„Kisa, kam tau pinigai? Tu juk neturi fantazijos!“ – kažkada sakė Ostapas Benderis. Ši frazė puikiai tinka ir užsienio politikai. Jei nėra fantazijos, bet kokie pinigai gali pasirodyti per maži.
Tuomet lieka skųstis, kad esame per maži, per skurdūs ir nieko negalime pakeisti. Arba galima kišti milijonus į „vystomąjį bendradarbiavimą“ ir manyti, kad medelių sodinimas ar rankdarbių dalijimas veikia kaip trąšos demokratijai. Tačiau be fantazijos ir strategijos, ką norima užauginti, bet koks dykumos tręšimas bus beprasmis. Lietuvos strategija Baltarusijos atžvilgiu primena dykumos laistymą – tiesiog žinome, kad reikia kažką laistyti, bet neaišku, ar norime, kad kas nors keistųsi. Taip įpratome tai daryti, kad net, kažkam netikėto atsitikus, kišame galvas į dykumos smėlį, o ne bandome tai panaudoti savo tikslams. Tiesa, būtų paprasčiau, jei bent būtų žinoma, kokie tie tikslai.
Viešųjų ryšių prasme akcija „užmėtykime meškiukais Aliaksandrą Lukašenką“ pranoko visus lūkesčius. Visa Europa jau maždaug mėnesį daugiau ar mažiau girdi apie šį įvykį. Reakcija, kurią sukėlė meškiukų mėtymas Baltarusijoje, perkėlė šį įvykį į aukščiausią politinį lygį: ne tik Baltarusijoje, Švedijoje ar Lietuvoje, bet ir Briuselyje imta karštligiškai galvoti, kaip diplomatinėmis priemonėmis suvaldyti įsisiūbavusią dar vieną krizę.
Todėl būtų galima sveikinti švedų viešųjų ryšių agentūrą su puikia savireklamos akcija. Anot agentūros vadovo, ji kainavo apie 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų). Tačiau tai ne pirmas kartas, kai „Studio Total“ nemažus pinigus „paleidžia vėjais“. 2010 m. jie tiesiogine šio žodžio prasme sudegino 100 tūkst. Švedijos kronų (apie 42 tūkst. litų) protestuodami prieš nelygius atlyginimus. Partizaninės reklamos specialistai tikrai moka patraukti dėmesį ir greičiausiai jiems tai atsipirks. O politines pasekmes teks srėbti ne tik švedams, kurių visi diplomatai buvo išprašyti iš Minsko, bet ir Lietuvai bei ES. Meškiukų akcija užklupo nepasiruošusius ne tik Baltarusijos pasieniečius ir saugumo tarnybas, bet ir Lietuvos bei ES diplomatus. Vienintelis pratimas, kurį bemaž automatiškai atliko mūsų politikai – lyg stručiai įkišo galvą į žemę ir kartojo, kad „nieko nematėme, tad nieko ir neįvyko“.
Tam tikru momentu šis veiksmas galėjo būti palaikytas tikslinga politine strategija. Po liepos 4 d., kuomet Baltarusijoje buvo išmėtyti meškiukai, įvykį neigė tiek Minsko režimas, tiek Lietuva. Atrodė, tarsi būtų suderintos pozicijos, ir patvirtina dviprasmišką Vilniaus poziciją – tyliai remti opoziciją, tačiau neprovokuoti be reikalo A. Lukašenkos ir oficialiu lygiu priešintis ES ekonominių sankcijų taikymui Baltarusijai. Tokia politika turi savo logiką: per Lietuvą eina nemaži Baltarusijos prekių srautai, o visiškas Baltarusijos izoliavimas tik stiprins Maskvos įtaką Minskui. Tylėdamos Lietuvos institucijos tarsi darė paslaugą A. Lukašenkos režimui, nes parėmė pradinę versiją, kad „nieko neįvyko“.
Tačiau režimas pakeitė taktiką ir po ilgokos tylos ėmė kapoti galvas lėktuvėlį pražiopsojusiems kariškiams ir suiminėti opozicijos atstovus, skelbusius apie meškučius. O Lietuvos atstovų galvos taip ir liko kyšoti smėlyje. Net po akivaizdžių faktų patvirtinimo imta teisintis, kad „kaltas kažkas kitas, bet ne aš“. Krašto apsaugos sistemos atstovai aiškina, kad jie stebi tik potencialius karinius objektus, o mažų lėktuvėlių priežiūra – Civilinės aviacijos administracija. Keisčiausia, kad netiesioginiame ginče dalyvauja šios dvi institucijos, o Valstybinės sienos apsaugos tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija visiškai tyli.
Tačiau būtent šių tarnybų reakcijos labiausiai reikia. Pirmosios – nes buvo sienos pažeidimas, o antrosios – nes įvykis neišvengiamai turės įtakos tiek dvišaliams santykiams su Baltarusija, tiek visos ES politikai A. Lukašenkos atžvilgiu. Tiesa, naujasis ambasadorius Baltarusijoje Linas Linkevičius rodėsi žiniasklaidoje, tačiau jo pareiškimai buvo tiek nudailinti, kad būtų užtekę vienos frazės „vaikai, gyvenkime draugiškai“.
„Studio Total“ akcija paranki įvairių sąmokslo teorijų medžiotojams. Žvelgiant į pasekmes ir ieškant atsakymo į klausimą, kam tai naudinga, galima nesunkiai surasti potencialius akcijos laimėtojus. Po incidento suskubta skelbti apie intensyvėjantį bendros Rusijos ir Baltarusijos oro gynybos sistemos stiprinimą. A. Lukašenka nukirto gana svarbią opozicijos finansavimo giją – Švedija buvo viena aktyviausių Baltarusijos opozicijos rėmėjų, o ES kaip bene vienintelį atsako variantą svarsto visų ES ambasadorių atšaukimą iš Minsko.
Kitaip tariant, galima didžiuotis švedų drąsa, nes jie išties rizikavo savo gyvybėmis, galima džiaugtis, kad dar kartą plačiai buvo atkreiptas dėmesys į Baltarusijos režimo trūkumus ir žiniasklaidos laisvių suvaržymus, tačiau „dienos pabaigoje“ plačiausiai šypsosis kažkas Minske ir Maskvoje.
Lietuviams liks tik galvos skausmas. Tačiau net liaudies medicinoje nėra užsimenama, kad galvos kišimas į smėlį padėtų atsikratyti tokio skausmo. A. Lukašenkos perspėjimai, kad Lietuvai „mažai nepasirodys“, greičiausiai tėra tušti grasinimai, nors pagadinti lietuviams kraują Baltarusijos režimas turi įvairių galimybių. Apmaudu, kad Lietuva liko tik įvykių blaškomas statistas, o ne scenaristas. Mat scenarijams kurti reikia fantazijos. O mums jos užtenka tik medeliams sodinti.
