Maistas žmogui gyvybiškai svarbus, kaip ir poreikis žinoti, kas vyksta. Ir tai ne vienintelis bendras maisto bei žiniasklaidos bruožas. Pastaroji, kaip ir maistas, šiuolaikiniame pasaulyje tampa „greitojo vartojimo“.
Stereotipinis greitojo maisto pavyzdys – mėsainis. Jis greitai paruošiamas, palyginti nebrangus, jame nėra jokių įmantrių sudedamųjų dalių, mėsainį galima greitai suvalgyti kad ir žingsniuojant gatve ar važiuojant automobiliu. Visas išvardytas ypatybes turi ir dalis žiniasklaidos: ji greitai paruošiama, nebrangi (dažnu atveju – nemokama, pakanka turėti įrenginį su interneto ryšiu), joje nėra sudėtingų sudedamųjų salių ir ją galima greitai suvartoti.
Kitas vyraujantis stereotipas – greitasis maistas yra nesveikas. Ar galima sakyti, kad ir greitoji žiniasklaida nekokybiška? Ir taip, ir ne. Maisto atveju greitai paruošiamuose patiekaluose dažnai galime rasti įvairių priedų, kurie išties neprideda sveikatos. Žiniasklaidos atveju dėl greitumo auga klaidų tikimybė, o vartotojui pasiūloma paviršutiniška informacija.
Tačiau greitumas automatiškai nereiškia prastos kokybės. Vadinamasis greitasis maistas gali būti kokybiškas, įmantrus ir „lėtas“. Mičigano valstijoje, „Mallie’s Sports Grill & Bar“, galima paragauti 84 kg sveriančio ir 499 JAV dolerius kainuojančio mėsainio.
Niujorke esantis restoranas „Serendipity“ mėsainį „Le Burger Extravagant“ pardavė už beveik 300 JAV dolerių. Ypatingajame užkandyje – japoniška jautiena, sviestas su trumais ir žolelėmis, rūkyta jūros druska, pusantrų metų brandintas sūris, juodųjų trumų drožlės, putpelės kiaušinis. Mėsainio kainą kilstelėjo sumuštinio smeigtukas, pagamintas iš aukso ir deimanto.
Restoranas „Paris Las Vegas Casino“ siūlo dar brangesnį mėsainį. Jam pagaminti naudojama smulkinta japoniška Kobės jautiena ir Meino omaro uodega. Patiekalas pagardinamas karamelintais svogūnais, brì ir itališku Parmos kumpiu. Mėsainis kainuoja 777 JAV dolerius.
Vilniuje irgi galima gauti mėsainį, kurį sudarys ką tik iškepta bandelė, šviežios jautienos paplotėlis ir šviežios daržovės. Jis kainuos 3–4 kartus brangiau už tą, kuris išties nusipelno greitojo maisto pavadinimo.
Tad visais minėtais atvejais mėsainio turinys neatitinka nė vienos greitojo maisto sąlygos. Šią sąlygą atitinka nebent forma: tai vis dar dvi bandelės dalys, tarp kurių dedama mėsa ir dar kas nors. Normalu, kad nuo mėsainio turinio priklauso ir jo kaina. Kokybiški produktai brangesni.
Lygiai taip pat su žiniasklaida. Pagal formą ji ir toliau gali būti vadinama greitąja (t. y. elektroninė, kuri savo auditoriją pasiekia greičiau nei popierinė), tačiau turinio kokybė gali atitikti „lėtosios žiniasklaidos“ požymius (t. y. turinys gali būti gilesnis, analitinis).
Šioje vietoje atsiranda svarbus mėsainio ir žiniasklaidos skirtumas. Pirmuoju atveju vartotojas patiki, kad 20 litų kainuojantis mėsainis yra kokybiškesnis nei kainuojantis 3 litus. Todėl nesiginčydamas moka brangiau, jei nori „lėto greitojo maisto“. Žiniasklaidos atveju vartotojas nelinkęs mokėti brangiau už kokybišką turinį. Ir taip yra ne tik Lietuvoje.
Daugiau nei pusė žurnalistinių tyrimų pasaulyje finansuojama nevyriausybinių organizacijų lėšomis. Kai kurioms net ir didžiosioms žiniasklaidos bendrovėms tampa per brangu išlaikyti tiriamosios žurnalistikos padalinius, nors jie kuria kokybišką, išsamų, objektyvų produktą. Tačiau vartotojai nesumoka už tą produktą tiek, kad jo gamyba atsipirktų.
Jei į žiniasklaidą žiūrėtume tik kaip į verslą (o ne į kaip įrankį kitų verslų interesams ginti), galėtume teigti, kad aukščiausios kokybės turinio gamybos reikėtų atsisakyti. Kita vertus, turėti tiramosios žurnalistikos padalinį (ar bent vieną tuo užsiimantį žurnalistą) – ir prestižo reikalas. Todėl bent jau kol kas tiriamoji žurnalistika pasaulyje neišnyko.
Ar neišnyks ir ateityje? Tiek žiniasklaidos, tiek maisto atveju sėkmė priklauso nuo vartotojo skonio bei jo perkamosios galios. Pavyzdžiui, Šalčininkuose (šį rajoną pasirinkau tik dėl to, kad jame pagal statistiką vidutinis darbo užmokestis yra mažiausias Lietuvoje) joks verslininkas šiuo metu neatidarytų restorano, kuriame būtų siūlomi 100 litų kainuojantys mėsainiai su japoniška jautiena ir trumais. Apie viešojo maitinimo paslaugas galvojantis verslininkas veikiausiai čia atidarytų kebabinę. Ir net ne vieną.
Bet perkamoji galia – ne vienintelė priežastis. Tarkime, jei Šalčininkuose, Zarasuose ar Pagėgiuose po penkerių metų vidutinis atlyginimas pakiltų tris kartus ir būtų didžiausias šalyse, tai dar nereiškia, kad visi vietos gyventojai pradėtų pirkti brangesnius mėsainius. Galbūt jie per tuos metus bus pripratę prie kebabų, juos laikys kokybišku maistu ir nematys reikalo išleisti daugiau.
