Druskininkuose ką tik baigėsi pirmą kartą organizuotas tarptautinis režisieriaus Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara 2013“. Jame buvo parodytas 21 spektaklis iš Rusijos, Baltarusijos, Moldovos, Armėnijos ir Lietuvos teatrų.
Kokius pranašumus ir trūkumus atskleidė pirmoji festivalio vasara? Apie tai kalbamės su organizatoriumi Edgaru Briedžiu, teatro kritike Rūta Oginskaite ir režisiere Gabriele Tuminaite-Radvinauskiene. Pastarosios režisuotas spektaklis „Emilija Galotti“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesę Maskvos „Sovremennik“ teatre, „Vasaros“ festivalyje pelnė tris apdovanojimus.
Taps tradicija
Pasak E. Briedžio, rengti teatro festivalį būtent Druskininkuose nuspręsta todėl, kad šiame kurorte anksčiau gyvavo kitas teatro renginys. „Norime, kad mūsų organizuojamas festivalis būtų intelektuali vertybė, todėl pasirinkome teatrą tam, kad suteiktume žmonėms dvasinį pakilimą. Juolab kad muzikos ir kino festivalių net Lietuvoje labai daug“, – sakė E. Briedys.
Jau žinoma, kad režisierius R. Tuminas sutiko prisidėti prie šio festivalio rengimo ir kitais metais. „R. Tuminas aiškiai mato, kas dar turėtų būti padaryta. Pats dirbdamas Rusijoje jis puikiai išmano, kas galėtų dalyvauti festivalyje ir vertinti spektaklius“, – teigė E. Briedys. Vienas tikslų yra po kelerių metų prilygti, pavyzdžiui, muzikiniam konkursui Jūrmaloje „Naujoji banga“.
Viešojoje erdvėje nemažai kritikos R. Tumino festivaliui išsakiusi teatro kritikė ir žurnalistė Rūta Oginskaitė sakė, kad renginys jai paliko labai keistą įspūdį.
„Nemačiau festivalio tikslo, krypties, koncepcijos. Mačiau tik kelis gerus spektaklius, o visi kiti arba labai blogi, arba vidutiniški. Tokie spektakliai paprastai festivaliuose nerodomi“, – teigė R. Oginskaitė.
Nevienareikšmišką įspūdį susidarė ir režisierė Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė. „Viena vertus, įspūdį paliko iniciatyvūs žmonės – verslininkai ir mecenatai, organizuojantys ir įgyvendinantys tokias kultūrines programas. Antra vertus, šis festivalis vyko pirmą kartą, tad buvo tam tikrų trūkumų ir esminių klaidų, jas pripažino ir patys organizatoriai. Bendras spektaklių kontekstas buvo prastas, tačiau, kalbant apie festivalio organizaciją, jo atmosferą, skatinimą dalyviams bendrauti tarpusavyje ir su atvykusiais iš Rusijos kritikais, ši iniciatyva yra labai gera“, – tvirtino režisierė.
R. Oginskaitė apskritai suabejojo, ar toks festivalis turėtų būti teatro kritikų objektas. Pasak jos, tokie renginiai visada reikalingi, jei tai – rimti festivaliai, juose vyksta rimta atranka, vienoje vietoje koncentruotai galima pamatyti daug įdomių reiškinių. „Festivalio „Vasara 2013“ atveju visiškai nebuvo galima suprasti, kam jis gali būti reikalingas. Galbūt šis festivalis turėtų būti ne teatro kritiko nagrinėjamas objektas, o politologo“, – svarstė R. Oginskaitė.
Pasigedo vertimų
Kritikos sulaukė ir organizatorių sprendimas spektaklių rusų kalba neversti į lietuvių kalbą. R. Oginskaitės nuomone, tokį sprendimą galima vadinti netaktišku. „Rengiant festivalį Lietuvoje teisintis, kad daug Druskininkuose atostogaujančių žmonių supranta rusiškai, yra naivu“, – pabrėžė teatro kritikė.
Režisierei G. Tuminaitei-Radvinauskienei taip pat susidarė savotiškas įspūdis, lyg festivalyje pirmenybė būtų teikiama ne lietuviams. „Toks klaidingas įspūdis susidarė dėl formato ir jo įgyvendinimo bei fakto, kaip spektakliai buvo pristatyti ir neverčiami. O informacija apie renginį buvo orientuota į atvažiuojančius rusakalbius turistus“, – sakė festivalio laureatė.
Organizatorius E. Briedys tvirtino, kad tokio būta sumanymo: žiūrėti spektaklius originalo kalba daug prasmingiau, o vertimas pasirodė nereikalingas atsižvelgus į tikslinę vartotojų auditoriją – rusakalbius arba tuos, kurie supranta rusiškai.
Visgi festivalio konkursinės programos komisija nesivadovavo tautiniais kriterijais ir neskirstė spektaklių pagal tai, kuriai šaliai jie atstovauja. Teatro kritikės R. Oginskaitės nuomone, sprendimas daugiausia apdovanojimų skirti G. Tuminaitės-Radvinauskienės spektakliui buvo teisingas, nes tai – labai įdomus spektaklis.
„Labai teisinga, kad laimėjo aktorė Agnė Šataitė, atlikusi pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Dostojevskis vaikams“ (rež. Paulius Ignatavičius). O aktorius Romanas Podoliaka, tapęs laureatu už geriausią vyro vaidmenį, irgi yra labai įdomus, bet vaidino spektaklyje („Vėlinės“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą, rež. Ramunė Kudzmanaitė, „Teatras Č“ – A. P. past.), kuris ypač primena režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbą. Paprastai nelabai kada būna, kad vidutiniškame spektaklyje sukuriamas geras vaidmuo“, – išskyrė R. Oginskaitė.
Išmoktos pamokos
Preliminarias kitų metų festivalio gaires dėliojantys organizatoriai jau dabar žino, kuriuos aspektus teks pakoreguoti. Svarstoma suformuluoti aiškesnius kriterijus ir spektaklių reikalavimus, siekti aukščiau pakelti kokybės kartelę.
Į festivalio spektaklių žemėlapį tikimasi daugiau įtraukti Lietuvos bei Latvijos teatrų. Tačiau programoje tikrai liks ir Rusijos teatrų darbai, nes, pasak E. Briedžio, tarp jų yra daug aukšto lygio spektaklių.
G. Tuminaitė-Radvinauskienė, kalbėdama apie festivalio perspektyvas, jam taip pat palinkėjo mažiau griebtis kiekybės, daugiau – kokybės. „Reikia neišsigąsti ir tobulėti, įvertinti trūkumus, bet nepamiršti ir pranašumų“, – sakė režisierė.
