Mažeikių naftos perdirbimo įmonė tarsi girnapusės po kaklu slėgė ne vieną Vyriausybę ir ne vieną politiką, o kai kuriuos net nuskandino politiniuose verpetuose
2001-aisiais tuometis Seimo narys Kęstutis Glaveckas juokais patarė „Mažeikių naftą“ apdrausti ir susprogdinti. Taip neva pagaliau bus baigtos politinės kovos ir intrigos dėl vienintelės Baltijos šalyse naftos perdirbimo įmonės. Nuo to laiko ji pakeitė du savininkus, tačiau politinės batalijos nurimdavo tik trumpam. Pagrindinė politikų kova sukdavosi dėl to, kam turėtų būti suteikta pirmenybė valdyti bendrovę.
Net ir po 13 metų K. Glaveckas mano, kad „Mažeikių naftos“ (nuo 2009 m. – „Orlen Lietuva“) politinis krūvis neišnyko: „Kai turi tokią nuosavybę savo teritorijoje, tai nėra vien tik privačių savininkų rūpestis, tai ir valstybės reikalas. Todėl bet kuri Vyriausybė gali būti įtraukta į jos verslo reikalus, jei kyla pavojus įmonei išlikti.“ Vis dėlto, anot politiko, įprastai Vyriausybė neturėtų atsakyti už privačių bendrovių nuostolius, nebent tai būtų susiję su itin didelio darbo vietų skaičiaus išsaugojimu, socialine politika. Dabar įmonės reikšmė darbo vietų atžvilgiu mažėja, nors ji ir išlieka gana stambi darbdavė.
Pastarųjų metų padėtis patvirtina, kad „Orlen Lietuva“ yra labiausiai politizuota įmonė Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius.
Premjerų duobkasė
Daugiausia politinių aistrų sukėlė pirmasis „Mažeikių naftos“ privatizavimas, kai vyko tiesioginės derybos su strateginiu investuotoju „Williams International“. Užkulisinės derybos ir įvairūs prasiskverbiantys gandai taip įkaitino politinę atmosferą, kad neatlaikė net Vyriausybės vadovas.
Tuometis premjeras Rolandas Paksas 1999 m. atsisakė pasirašyti sutartį su „Williams International“ ir atsistatydino. Prieš pat pasirašydamas dokumentus tuometis prezidentas Valdas Adamkus taip pat išplatino pranešimą, kad neremia susitarimo. Tačiau tai nesustabdė privatizacijos sandorio, kurį ypač rėmė konservatoriai. Vėliau šios derybos, jų rezultatai ir įmonės veikla tapo beveik nuolatinių tyrimų ir kaltinimų Tėvynės sąjungos politikams šaltiniu. Specialaus „Mažeikių naftos“ privatizavimo tyrimo 2002 m. pabaigoje ėmėsi Seimo komisija ir dirbo bemaž pusantrų metų – išvadas paskelbė tik 2004-aisiais. Ji kaltinimų pažėrė visiems: nurodė, kad atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartis tenka ir tuometei konservatorių bei krikščionių demokratų daugumai, ir prezidentui V. Adamkui bei jo patarėjams, ir to meto premjerui R. Paksui bei jo Vyriausybės ministrams.
Ilgai tvyrojusi baimė įsileisti rusus į „Mažeikių naftą“ vis dėlto buvo įveikta. 2002 m. birželio 18 d. Rusijos naftos koncernas „Jukos“, „Williams International“ ir Lietuvos Vyriausybė pasirašė susitarimus dėl 150 mln. JAV dolerių vertės sandorio. Remiantis šiomis sutartimis, tiek „Williams International“, tiek „Jukos“ priklausė po 26,85 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų, o Lietuvai liko 40,66 proc. akcijų. Dar po kelių mėnesių „Jukos“ išpirko „Williams International“ turėtas akcijas ir tapo „Mažeikių naftos“ valdytoju. Šis susitarimas tuo metu vertintas kaip neišvengiama būtinybė, nes „Jukos“ galėjo užtikrinti rusiškos naftos tiekimą įmonei. Tuo metu rusų koncernas pripažintas kaip moderni, pagal vakarietiškus standartus valdoma įmonė, kuri nepriklauso nuo Kremliaus įgeidžių. Tačiau „Mažeikių naftos“ modernizavimas, kuris prasidėjo atėjus „Jukos“, truko neilgai. Jau 2003 m. buvo suimtas koncerno vadovas Michailas Chodorkovskis, o bendrovės turtą pradėjo draskyti Kremliaus remiamos grupuotės. 2004 m. „Jukos“ bemaž buvo bankrutavusi, ėmė strigti ir žaliavos tiekimas „Mažeikių naftai“. Lietuvos Vyriausybė vėl susidūrė su dideliu galvos skausmu – kaip iš „Jukos“ perimti akcijas ir kuo pakeisti įmonės valdytoją. 2005 m. imta svarstyti išpirkti akcijas, bet valstybės galimybės buvo labai ribotos. Galiausiai nuspręsta ieškoti naujų strateginių investuotojų.
Politinės piršlybos
Net ir 2006 m. konkurse politikai taip pat konkuravo dėl savo vizijų ir paramos vienai ar kitai galimai pretendentei.
Tuo metu dėl būsimų investicijų į „Mažeikių naftą“ labiausiai varžėsi Lenkijos „PKN Orlen“ ir Kazachstano „Kazmunaigaz“. Ilgokai favorite laikyta pastaroji – tuometis premjeras Algirdas Brazauskas neslėpė savo paramos Kazachstano įmonei. Kaip tuomet kalbėjo A. Brazauskas, būsimas „Mažeikių naftos“ savininkas turi būti ir naftos tiekėjas, nes tik taip galėtų užtikrinti pelningą bendrovės veiklą.
Kurį laiką tarp galimų „Mažeikių naftos“ pirkėjų šmėžavo ir „Lukoil“ pavadinimas. Tačiau kaip tik tuo metu kilo nemenkas skandalas, pasklidus gandui, kad „Lukoil“ atstovas Lietuvoje Ivanas Paleičikas galėtų tapti didžiausiu investuotoju į viešbutį „Crown Plaza“, kuris priklausė Kristinai Brazauskienei. Tuometė Seimo opozicija, konservatoriai, ėmėsi šiuo klausimu atakuoti premjerą. Natūralu, kad po to A. Brazauskas vengė „Lukoil“ šešėlio, nenorėdamas sulaukti įtarimų dėl rusų bendrovės protegavimo.
„Kazmunaigaz“ šansus laimėti konkursą dėl „Mažeikių naftos“ kontrolės sumažino pranešimai, kad Rusija gali blokuoti naftos tranzitą iš Kazachstano į Lietuvą. Tačiau buvo minima, kad „Kazmunaigaz“ turi galimybių su Norvegijos valstybine įmone „Statoil“ keistis nafta – pastaroji galėtų jos gauti Kaspijos jūroje, o „Kazmunaigaz“ ją atsiimtų Šiaurės jūroje.
Vis dėlto net ir tai nepadėjo kazachams laimėti konkurso, nes galiausiai „PKN Orlen“ pasiūlė didesnę sumą. Be to, lenkai vertinti ir kaip patikimesni, strateginiai partneriai. 2006 m. gruodį Vyriausybė lenkams pardavė 30,66 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų už 851,829 mln. JAV dolerių (tuomečiu kursu – apie 2,308 mlrd. litų). Iš „Jukos“ už 1,492 mlrd. JAV dolerių (apie 3,883 mlrd. litų) įsigijęs dar 53,7 proc. Lietuvos naftos koncerno akcijų, Lenkijos „PKN Orlen“ iš viso gavo 84,4 proc. paketą. Valstybei likusias 9,98 proc. akcijų už 284,45 mln. JAV dolerių nuspręsta parduoti 2008 m. pabaigoje. Supirkęs ir smulkiųjų akcininkų akcijas, „PKN Orlen“ tapo vieninteliu „Mažeikių naftos“ akcininku.
Politinės batalijos dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo prisidėjo prie įtampos koalicijoje. 2006 m. pavasarį iš Vyriausybės pasitraukė Darbo partija ir A. Brazauskas buvo priverstas atsistatydinti. Nepasisekus premjeru patvirtinti Zigmantą Balčytį, ministrų kabinetui ėmė vadovauti Gediminas Kirkilas.
Vos paaiškėjus, kad „Mažeikių nafta“ atiteks lenkų koncernui, staiga „sugedo“ naftotiekis „Družba“, kuriuo iki tol nafta tekėjo į įmonę. Jau aštuonerius metus jis niekaip „nepataisomas“, nes visi supranta, jog Rusija nenori, kad „Orlen Lietuva“ dirbtų pelningai. Tad įmonė vėl tapo politinių žaidimų įkaite.
Visos šios istorijos liudija, kad naftos perdirbėja išliks politinės arenos dalis – tai tampa akivaizdu ypač tuomet, kai ji susiduria su sunkumais ar tenka keisti savininkus.
Mažeikių įmonė, be abejo, apdrausta. Po 2006 m. įvykusio didelio gaisro „PKN Orlen“ 2007–2009 m. gavo 173 mln. JAV dolerių draudimo išmokų. Tačiau draudikai kompensuoja dėl stichijų ir nelaimių, o ne dėl keistų politikų sprendimų patirtus nuostolius.
