Kiek valstybės „namo kampų“ turėtų laikyti Nacionalinė saugumo strategija?
Nieko nestebina, kad Vyriausybę pasiekusiame naujajame Nacionalinio saugumo strategijos projekte kaip didžiausios grėsmės valstybei įvardijamos energetinė ir ekonominė priklausomybė nuo užsienio šalių. Žymiai įdomiau tai, kad neliko pamiršta ir „vertybių krizė“, o į projektą įtrauktas sunkiai paaiškinamas „mentalinio saugumo“ terminas.
„Lyginant su 2002 metais paruošta ir 2004-aisiais atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, šiame dokumente – kiek mažiau optimizmo. Nebeskelbiama, kad saugumo situacija esanti „geriausia nei iki šiol buvo“, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Dovilė Jakniūnaitė.
Pasak jos, tam įtakos greičiausiai turėjo 2008 metais įvykęs Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas bei paaštrėjusios energetikos sektoriaus problemos ir ekonominė krizė.
„Problemų, sričių, kurios priskiriamos saugumo politikos klausimams, tik daugėja. Sukuriama situacija, kai iš esmės visos valstybės problemos tampa saugumo problemomis“, – teigia D. Jakniūnaitė.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, vadovavusi darbo grupei, atsakingai už dokumento paruošimą, sako, kad strategijoje paprasčiausiai atsirado daugiau realizmo. „Nebijojome atviromis akimis pasižiūrėti į grėsmes valstybei“, – teigia R. Juknevičienė.
Nors dokumente teigiama, kad Lietuvai šiuo metu tiesioginės karinės grėsmės nėra, visgi užsimenama, kad didėjanti kai kurių regiono valstybių karinė galia esą „neleidžia atmesti galimybės, kad ateityje gali kilti karinė grėsmė Lietuvai.“ Nors Rusija dokumente ir neminima, akivaizdu, kad būtent šios šalies šešėlis šmėžuoja strategijoje.
Tiesa, įdomu, kad tarp nacionalinio saugumo grėsmių pateko ir socialinės problemos, tokios kaip netolygi ekonominė raida, bei didelė emigracija.
Apgultos valstybės įvaizdis?
„Problemų, sričių, kurios priskiriamos saugumo politikos klausimams, tik daugėja. Sukuriama situacija, kai iš esmės visos valstybės problemos tampa saugumo problemomis“, – teigia D. Jakniūnaitė. Anot jos, viena vertus, su tokia „išplauta“ strategija galima paskęsti problemų gausoje, kita vertus, – formuojamas „apgultos“ valstybės įvaizdis.
„Jeigu tų saugumo problemų būtų mažiau, būtų galima teigti, kad valstybė gali imtis išskirtinių priemonių su jomis susidoroti“, – sako tarptautinių santykių ekspertė. Tokių specialių priemonių pavyzdžiu galėtų būti vadinamasis „Patrioto aktas“, išleistas JAV po rugsėjo 11-osios įvykių ir išplėtęs terorizmo sąvoką bei valdžios galimybes sekti savo piliečius.
Dabar gi apskritai nelabai aišku, kokią funkciją atlieka nacionalinio saugumo strategijos projektas, kurioje, rodos, buvo aprėptos apskritai visos valstybės problemos. Ministrė R. Juknevičienė teigia ir pati buvusi skeptiška dėl būtinybės atnaujinti dabar galiojantį dokumentą, tačiau esą supratusi, jog „turime dėl kažko ir sutarti, o ne tik ginčytis“.
Ji teigia vertinanti dokumentą kaip galimybę komunikuoti skirtingoms politinėms jėgoms, bei piliečiams, kad „visi matytumėm panašiai savo gyvybinius interesus.“
„Informacinis, kibernetinis ir mentalinis“ saugumas
Projekte tarp gyvybinių valstybės interesų įvardijamas ir informacinis, kibernetinis, bei mentalinis saugumas. Tai bene ryškiausios naujovės naujajame projekte. Gali būti, jog jas įkvėpė ir nesenas incidentas, įvykęs prieš pat Europos Sąjungos viršūnių susitikimą kovo mėnesį, kai Europos Komisija patyrė rimtą kibernetinę ataką. Tokių atvejų būta ir anksčiau.
Įdomu, kad tarp svarbiausių pavojų valstybės saugumui strategijos projektą kūrusi grupė įtraukė ir „vertybių krizę“, į kurios sąvoką įeina „krikščioniškų vertybių, šeimos instituto nuvertinimas“ ir „antihumaniškų“ ideologijų plitimas.
Tiesa, jeigu būtinybė saugotis nuo grėsmių internetinėje erdvėje yra akivaizdi, tai „mentalinis saugumas“ – ne taip lengvai įkandama sąvoka. Ji jau susilaukė ironiškų interpretacijų dėl valstybės noro net piliečių mintis padaryti „saugias“. R. Juknevičienės tvirtino asmeniškai sieksianti išbraukti iš strategijos šią „sunkiai suvokiamą sąvoką“, kuri gali tik sumažinti dokumento vertę.
Kovos su vertybių krize
Įdomu, kad tarp svarbiausių pavojų valstybės saugumui strategijos projektą kūrusi grupė įtraukė ir vertybių krizę, į kurios sąvoką įeina „krikščioniškų vertybių, šeimos instituto nuvertinimas“ ir „antihumaniškų“ ideologijų plitimas. Kaip ketinama kovoti su vertybių krize, R. Juknevičienė nepaaiškino, tačiau patvirtino, kad šios nuostatos buvo įtrauktos ir į dabar galiojančią strategiją, tad tiesiog nuspręsta jų nekeisti.
Tarptautinių santykių specialistė D. Jakniūnaitė kritikuoja strategiją, kuria esą „toliau nuosekliai įgyvendinama konservatoriškoji valstybės ir jos vertybių samprata: kuriamas uždaros, pažeidžiamos, nacionalistinės tautos paveikslas.“
Tuo tarpu ministrė R. Juknevičienė atkreipė dėmesį, kad senojoje strategijoje prie grėsmių nacionaliniam saugumui pirmu numeriu buvo įvardyta globalizacija. Dabartiniame projekte esą stengiamasi pabrėžti valstybės atvirumą, teigiant, kad būtent skaidri, atvira, nekonfrontacinė užsienio politika ir priklausymas tarptautinėms organizacijoms užtikrina Lietuvos saugumą.
Strategijos projektas pirmadienį buvo aptartas Vyriausybės pasitarime. Jį dar svarstys Valstybės gynimo taryba, o galiausiai tvirtins Seimas.
IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas:
„Žvelgiant iš formalios strategijų rengimo pusės siūlomas Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos projektas nėra blogas. Tačiau akivaizdu, kad ir šį kartą nebuvo pasinaudota proga iš esmės peržiūrėti visą Nacionalinės saugumo strategijos koncepciją – pakeitimai ir papildymai yra gana biurokratiški ir inertiški. Strategijos projektas pasens per pora metų, nes jau dabar joje yra tik reaguojama į procesus, kurie vyko pastaruosius metus – Lietuvos jautrumą energetinei priklausomybei, didėjančią informacinių ir kibernetinių grėsmių tikimybę. Kaip ir šiuo metu galiojančioje strategijoje, nėra bandoma įvertinti galimus pokyčius artimiausioje ar vidutinio laikotarpio ateityje, kuriems reikėtų pradėti ruoštis jau dabar. Šia prasme vertėtų lygiuotis į Jungtinės Karalystės nacionalinę saugumo strategiją, kurioje nebijoma pareikšti: „Pasaulis keisis. Ir mes turime būti pasirengę reaguoti į pokyčius bei turėti keletą atsako variantų“. Be to, ir naujajame strategijos projekte nėra aiškiai apibrėžtos esminės sąvokos – kas yra „grėsmės“, „rizikos veiksniai“ ar „pavojai“. Palikta per daug vietos abstraktiems vertinimams, trūksta tikslesnių prioritetų išryškinimo.“
