų paveikslų, be vėsaus vėjo nuo Ronos ir Sonos upių, tekančių pro miestą. Centre klega reti turistų būreliai, o plepieji gidai nepaliauja girti: didingiausias, seniausias, geriausias.
Tiesa, o ko jums čia važiuoti? Nebent keliaujate pro Lioną į kalnus ar jis išdygsta pakeliui jūros link. Arba jus vilioja menas. Lionas turi nesuskaičiuojamų meno festivalių – tai kultūrą mylintis miestas. Arba jūs dirbate farmacijos, kaip mano vyras Erikas, ar chemijos srityje – tai stambiausių Prancūzijos farmacijos, chemijos, biotechnologijų įmonių ir laboratorijų centras. Arba esate studentas, nes Liono universitetai pasaulyje laikomi vienais patraukliausių. O gal norite mokytis kulinarijos meno? Pamatyti seniausią Prancūzijoje Renesanso epochos senamiestį, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus?
O galbūt jūs tiesiog esate čia, ir tiek. Lioniečiai nesistengia reklamuoti savo miesto pasauliui, nors turėtų apie ką papasakoti. Jiems nerūpi svetimi – svarbiausia, kad patinka patys sau. Miestiečiai net savo Eifelio bokštą turi. Tiesa, mažytį, neišvaizdų ir kurtą ne Gustave’o Eiffelio. Bet savą.
Vietiniai mielai jus palydės akmenimis grįstomis senamiesčio gatvelėmis. Čia, mažose krautuvėlėse, verda gyvenimas: galite įsigyti medaus, pyragaičių ir neįtikėtino skonio ledų, pagamintų pagal senus receptus, ar tradicinio sūrio, muilo, atvirukų, plakatų, saldainių, religinių niekučių. O labiausiai lioniečiams patinka netikėtai praverti senosios gatvės duris ir paklaidinti jus vadinamuosiuose „traboules“ – tai ilgi stogu dengti koridoriai, besiraizgantys tarp namų, jų kvapą gniaužiančių vidinių kiemų ir išvedantys jus į visai kitą gatvę. Triumfuojantis lioniečio veidas tuomet tarsi pasakoja istorijas, kaip Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinimo judėjimo nariai sumaniai mėtė pėdas šioje raizgalynėje ir erzino nacių šnipus. Rue du Boeuf gyvenęs dramaturgas Marius Ivaškevičius man minėjo, kad senoviniai kiemai, laiptų bei koridorių labirintai iš tiesų labai veikia vaizduotę ir įkvepia čia kurti kino filmus.
Kertu tiltą per Roną. Elegantiškų moterų kulniukai negailestingai trypia iš po šaligatvių besikalančią žolytę madingame restoranų ir brangių parduotuvių Presqu’île (pusiasalis) rajone, įsikūrusiame tarp Ronos ir Sonos. Abi sraunios upės yra aplipusios mielomis kavinukėmis, kuriose galima pailsėti besidairant į miesto peizažus. Lionietės – elegantiškos, ypač tos, kurias sutinki 6-ajame, 3-iajame, 2-ajame rajonuose. Retai pamatysite netikėtos, spalvingos, originalios aprangos pavyzdžių – tai konservatyvus, klasikinis miestas. Čia dominuoja „Chanel“, „Longchamp“ klasika. „Lioniečiai yra santūrūs,– sako mano pažįstama Elodi, šio miesto gyventoja. – Jie nemėto pinigų, netgi garsėja kaip šykštuoliai, tačiau mėgsta kokybę, o ji nekrinta į akis.“
Sidabrinio liūto atvaizdu miesto herbe besididžiuojantis Lionas – tai prancūzų buržuazijos oazė. Paveldėtų pinigų ir tradicijų saugykla. Brangių automobilių ir sėkmingų verslo įmonių centras. Net 51 proc. užsienio investuotojų mano, kad Lionas yra rytojaus miestas verslininkams – ateityje jis sugebės konkuruoti su Paryžiumi geriau nei bet kuris kitas Prancūzijos miestas.
Jau dabar gyvenimo kokybė daugeliui Lione yra geresnė nei Paryžiuje. Gal todėl gatvėse daugiau senjorų ir nerasite skersgatvio be vaikų vežimėlio, nes jiems čia saugu. „Saugiau nei Paryžiuje, –antrina mano draugė, buvusi paryžietė Selina, stumdama savąjį vežimėlį į parką, kur klega vaikai. – Be to, švariau.“ Aš sutinku su ja, nors niekada negyvenau Paryžiuje. Man čia saugu. Ir į šunų išmatas įlipu tris kartus rečiau nei Paryžiuje. Be to, nė karto nepasiklydau. Na, tik kartą, landžiodama po mažas Croix Rousse rajono gatveles. Tai ypatinga vieta – kiek aptriušęs, senas, paslaptingas kvartalas. Čia daug laiptų, netikėtų mažų parkelių ir kvapą gniaužiančių vaizdų. Kartą man prieš nosį išdygo romėnų amfiteatro liekanos, o kitą sykį ant namo sienos išvydau freską iš gyvų augalų, kurią romantiškai apšvietė sieninė lempa – ši instaliacija laimėjo tarptautinio konkurso „City People Light“ („Miestas, žmonės, šviesa“) prizą.
Po Prancūzijos revoliucijos minėtame rajone įsikūrė šilko pramonės meistrai, garsinantys Lioną visoje Europoje. Iki šiol čia verda lyg mažo kaimelio gyvenimas: uždari parkeliai, amatininkų ir vietos dizainerių parduotuvėlės, jaukūs restoranai, arbatinės, vyninės, vintažinės krautuvėlės, šilko parduotuvėlės, turgūs. Gera šiose erdvėse būti ir skaityti garsųjį italų rašytojo Alessandro Baricco romaną „Šilkas“ apie šilkaverpius, pakeitusius prancūzo gyvenimą, apie japonę ir mėlynas gėles Lione.
Keliaujame su Selina pirkti prancūziško batono. Jo aš suvalgau tris kartus daugiau nei Vilniuje. O šiaip Lionas man kažkuo primena gimtinės sostinę: čia jauku, viskas ranka pasiekiama, pažįstama. Kalbamės su Selina apie šį bei tą ir apie Lioną. Ji niekada nebuvo Lietuvoje, bet penkiolika metų gyveno Paryžiuje.
Selina su šeima persikėlė į miestą prie upių ieškodama jaukesnio ir patogesnio gyvenimo. Taip per dešimtį metų Lioną papildė 85 tūkstančiai naujakurių. Ji, kaip ir daugelis atvykėlių iš sostinės, ilgisi pakvaišusio, sudėtingo, be proto brangaus ir įdomaus savo miesto, kankinasi dėl jaunystės nostalgijos. Tačiau Lionas – tai šeimos rojus. Taip tvirtina dar trys buvusios paryžietės, su kuriomis rytais užsiimu joga. Regis, čionai persikraustė jau pusė Paryžiaus.
Kodėl? Čia nereikia grūstis metro ar stovėti valandas automobilių virtinėse, viskas vyksta sparčiau. Lioniečiai mina dviračius ne prasčiau už amsterdamiečius, o paspirtukus tamposi visi – nuo vaikų iki jaunatviškų senučių. Lione ne tokia brangi nuoma, iki kalnų tereikia važiuoti kelias valandas, iki jūros – tris. Šveicarija ir Italija pasiekiamos ranka, o Ronos slėniai ir kalvos trykšta žaluma, vilioja istorinių kaimelių pavėsiu ir gero, pasaulyje garsaus vyno daryklomis.
Galų gale paklauskite bet kurio prancūzo, ką veikti Lione, ir jis jums išpyškins: „Valgyti.“ Tai gastronomijos sostinė (bent kokia nors sostinė!), virėjų įkvėpimo šaltinis. Lioniečiai tiesiog sprogsta iš pasididžiavimo pristatydami savo virtuvę, girdamiesi šefais. Vienas jų – legendinis (jam jau 87-eri) Paulas Bocuse’as, „nouvelle kuisine“ pradininkas, gyvenantis Lione ir turintis savo „Bocuse d’Or“ apdovanojimą, skiriamą geriausiems pasaulyje virėjams. Be abejo, prestižinis renginys vyksta šiame mieste pasaulinės svetingumo ir maitinimo parodos SIRHA metu. Nenusiminkite, jei nepateksite į vieną iš jo restoranų. Lione sunku neskaniai pavalgyti, o P. Bocuse’o vardu yra pavadintas net turgus, kuriame galima karališkai papietauti. Mieste daug maitinimo įstaigų, mokyklų pavadinta mielojo Paulo vardu.
Ką valgo lioniečiai? Mano draugas Gijomas, čia gimęs, augęs, čia tebegyvenantis, patarė nesukti sau galvos ir tiesiog žygiuoti į „Le Bistrot de Lyon“ Mercière gatvėje, pačioje miesto ir jo kulinarinio pasaulio širdyje. Pasidavėme pagundai ir štai vakarienė: Liono salotos (pranc. „salade Lyonnaise“) su lašinukais ir kiaušiniais, virtais be lukšto, veršelių kepenys (pranc. „foie de veau“), „quenelle de brochet“ (virtinis iš miltų, kiaušinių, su lydeka), desertui – tradicinis „praline tart“ (migdolų ir karamelizuoto cukraus pyragas). Maistą skanavau užsigerdama vietiniu vynu „Côte du Rhône“, kiti taip pat užsisakė vietinio božolė butelį.
Tai tik pažinties su Liono virtuve pradžia, juk ne veltui miestas jau 78 metus yra Prancūzijos ir viso pasaulio gastronomijos sostinė. Jeigu norite virti, kepti, eksperimentuoti, kurti, atrasti, išrasti arba tiesiog išmokti prancūzų virtuvės paslapčių, riškitės prijuostes, čiupkite užrašų sąsiuvinius ir traukite čia. Ne vienas garsus (ir ne toks garsus) mėgėjas taip jau yra padaręs.
Keliaujame su Selina pro mūsų elegantiškojo rajono kirpėjo saloną. Nuo pat ryto jis kerpa mielas, malonias senjoras lionietes ir jų vyrus (šunų dar ne, nors svarsto, kad būtų neblogas verslas), o vakarop aptarnauja iš darbų grįžtančias elegantiškas damas ir ponus. „Sveiki“, „laba diena“, „kaip jums sekasi?“, „ar viskas gerai?“, „viso gero“, „geros dienos“, „gero savaitgalio“… Tokios tirados žybčioja visur ir visada, mat prancūzai yra be galo ir be krašto mandagūs. Net jei jums kartais tai atrodo dirbtina, o neretai taip ir yra, jiems būti mandagiems yra tas pats, kas mums kvėpuoti oru. Natūralu.
Parke šalia sūpynių romiai stoviniuoja bronzinis Sadi Carnotas, buvęs Prancūzijos prezidentas, nužudytas Lione XIX a. pabaigoje. Berniūkščiai, tabaluodami kojomis, tampo sustingusias jo kelnių klešnes. Žavios penkiametės konkuruoja su savo mamomis, kurios suknelė gražesnė, o lakiniai jų batukai blizga saulėje kaip veidrodis. Keista – tokios daugiakultūrės Prancūzijos gero rajono parke aš nematau nė vieno arabiškų ar azijietiškų bruožų prancūzo. Jaučiuosi patekusi į išrinktųjų klubą. „Juk tai Lionas, – kaip kokią mantrą kartoja Selina. – Čia tebegyvuoja klasių sistema: kas, kur gimęs, kam priklauso. O mes esame labai buržuazinio rajono parke. Aš čia vaikštau metus ir retai sulaukiu paprasto „bonjour“. Juk esu ne iš Liono.“
Tame pačiame parke vakare mačiau keliaujančių Serbijos čigonų pulkelį. Drovūs, seniai beprausti jų vaikai suposi ant tų pačių sūpynių, kaip ir elegantiškos penkiametės vos prieš valandą. Mažųjų čigoniukų tėvai iš dėžių rentė lovas nakčiai. Toks irgi yra Lionas: jo gatvėse netrūksta vargetų ir narkomanų, jo rajonai sprendžia ne tik saulės energijos baterijų panaudojimo, bet ir lūšnynų problemas.
Kas rytą prefektūra netoli mano namų priima minias perbėgėlių iš Afrikos, klajoklių iš Rytų, geresnio gyvenimo besiviliančiųjų iš dar kažkur. Eilės netirpsta. Biurokratai ilgai geria kavą, kalbasi apie vaikus ir artėjančius ar praėjusius pietus. Dar kartą reikalauja dokumentų. Pameta bylas. Viskas vėl iš naujo. Biurokratija Prancūzijoje verta atskiro tomo, bet gal vėliau tampa kiek lengviau, kai visos tos kortelės, lapeliai, antspaudai, ženklai yra savo vietose?
Vieną rytą susiruošiu pabėgioti Ronos upės pakrante iki „Tête d’Or“ parko šalia prašmatnaus 6-ojo rajono Belgų bulvaro. Rytais galima dar labiau pamilti Lioną. Virš namų, susigrūdusių ant Croix Rousse rajono kalvos, supasi paukščių pulkai. Plati ir srauni Ronos upė alsuoja vėsa, pakrantės mirguliuoja nuo įvairiaspalvių prišvartuotų laivų, juose įrengtos kavinės, meno galerijos. Prie kelių laivų stovi pašto dėžutės. Kaip romantiška juose gyventi. Ar nepuola žiurkės? Bent jau bronchito bacilos tai tikrai puola, skaičiau.
Lekiu toliau ir prieš mane išnyra Tarptautinis miestelis – modernių namų virtinė, Modernaus meno muziejus ir parkas. Lione yra „Interpolo“, „Euronews“, Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros centrai, todėl nenustembu internete radusi angliškai kalbančių mamų klubų ir kelias organizacijas, vienijančias užsieniečius profesionalus. Kokiame vakarėlyje galite apstulbti išgirdę, kaip elegantiška dama pasakoja apie pinigų plovimo operacijas Kipre.
Savaitgaliais išvažiuoti iš miesto nelengva – visi traukia į gamtą. Daugelis tikrų lioniečių turi automobilį ir namelį užmiestyje. Kitus vilioja parkai, miškai, kaimeliai. Gijomas man išgyrė La Dombes regioną, 20 minučių kelio automobiliu nuo Liono. Ten ne tik ežerų karalystė, norintys net gali sumedžioti kelias vargšes antis ir paragauti varlių kojelių. Sako, jas ten skaniai gamina. Lionas siūlo tikrai aristokratiškų pramogų.
Kas lieka mieste, būtinai keliauja į vieną iš turgų krantinėse ar, tarkime, S. Carnoto aikštėje, kurioje sukasi karuselės vaikams. Lioniečiai mėgsta turgaus dienas ir taurelę šio bei to po gero apsipirkimo. Aš nekantriai laukiu didžiausio vintažinių prekių turgaus („Marché de la mode vintage“), žinomo visoje Europoje, veikiančio jau dvylika metų: čia bus galima sumedžioti įdomių daiktų net iš šeštojo dešimtmečio kolekcijų.
Beje, ar spėjau paminėti kino šventyklą – brolių Lumière’ų muziejų ir kino centrą? Būtent Lione broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai 1895 m. išrado kinematografą. Muziejuje yra ką apžiūrėti. Galų gale galima tiesiog pasėdėti mažame parke šalia brolių namo (ten vaikai pučia spalvotus muilo burbulus) ir pamąstyti apie tai, kaip bėga laikas, arba ką Lumière’ai pasakytų apie „iPad“, arba kaip būtų neblogai vakare nukeliauti pas garsųjį Abelį į „Café Comptoir Abel“ ir suvalgyti skaniausią Lione frikadelę (pranc. „quenelle“) ar veršelių kepenų (pranc. „foie de veau“).
Kaip ir bet kuris miestas pasaulyje, Lionas reikalauja kantrybės, laiko, atvirumo, atlaidumo. Reikia išmokti priimti jį tokį, koks yra – kartais kaip nesvetingą anytą, kartais kaip vaišingą močiutę, kitais sykiais kaip šiurkščią pamotę, o retsykiais kaip švelnią mamą. Miestas – tai tu. Aš nustojau savęs klausinėti, kodėl Lionas. O kodėl ne?
Vietinio patarimai
Ką pamatyti?
Miniatiūrų ir kino muziejus (pranc. „Musée Miniature et Cinéma“). Tai vienas smagiausių ir originaliausių muziejų pasaulyje. Čia rasite įvairių mažyčių daiktų kopijų, garsių kino filmų rekvizitų, scenografijos elementų, specialiųjų efektų. Saint-Jean g. 60, Lionas; museeminiatureetcinema.com
Lumière’ų institutas (pranc. „Institut Lumière“). XIX a. viloje įsikūręs legendinių kino atradėjų brolių Lumière’ų muziejus ir kino centras pasakoja kino ir fotografijos istoriją. Premier Film g. 25, Lionas; institut-lumiere.org
Dailės muziejus (pranc. „Musée des Beaux Arts“). XIX a. rūmuose įsikūręs muziejus saugo vieną geriausių dailės, skulptūros, piešinių, dekoratyviojo meno kolekcijų Prancūzijoje. Ją sudaro įvairių laikmečių kūriniai – nuo XVI a. iki šiuolaikinio meno. Įspūdinga impresionistų galerija. De Terreaux aikštė, Saint-Pierre rūmai 20, Lionas; www.mba-lyon.fr
Istorijos muziejus ir tarptautinis lėlių muziejus (pranc. „Musée Gadagne“). Būti Lione ir nepamatyti geriausios pasaulyje lėlių kolekcijos būtų nedovanotina. Muziejus įsikūręs gražiausiame rajono Renesanso pastate. Čia pro jūsų akis praplauks Liono istorija nuo pat Viduramžių. Gadagne g. 14, Lionas; gadagne.musees.lyon.fr
Dievo Motinos bazilika (pranc. „Basilique Notre Dame de Fourvière“). Įsikūrusi ant centrinės miesto kalvos, pastatyta XIX a. pabaigoje, ji stulbina dydžiu ir prašmatniu interjeru. Žmonės baziliką praminė „aukštyn galva gulinčiu drambliu“ dėl romaninės ir bizantinės architektūros stilistikos. Pastatas yra tapęs miesto simboliu, o nuo kalvos kaip ant delno matyti visas Lionas. fourviere.org
„Traboules“. Tai siauri dengti koridoriai, vinguriuojantys tarp namų ir kiemų, jungiantys skirtingas gatves ar net kvartalus. Kadaise šilko pramonės darbuotojai naudojo „traboules“ transportavimo tikslais, o Antrojo pasaulinio karo metais jie tarnavo kaip slėptuvės pasipriešinimo kariams. Labai lionietiška pramoga Senamiesčio ir Croix-Rousse rajonuose. lyontraboules.net
„Tête d’Or“ parkas. Didžiausias Prancūzijos parkas, atidarytas miesto centre XIX a. pabaigoje. Remiantis legenda, jo teritorijoje yra užkasta auksinė Kristaus galva. Gražus ežerėlis, šimtamečiai medžiai, botanikos ir zoologijos sodai, Modernaus meno centras – parkas veikia nuo 6 iki 23 valandos. 11 Novembre 1918 bulvaras 1, Lionas; loisirs-parcdelatetedor.com
Turgus „Les Halles de Lyon Paul Bocuse“. Norintiems paragauti ar nusipirkti geriausio prancūziško maisto. Cours Lafayette g. 102, Lionas.
„St. Antoine“ turgus. Čia rasite nuostabaus vietinio sūrio „St. Marcellin“, daržovių, vaisių, o sekmadienį galėsite paskanauti austrių ir šalto baltojo vyno šalia Sonos. St. Antoine krantinė, Lionas.
Teatro, muzikos, šokio, operos, cirko festivalis „Fourvière’o naktys“ (pranc. „Les Nuits de Fourvière“). Jau 67 metus vykstantis Lione, senuose romėnų amfiteatro griuvėsiuose, festivalis pritraukia garsius pasaulio atlikėjus ir tūkstančius žiūrovų. Įspūdingos vasaros naktys. Nuo birželio 6 iki liepos 31 d.; uitsdefourviere.com
Laivu per Soną. Pamatykite miestą nuo laivo denio. Penktadieniais ir šeštadieniais laivai kursuoja net naktį. Restoranas veikia visą dieną. Celestins krantinė 2, Lionas; lyoncityboat.com
Kur apsistoti?
Viešbutis „Villa Florentine“. Įsikūręs XVI a. pastate, buvusiame moterų vienuolyne ant vaizdingos Fourvière’o kalvos, jis siūlo pasigrožėti įstabiais vaizdais į Senamiestį. Yra atviras baseinas. Galite užsisakyti vakarienę „Michelin“ žvaigždute įvertintame restorane. 5 žvaigždutės, 280–950 eurų. Montée Saint-Barthélémy g. 25, Lionas; villaflorentine.com
Viešbutis „La Tour Rose“. Vienoje gražiausių Senamiesčio gatvių, XVI a. pastate veikiantis viešbutis siūlo dvylika skirtingų kambarių, dekoruotų geriausių šilko meistrų Lione. Koridoriuose galite sutikti pasaulinę kino ar televizijos žvaigždę, jos mėgsta čia apsistoti. 4 žvaigždutės, 230–550 eurų. Du Boeuf g. 5, Lionas; latourrose.fr
Viešbutis „College Hotel“. Buvusioje mokykloje įsikūręs stilingas viešbutis plėtoja mokymo įstaigos temą: suolai, mokyklos lentos, knygų lentynos ir modernios technologijos. Būtina pamatyti ant viešbučio sienų „priklijuotas“ kėdes. Stilingas baras „Baragones“ – madinga vieta, o vakarais svečiai gali gėrėtis 130 langų šviesų spektakliu. 3 žvaigždutės, 125–155 eurai. Saint-Paul aikštė 5, Lionas; college-hotel.com
Kur pavalgyti?
Restoranas „La Mère Brazier – Mathieu Viannay“. 1921 m. įkurtas legendinės Eugénie Brazier. Čia vakarieniauja politikai ir pramogų pasaulio žvaigždės. Šefas Mathieu Viannay – naujas savininkas, geriausias Prancūzijos virėjas (MOF) ir klasikinių virtuvės tradicijų tęsėjas. Įvertintas dviem „Michelin“ žvaigždutėmis. Meniu 60–118 eurų. Royale g. 12, Lionas; lamerebrazier.fr
Restoranas „Au 14 Fevrier“. Čia siūlomas geriausias „japoprancūziškas“ („La cuisine Française Made in Japan“) maistas. Kiek brangu, bet labai verta nustebti. Įvertintas „Michelin“ žvaigždute. Meniu nuo 82 eurų. Morguet g. 6, Lionas; au14fevrier.com
„Le Bouchon des Filles“. Legendinių Liono kulinarių dukterys, dvi seserys, vadovauja mažam, bet be galo jaukiam „bouchon“, kuriame galima paragauti puikiai paruošų klasikinių Liono patiekalų. Meniu nuo 24 eurų. Sergent Blandan g. 20, Lionas.
Baras „L’Ouest“. Vienas populiaresnių garsaus šefo Paulo Bocuse’o tinklo restoranų šalia Sonos upės. Gausus žuvies valgiaraštis ir stilinga aplinka tingiai sekmadienio popietei. Meniu nuo 23 eurų. Commerce krantinė 1, Lionas; nordsudbrasseries.com
Restoranas „Café Comptoir Abel“. Viena seniausių maisto įstaigų Lione siūlo autentišką atmosferą, o garsusis jos šefas Alainas Vigneronas yra kone vienintelis, kuris dar moka pagaminti tradicinius lionietiškus virtinius „quenelles“ taip pat, kaip tai buvo daroma prieš 76 metus. Tai ne restoranas – tai institucija. Meniu nuo 24 eurų. Guynemer g. 25, Lionas; cafecomptoirabel.fr
