Jų rankų darbai iki šiol pasitinka tūkstančius žmonių Panevėžio katedroje, puošia kapines ir bažnyčias visoje Lietuvoje, tačiau pačių kūrėjų vardai ilgą laiką buvo nugrimzdę į užmarštį.
Vienas netikėtas telefono skambutis prieš daugiau nei du dešimtmečius pradėjo savotišką menininkų Jakševičių paieškų kelionę – istoriją apie talentingą giminę, kurios pėdsakai išsibarstę po visą šalį, o kai kurie jų iki šiol slepia neatskleistas paslaptis.
Vitališka giminė
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojų pažintis su menininkų Jakševičių kūryba ir spalvingomis asmenybėmis prasidėjo nuo jų vaikaitės Remos Bartkienės telefono skambučio dar 2002-ųjų vasarą.
Paskambinusi iš Kauno, ji teiravosi, ką panevėžiečiai muziejininkai žino apie dailės amato meistrus Jakševičius, kurių darbai puošia Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą ir kitas Lietuvos bažnyčias.
Rema gimė ir augo Panevėžyje, pasižymėjo kaip plaukikė, baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą. Nuo mažens ji girdėjo šeimos narių pasakojimus apie giminaičių Jakševičių dalyvavimą kuriant Panevėžio katedros interjerą, jų sukurtas antkapines skulptūras senosiose Panevėžio kapinėse, kitose Lietuvos vietovėse.
Apie prosenelio Vincento ir jo brolio Benjamino, senelio Silvano ir jo brolio Adomo kūrybą, pabiras jų gyvenimo detales ji žinojo iš mamos Gražinos, tetos Nijolės pasakojimų, išsaugotų šeimos fotografijų.
Klaustukų apie šios kūrybingos, vitališkos giminės istoriją buvo daug.
Dailės amato meistrai Jakševičiai gyveno ir kūrė įvairiose Lietuvos vietovėse, dažnai keitė gyvenamąją vietą, nes apsistodavo ten, kur gaudavo užsakymų, tad giminės istorija, atminimas, nuveikti darbai išsibarstė.
Apie religine tematika kūrusius meistrus sovietmečiu domėtis buvo neaktualu, niekas tokių žinių nefiksavo, netyrinėjo, nepublikavo.
Po kruopelytę surinkta istorija
R. Bartkienės paskatinti Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai surengė vaizdų ir dokumentų parodą „Jie puošė Lietuvos bažnyčias, aikštes, kapines“.
Į parodos atidarymą iš Kauno atvykusi ponia Rema ne tik vaizdingai pasakojo apie giminės menininkus, bet atsivežė ir susirinkusiems lankytojams pristatė šeimos relikviją – prosenelio Vincento Jakševičiaus (1873–1936) meniškai drožtą lazdą.
R. Bartkienė įvairiose Lietuvos bažnyčiose, muziejuose, archyvuose ieškojo informacijos apie giminės praeitį, po kruopelytę rinko žinias ir pildė giminės istorijos dėlionę.
Sužinojusi šia tema ką nors vertinga, ji skambindavo muziejininkams, siuntė publikacijų, surinktų nuotraukų, dokumentų kopijas.
Nenuilstanti Rema Panevėžio kraštotyros muziejuje 2016 m. inicijavo parodą „Skulptorių Jakševičių kūryba“. Joje eksponuotos istorinės šeimos nuotraukos bei Švėkšnos fotografės Violetos Astrauskienės fotografijos, pristatančios amato meistrų Jakševičių kūrybą.
Paroda parengta minint menininko Vincento Jakševičiaus 80-ąsias mirties metines.
Jakševičių pėdsakai muziejuje
Peržiūrėjus Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatų rinkinius užfiksuota, kad čia saugomas Silvano Jakševičiaus 1920 m. sukurtas panevėžiečio, visuomenės veikėjo, savanorio, advokato, poeto Juozo Čerkeso-Besparnio biustas.
Yra žinių, kad skulptorius S. Jakševičius (1901–1933) tuo metu, kai buvo kuriamas minėtas biustas, keletą metų gyveno Panevėžyje.
Į Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatų rinkinius 2021 m. perduotas dar vienas S. Jakševičiaus kūrinys – monsinjoras Juozapas Antanavičius dovanojo kunigo prelato Pranciškaus Strakšo (1875–1967) portreto reljefą, kurio apatinėje dalyje užrašyta: „S. Jakševičius 8/V. 29“.
Tuo metu Jakševičių komanda dirbo kuriant Panevėžio katedros interjerą, o prelatas P. Strakšas 1928 m. buvo paskirtas Panevėžio katedros administratoriumi, jam pavesta rūpintis baigti statyti katedrą.
Tad nestebina, kad Panevėžio katedros interjere darbavęsis S. Jakševičius 1929 m. sukūrė prelato S. Strakšo portretą.
Katedros kūrėjai
Pirmojo šios giminės menininko Aleksandro Jakševičiaus (1846?–1936) žymiausias darbas – Naujamiesčio parapijos bažnyčios (Panevėžio r.) šventoriaus vartai, pastatyti apie 1917 m. Neogotikinių trijų arkų vartų viršuje – koplytėlė su Marijos skulptūra, šalia – trimituojančių angelų skulptūros.
Grakščių proporcijų kūrinys – vieni įspūdingiausių šventorių vartų Lietuvoje.
Žymiausiu Jakševičių šeimos menininku laikomas Aleksandro sūnus Vincentas Jakševičius (1873–1936). Jis mokėsi Vilniuje gimnazijoje bei lankė Vilniaus piešimo mokyklą. Vėliau kurį laiką gyveno Panevėžyje, buvo vedęs Mariją Juchnevičiūtę iš Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos.
Menininko Vincento Jakševičiaus vadovaujama šeimos komanda 1929 m. daug prisidėjo įrengiant Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vidų, kuriant bažnyčios interjero detales.
Katedros statyba ir įrengimas per beveik trejus metus (nuo 1927 m. balandžio iki 1930 m. kovo) buvo grandiozinis darbas: reikėjo surinkti tūkstantines sumas lėšų, parengti projektą, atrinkti darbų rangovus, prižiūrėti statybos ir vidaus įrengimo darbus, sukurti estetišką, šviesią, išskirtiniais meno kūriniais puoštą vyskupijos šventovę.
Lėšos rinktos visose vyskupijos parapijose, aukojo dvasininkai, kiekvienas vyskupijos tikintysis katedros statybai kviestas paaukoti bent po vieną litą.
Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas ir Katedros statymo komitetas puikiai atliko milžinišką organizacinį darbą.
Ką atskleidė sutartys
Jakševičių dalyvavimą įrengiant katedros vidų liudija 1929 m. sausio 15 d., birželio 30 d., gruodžio 12 d. Panevėžio katedros statymo komiteto atstovo kanauninko Povilo Šidlausko ir skulptoriaus Vincento Jakševičiaus sutartys.
Pagal jas V. Jakševičius turėjo iki 1930 m. sausio 25 d. baigti šiuos Panevėžio katedros įrengimo darbus: „kapiteles ornamentu ir didžiojo altoriaus, išskyrus medžio darbus“.
Skulptorius įsipareigojo: „Prie altoriaus angelų figūras padarysiu sulig anatomijos dėsniu, priduodamas joms gyvybės išraišką. Didesnių figūrų padirbsiu ne mažiau keturių tipų, kurie bus patalpinti prie stulpų. /…/ Visus darbus atliksiu sulig duotų man braižinių ir Komiteto nurodymų, nedarydamas sauvaliai jokių nukrypimų nuo plano.“
Sutartyse įvardyta, kad šiuos darbus atlieka Vincentas Jakševičius ir jo vadovaujami dirba brolis Benjaminas, Kazlauskas ir trys darbininkai (kaip pamena giminaičiai, tai buvo Vincento sūnūs Silvanas, Romanas ir Adomas).
Neapsieita be rūpesčių
Panevėžio katedros statymo komiteto 1929 m. balandžio 18-osios posėdžio protokole užfiksuota, kad tinko darbai pavesti Juknevičiui ir Jakševičiui už sutartą atlygį: po 1,5 Lt už 1 kv. m sienų, po 3 Lt už 1 kv. m lubų ir po 4 Lt už 1 kv. m kolonų tinkavimą. Pageidaujama, kad katedra iš išorės būtų tinkuojama „špic tinku“.
Iš pradžių buvo numatyta, kad Katedros didįjį altorių statys Jakševičius už 6 tūkst. Lt atlygį. Tame pačiame dokumente pažymėta, kad didžiajam altoriui skulptūra jau užsakyta pas skulptorių Juozą Zikarą.
Katedros statymo komiteto 1929 m. lapkričio 20 dienos pareiškime V. Jakševičiui rašoma apie užsitęsusius darbus, raginama suskubti, kol neužėjo žiemos šalčiai, ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus: baigti įrengti karūną virš didžiojo altoriaus, sumūryti ir cementuoti mensą, tuo pat metu užbaigti kapitelių darbus ir kt.
Tačiau tų pačių metų gruodžio 3-iosios dokumentas liudija iškilusias problemas statant didįjį altorių. Konstatuojama, kad jis statomas ne pagal numatytą planą, todėl nutarta sustabdyti mensos statymo darbus prie altoriaus, o problemoms išspręsti iškviesti inžinierių.
Vincento jaunesnis brolis Benjaminas Jakševičius (1896–1984) Panevėžio katedroje iš cemento pastatė sakyklą: „sulig braižinio ir tą darbą atliko nustatytu laiku, gerai ir sąžiningai“. Sakykla buvo statoma pagal statybos inžinieriaus Romano Steikūno brėžinį.
Panevėžyje sutiko meilę
Minėti dokumentai ir šeimos perpasakoti atsiminimai liudija, kad menininkų Jakševičių komanda visus 1929 metus ir 1930 metų pradžioje įtemptai dirbo įrengiant katedrą.
Galima tik įsivaizduoti, kiek reikėjo darbo patirties ir ištvermės tinkuoti 16 m aukščio patalpas, įrengti kolonų kapitelius ar karūną virš didžiojo altoriaus.
Jie dirbo įvairiomis oro sąlygomis, mūras ir tinkas vėsesniu oru blogai džiūvo, terminai spaudė, tad teko triūsti nuo ankstaus ryto iki sutemų.
Jakševičių darbo meistriškumą, anatomijos išmanymą, talentą liudija grakščios angelų figūros, stovinčios aplinkui keturias baldakimo kolonas prie didžiojo altoriaus.
Silvanui Jakševičiui šis etapas Panevėžyje tapo reikšmingas ir dėl pokyčių asmeniniame gyvenime. Silvanas tuo metu susipažino su Panevėžio mokytojų seminarijos moksleive Vanda Milinyte ir 1929 m. spalio 11-ąją ją vedė.
Meistrų vardą lydėjo pasitikėjimas
Bažnyčias, o tuo labiau katedrą įrengti buvo kviečiami patys geriausi amato meistrai, prieš tai pasidomėjus, ar jie kvalifikuotai ir patikimai atlieka prisiimtus įsipareigojimus.
Gerai užsirekomendavę Panevėžio Kristaus karaliaus katedros įrengimo darbais, Vincento Jakševičiaus vadovaujami jie 1931–1932 m. dirbo kuriant Kaišiadorių katedros interjerą.
Pasak R. Bartkienės, Jakševičiai sukūrė ir katedros fasadą puošiančias, virš pagrindinio įėjimo esančias popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio skulptūras.
Tačiau tai patvirtinančių dokumentų rasti nepavyko, apie šių skulptūrų autorystę neužsimenama ir vyskupo K. Paltaroko knygoje „Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla“ (1998).
Vincento Jakševičiaus kurtas Šv. Zitos draugijos narių antkapinis paminklas senosiose Panevėžio kapinėse. P. Židonio nuotr.
Laiko paženklintos skulptūros
Menininkų Jakševičių kurtų antkapinių skulptūrų yra ir Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse (panevėžiečių vadinamose senosiomis).
Tai apie 1932 m. Vincento Jakševičiaus sukurta Šv. Zitos draugijos narių antkapinė skulptūra, vaizduojanti jauną mergaitę su krepšeliu gėlių, ir Vincento brolio Benjamino sukurta skulptūra „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“.
Sovietmečiu Panevėžyje gyvenęs Benjaminas šias skulptūras prižiūrėjo: paremontuodavo, perdažydavo.
Tačiau vėliau antkapinės skulptūros ilgą laiką buvo neatnaujintos, suskeldėjo, ėmė trupėti, nusilupo dažai.
Kultūros paveldo objektais pripažintų skulptūrų būklė tapo labai bloga. Dėl jų kritiškos būklės Jakševičių giminaitė R. Bartkienė kreipėsi į Panevėžio savivaldybę. 2023 m. Savivaldybės lėšomis nykstančios skulptūros konservuotos, atlikti grėsmės pašalinimo darbai.
Mįslingi likimai
Jakševičių kūrybos palikimas iki šiol identifikuotas ir dviejose Pasvalio rajono vietose.
Tikėtina, kad skulptūrų yra ar buvo daugiau, tačiau dabartiniu metu žinomos dvi.
Vieną jų atskleidė išlikusi prieškario fotografija, kurioje Benjaminas Jakševičius įsiamžinęs šalia savo kūrinio Pasvalio kapinėse.
1937 m. jis sukūrė antkapinį paminklą su priklaupusio angelo figūra skautų rėmėjai Marijai Katelienei. Paminklas buvo išskirtinis, atkreipiantis dėmesį, tačiau neilgaamžis: storų vielų karkasas apgaubtas šviesiu cementu, baltai nudažytas. Per septynis dešimtmečius jo būklė dėl oro sąlygų poveikio kito, kol tapo avarine. Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos pastangomis 2009 m. šis antkapinis paminklas atnaujintas.
Kitą Jakševičių sukurtą skulptūrą apie 1987 m. Švobiškyje surado istorikas, ilgametis kraštotyrininkas, Pasvalio krašto muziejaus įkūrėjas Albinas Kazlauskas. Skulptūros papėdėje aptikęs įrašą „A. Jakševičius“ ir supratęs, kad tai autoriaus pavardė, A. Kazlauskas pervertė meno istorijos leidinius, enciklopedijas, bet šios pavardės nerado. Ši mįslė buvo įminta perskaičius 2003 m. publikaciją „Apskrities žiniose“ apie kūrėjų Jakševičių meninį palikimą. Vėliau A. Kazlauskas laikraštyje „Darbas“ rašė, kad prieš keliolika metų didelėje Švobiškio kaimo (Pasvalio r.) sodyboje, dideliame medžių guote aptiko skulptūrą – kryžių nešantį Kristų, kurios autorius Aleksandras Jakševičius. Vėliau išsiaiškino, kad šią skulptūrą užsakė didelio ūkio savininkas Kazimieras Krikščiūnas, gyvenęs įsigytame Švobiškio dvare.
Pakalbinęs buvusį Krikščiūno samdinį sužinojo, kad gaspadorius norėjęs įveisti didžiulį sodą ir parką, o „duonai auginti“ pasilikti tik keletą hektarų. Sodyba buvo kuriama ant stataus Mūšos kranto, aplink pasodintos medžių alėjos, didelis sodas, gėlynai. 1951 m. Krikščiūnų šeima ištremta į Sibirą, grįžę iš tremties jie apsigyveno Panevėžyje.
Atkūrus nepriklausomybę atgavę nuosavybę, Krikščiūnai sodybą pardavė Švobiškio kaimo ūkininkui A. Razmai. Šiuo metu, pasak vietinių gyventojų, A. Jakševičiaus skulptūra „Kryžių nešantis Kristus“ yra pirminėje vietoje privačioje teritorijoje; teritorija apleista ir sunkiai prieinama. Skulptūra graži, tačiau jau stipriai irstanti.
Paslapčių dar liko
Menininkų Jakševičių kūrybos tema įdomi, plati, tačiau ir pilna paslapčių.
Lauko sąlygomis stovinčius paminklus ardo laikas, ypač, jei jie sukurti ne iš akmens ar metalo. Tačiau rengiant kiekvieną publikaciją, o tuo labiau leidinį viliamasi, kad apie tai sužinos platesnis visuomenės ratas, informacija paskatins ieškoti, atrasti ir pildyti skulptorių Jakševičių kūrinių sąrašą.
(Pranešimas skaitytas Remos Bartkienės knygos „Menininkų Jakševičių fenomenas“ pristatyme Panevėžio rajono bibliotekoje)
