Dešimt priežasčių, kodėl socialdemokratai turėjo nedelsdami atsikratyti mažiausios koalicijos partnerės
Premjeras priėmė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderio Valdemaro Tomaševskio iššūkį ir, kai su juo nesuderinus Renata Cytacka buvo patvirtinta energetikos viceministre, iš pareigų išvertė patį energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių. Tačiau nusitaikė ne į tą asmenį. Atstatydinti reikėjo V. Tomaševskį. Iš koalicijos.
Praėjusiame IQ numeryje R. Cytacką pavadinę „lemtinga moterimi“ įliejome šiek tiek ironijos. Tačiau dabar šis pokštas bent jau A. Butkevičiui tikrai nejuokingas. Mažiausią įtaką koalicijoje turinčios LLRA vadovas nusprendė pasigalynėti su premjeru, kurio principas didesnis. Tokie žaidimai jau anksčiau turėjo paskatinti socialdemokratus pagaliau baigti flirtuoti su LLRA ir mesti ją iš koalicijos. Tam yra bent dešimt priežasčių.
1. Aritmetika
Net ir be privalomojo matematikos egzamino dabartiniai politikai turėtų mokėti suskaičiuoti iki 141 – tiek yra Seimo narių. 40 turi socialdemokratų, 29 – Darbo partijos, 12 – „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija. Iš viso – 81 parlamentaras. Net dešimčia daugiau, nei būtina Seimo daugumai sudaryti. Tad kam tas perviršis?
2. Energetikos ministerija
J. Neverovičius buvo geras ministras. Gal net vienas geresnių šioje Vyriausybėje. Tačiau nepakeičiamų nėra. Energetikos ministerija yra svarbi, beveik strateginė, jai mielai vadovautų kas nors iš likusių koalicijos partnerių. Dar prieš R. Cytackos skandalą A. Butkevičius retkarčiais apsipykdavo su J. Neverovičiumi kai kuriais energetikos klausimais, tačiau viską buvo galima išspręsti. Atsilaisvinus ministro kėdei, socialdemokratai savo įtaką galėtų realizuoti tiesiogiai. Tiesa, reikėtų į ilgą komandiruotę išsiųsti Birutę Vėsaitę. Kuo toliau nuo pagundos.
3. Viceministrai
Iki šiol LLRA turėjo viceministrų postus Žemės ūkio, Susisiekimo, Energetikos, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijose. Tiek socialdemokratai, tiek Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumas“ mielai juos pasidalytų. Didžioji partnerė net galėtų pasiūlyti mažesniesiems perimti visas atsilaisvinusias kėdes. Kaip kompensaciją už netekties liūdesį dėl prarastų kolegų. Tokiu atveju tikriausiai net Darbo partija ilgai nesielvartautų, kad iš koalicijos pasitraukė LLRA.
4. Tautinių mažumų įstatymas
Be LLRA Tautinių mažumų įstatymas bus priimtas greičiau ir ramiau. Būtent jos atstovai Vyriausybėje ir Seime pastaruosius metus įneša daugiausia sumaišties dėl šio įstatymo projekto. LLRA bando užbėgti už akių ir vis siūlo projektus, pagal kuriuos būtų galima tautinių mažumų tankiai gyvenamose teritorijose naudoti vietovardžių užrašus ne lietuvių kalba arba pasuose vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis. Problemos tokie siūlymai neišsprendžia, tik dar labiau suerzina politikus (ypač dešiniuosius) ir visuomenę. IQ ne kartą rašė, kodėl LLRA naudinga tik eskaluoti, bet ne spręsti šiuos klausimus.
5. Švietimas
Į koaliciją įtraukusi LLRA, Vyriausybė iš karto sulaukė didžiulio spaudimo keisti Švietimo įstatymą ir lietuvių kalbos egzamino laikymo tvarką. Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis galiausiai pasidavė tokiam šantažui ir pakeitė lietuvių kalbos egzamino taisykles tautinių mokyklų abiturientams. Įsakymu tautinių mažumų mokyklų abiturientams lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino rašinio privalomas žodžių skaičius 2013 m. sumažintas nuo 500 iki 400, o visiems padidintas pasirenkamų autorių skaičius. Konstitucinis Teismas tokią tvarką 2013 m. pripažino antikonstitucine, ir šiemet rusų ar lenkų tautinėse mokyklose vėl reikėjo laikyti vienodą egzaminą. Tačiau tautinių mažumų mokyklų abiturientai gali padaryti daugiau klaidų nei lietuviškų švietimo įstaigų auklėtiniai. Tokia lengvata numatyta iki 2019 m.
Brandos egzaminų reikalavimų kaita nenaudinga abiturientams ir neprisideda prie bendro tikslo, kad lietuvių kalbą kuo geriau išmoktų ir tautinių mažumų moksleiviai. Žongliravimas skirtingais reikalavimais buvo tik trumpalaikis LLRA politinių raumenų demonstravimas. Ilguoju laikotarpiu dėl to tik būtų sunkiau lenkų ar rusų kilmės piliečiams konkuruoti darbo rinkoje ir integruotis į visuomenę.
6. Premjero reputacija
V. Tomaševskio akibrokštas dėl R. Cytackos paskyrimo viceministre jau ne pirmas. Galima prisiminti 2013 m. vasarį išsakytus šio asmens teiginius, kad jis „nemato perspektyvų“ dirbti koalicijoje, nes partneriai nesilaiko susitarimų dėl Švietimo įstatymo pakeitimo. Tačiau iki šiol keistus LLRA vadovo pareiškimus ar bandymus šantažuoti partnerius grasinant pasitraukti A. Butkevičius priėmė tyliai. Galbūt kaip tik tai paskatino V. Tomaševskį ignoruoti ir premjero žodžius, kad šis nesutiks su R. Cytackos paskyrimu viceministre. Interesų konfliktai koalicijoje yra įprastas reiškinys, tačiau, kol jie lieka už uždarų durų, galima tikėtis kompromisų.
R. Cytackos atveju parodyta arogancija. Visų pirma, ji atsisakė paklusti koalicinės tarybos sprendimui atsistatydinti iš viceministro posto, vėliau V. Tomaševskis apskritai numojo ranka į atvirus A. Butkevičiaus perspėjimus, kuo baigsis bandymai ją grąžinti į tą pačią kėdę. Kiti LLRA nariai taip pat demonstruoja tik aklą ištikimybę savo vadui ir nepagarbą premjerui. LLRA frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė A. Butkevičiaus sprendimą atstatydinti J. Neverovičių pavadino „asmeniniu sprendimu“. Toks pasikartojantis elgesys smukdytų premjero reputaciją tiek koalicijos partnerių, tiek visuomenės akyse.
7. Rusijos šešėlis
LLRA lyderio prielankumą Rusijai (ir sovietinėms tradicijoms) ne kartą paliudijo jo pareiškimai ir elgesys. Vienas didžiausių akibrokštų buvo šių metų gegužės 9-ąją minėta Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare, kai V. Tomaševskis puikavosi juodos ir oranžinės spalvų Georgijaus juostelėmis, tapusiomis Maskvos agresijos ir ekspansionizmo simboliu. Tai dar kartą patvirtino, kad LLRA kultūriškai ir politiškai artimesnė Vladimiro Putino Rusijai, o ne Vakarų Europos civilizacijai. Iki pat 2011 m. V. Tomaševskio padėjėju Europos Parlamente dirbo buvęs KGB inžinierius Viktoras Balakinas. Politikų vertybinių orientacijų tyrimus atlikę politologai nesunkiai nustatė, kad labiausiai prosovietinių pažiūrų yra ne buvę kurie nors komunistų partijos nariai, susibūrę į dabartinę socialdemokratų partiją, o būtent V. Tomaševskis.
Dalis LLRA atstovų, tarp jų ir R. Cytacka, Rusijos žiniasklaidai kalba apie būtinybę suvienyti Lietuvos lenkų, Latvijos ir Estijos rusų pastangas kovoje dėl tautinių mažumų teisių, naudotis vieniems kitų patirtimi rengiant referendumus ir panašiai. Net Valstybės saugumo departamento ataskaitoje nebeslepiama, kad kai kurių Vilniaus krašto lenkų bendruomenės lyderių veikla ir keliami reikalavimai atitinka Kremliaus vykdomos užsienio politikos tikslus. Rusijos ambasada Vilniuje išskirtinai aktyviai palaiko, kad etniniu pagrindu suformuotos partijos vienytųsi prieš rinkimus, bendrai viešintų „aktualias“ problemas.
Latvijoje ir Estijoje, kur prorusiškos jėgos gauna bemaž daugiausia balsų per rinkimus, nacionalinės vyriausybės net negalvoja priimti tokių partijų į koaliciją. Kodėl Lietuvoje tai vis dar nėra politinio dekalogo dalis?
8. Santykiai su Lenkija
Bene didžiausias mitas, kurį bandyta sukurti pradėjus formuoti koaliciją, kad įtraukus LLRA į Vyriausybę bus pagerinti santykiai su Lenkija. Bet jie gali tik prastėti, jei šiai partijai bus patikėta būti Vilniaus ir Varšuvos tarpininke. Dviejų kaimynių santykių negali nulemti siaurų, tik etninių, interesų (geriausiu atveju) palaikoma politinė jėga ar atskiri jos lyderiai. Todėl, kuo greičiau Varšuvoje supras, kad LLRA netinkama tarpininkauti net perduodant nuomonę apie Lietuvos lenkų padėtį šalyje, tuo dvišaliai santykiai bus geresni.
Koalicijoje nelikus šios partijos, ministrų kabinetas galėtų atviriau su Varšuva derinti strateginę užsienio politiką ir neapsimesti, kad LLRA atstovavimas Vyriausybėje kaip nors gerina bendrą Lietuvos lenkų integraciją. Kad LLRA nerūpi Lenkijos interesai, galėjome įsitikinti iš karto po to, kai Maskva įvedė embargą lenkiškiems obuoliams. Jos atstovai neišdrįso prie Rusijos ambasados viešai pagraužti lenkiškų obuolių.
9. Lietuvos lenkai
LLRA išvarymas iš koalicijos galėtų pakeisti partijų požiūrį į tikrąją Lietuvos lenkų integraciją. Didžiosioms politinėms jėgoms derėtų aiškiai nusibrėžti liniją, kad neturi būti skatinamas partinis atstovavimas etniniu pagrindu. Joms dera stengtis dėl visų piliečių, įskaitant ir Lietuvos lenkus ar rusus. Vyriausybės privalo rūpintis, kaip pagerinti tautinių bendrijų ekonominį ir socialinį gyvenimą, o ne izoliuoti jas savotiškuose getuose ir išskirtinę teisę jiems vadovauti atiduoti tokiems dariniams kaip LLRA.
Kuo greičiau partija praras monopolį Vilniaus ir Šalčininkų regionuose, tuo geriau visais politikos lygmenimis bus atstovaujama Lietuvos lenkų interesams. LLRA turėjo progą tapti tikra nacionaliniais interesais besiremiančia partija. Antro šanso gali ir nesulaukti – jau visi žinos, kokie arogantiški ir nepatikimi jos vadovai. Kitų partijų lyderiai ateityje V. Tomaševskiui turėtų parengti tokį atsakymą: „Atleiskite, vaikinai, bet kiemo komandos nežaidžia profesionalų lygoje.“
10. O jie vis dar pakaltinami?
LLRA pareiškimas, paskelbtas iš karto po to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino premjero teikimą atleisti ministrą J. Neverovičių, rodo, kad partijoje įsivyravusi arba visiška anarchija (ir pranešimus rašo tie, kurie tuo metu yra arčiausiai kompiuterio), arba LLRA politikai visiškai atitrūkę nuo realybės.
„Niekas neturi teisės keisti koalicijos sutartį: nei prezidentas, nei valdančiąją koaliciją sudarančių partijų (netgi didžiausios partijos) lyderiai – tai gali padaryti tik koalicijos politinė taryba. Niekas taip pat neturi teisės vertinti (ypač neobjektyviai) kitų partijų teikiamų kandidatų. Kandidatų vertinimas yra juos teikiančios partijos pagrindinių organų prerogatyva. Šių taisyklių nepaisymas ir pažeidimas gali būti laikomas Europos politinės kultūros pažeidimu, – rašyta LLRA pranešime ir pridėta: – Neatmestina galimybė, kad po rugpjūčio 25 d. šalies premjeras, pasiekęs susitarimą su LLRA, pakartotinai teiks J. Neverovičiaus kandidatūrą į energetikos ministro pareigas.“ Maža to, LLRA nurodė, kad dėl tokios situacijos galėtų būti kalta „tam tikra interesų grupė, susijusi su konservatorių partijos atstovais“.
Po tokių pareiškimų net nuoširdžiausiems dabartinės koalicijos šalininkams turėtų nusvirti rankos.
