Meningokokinė infekcija – viena iš pačių klastingiausių ligų, pasižyminti žaibiška eiga. Jos statistika negailestinga – apie 10 procentų užsikrėtusiųjų neišgyvena.
Infekcinė liga
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje meningokokine infekcija užsikrečia apie 500 000 žmonių, o maždaug 50000 iš jų liga nugali. Mirtingumas priklauso nuo ligos sunkumo.
Daugelyje šalių sergamumas yra 1–5 atvejai 100 000 žmonių. Meningokokinės infekcijos epidemijos pasikartoja kas 10–15 metų, jos paprastai užklumpa pavasario mėnesiais ir paguldo į lovą nebe tik pavienius asmenis (tai dažniausiai būna vaikai), bet ir nemažai jaunuolių bei suaugusiųjų kolektyvų narių.
Meningitas yra viena iš meningokokinės infekcijos formų – tai nugaros ir galvos smegenų dangalų uždegimas. Juo sergant pačios galvos smegenų ląstelės nepažeidžiamos, uždegimas vystosi išoriškai.
Ligą gali sukelti virusai, bakterijos arba grybeliai, pagal uždegimo pobūdį dažniausiai pasitaiko serozinis (užsikrečiama patekus virusams) arba pūlinis, arba bakterinis, meningitas.
Virusinio meningito priežastis gali būti bet kokia virusų sukeliama infekcija, o pūlinį išprovokuoja įvairios bakterijos, dažniausiai – meningokokai. Paprastai užsikrečiama nuo meningokokų nešiotojų.
Įdomiausia, kad patys jie šia liga neserga. Rečiau ligą perduoda sergantieji bet kuria meningokokinės infekcijos forma.
Infekcija plinta oru lašeliniu būdu, todėl masinio susirgimo atvejų pasitaiko vaikų darželiuose, vidurinio ugdymo įstaigose, rečiau – aukštosiose mokyklose, kartais – kariuomenėje.
Meningitu dažniausiai suserga 3–5 metų vaikai, bet nuo jo nėra apsaugoti nė vienos amžiaus grupės atstovai. Jis gali pasireikšti kaip atskira liga arba kaip kito negalavimo komplikacija.
Sergamumui didelę įtaką turi bendra sveikatos būklė, todėl į didžiausios rizikos grupę patenka neišnešioti gimę vaikai, asmenys, turintys sunkių centrinės nervų sistemos sutrikimų, taip pat patyrusieji nugaros arba galvos traumų.
Liga diagnozuojama atlikus liumbalinę punkciją – specialia adata paėmus iš stuburo kanalo nugaros smegenų skysčio ir jį ištyrus. Ši procedūra padeda nustatyti ligos sukėlėją.
Meningito požymiai
Susirgus meningitu ėmę varginti požymiai labai panašūs į peršalimo ligų. Paprastai skauda galvą, ima pykinti, vemiama, kosėjama, iš nosies gausiai teka išskyros. Bet pasekmės būna kur kas sunkesnės: nuo meningokokinio nazofaringito (t. y. ūminio nosiaryklės uždegimo) – lokalizuotos ligos formos – iki meningokokemijos, arba meningokokinio sepsio.
Pastarasis ypač pavojingas dėl labai greitai besivystančios sunkios organizmo intoksikacijos, labai pabloginančios ligonio būklę ir neretai tampančios mirties priežastimi.
Ligonis iš pradžių paprastai mano, kad negaluoja dėl infekcinio nosiaryklės gleivinės uždegimo, nes galbūt yra peršalęs. Neįtariant tikrosios grėsmės sveikatai ir delsiant kreiptis į gydymo įstaigą liga gali pasiekti tokią stadiją, kai net patyrę gydytojai nebeįstengia padėti. O meningokokinis sepsis pasižymi ypač greita eiga.
Neprarasti brangaus laiko gali padėti specifinių meningito požymių žinojimas. Vienas iš jų – negalėjimas palenkti galvos žemyn.
Taip pat apima didelis silpnumas, neretai pasitaiko ir hemoraginis bėrimas (kai kraujas iš kapiliarų patenka į gretimus audinius) – raudonos dėmelės iš pradžių apima nedidelį kūno plotą, paprastai ant kojų, po pažastimis, o paskui išplinta labiau. Per neilgą laiką gali atsirasti kraujagyslių pažeidimų, labai sumažėti kraujo spaudimas, o tai pavojinga gyvybei, todėl sergantįjį būtina kuo greičiau gabenti į ligoninę.
Bet prasidėjus meningokokiniam sepsiui minėtų požymių gali ir nebūti. Kartais tiesiog visai sveikas žmogus staiga pasijunta labai blogai, be to, jį ūmiai išberia. Kai taip atsitinka, žmogų tenka nedelsiant paguldyti į intensyviosios terapijos skyrių.
Vadinasi, ne tik dėl itin suprastėjusios savijautos, bet ir dėl paprasto peršalimo reikia kreiptis į gydytoją, kad jis nustatytų tikslią diagnozę.
Gydymas
Meningitas gydomas antibiotikais, vaistais nuo virusų arba grybelio. Kartais, kai sergama sunkiai ir siekiama išvengti komplikacijų, tenka vartoti ir steroidinių medikamentų.
Dabar jau yra sukurta labai veiksmingų antibiotikų, įveikiančių ligų sukėlėjus. Vis dėlto ir šie preparatai nėra visagaliai – maždaug kas dešimto užsikrėtusiojo meningokokine infekcija jie nepajėgia išgelbėti. Todėl susirgusiojo šia pavojinga liga šeimos nariai ir bendramoksliai arba bendradarbiai turi būti patikrinti, ar nėra infekcijos nešiotojai.
Jei įtarimai pasitvirtintų, šie asmenys, nors nieko blogo ir nejaučia, gali užkrėsti kitus, o atsiradus nepalankiems veiksniams, silpninantiems imunitetą, – susirgti patys.
Nustačius, kad žmogus yra meningokokinės infekcijos nešiotojas, jis turi pereiti gydymo kursą, trunkantį tol, kol tyrimų rezultatai tampa neigiami. Ypač atidiems reikėtų būti lankančių vaikų darželius mažųjų atžvilgiu, taip pat būtinai tikrintis turi ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų darbuotojai, jei jų darbovietėje kas nors susirgo meningitu. Infekcijos nešiotojams, kurie nejaučia ligos požymių, gydyti taikoma chemoterapija.
Pavojai
Meningitas kartais vystosi pamažu ir „nekaltai“: iš pradžių gali atsirasti meningokokinio nazofaringito požymių, vėliau – infekcinės peršalimo ligos, o tik paskui visa jėga smogti sepsis. Blogiausia, kad ligonio būklė iš palyginti neblogos gali tapti grėsminga gyvybei.
Be to, žinoma apie 170 gripą primenančių ligų, taip pat nemažai kitų sveikatos sutrikimų, pasižyminčių tipiškais infekcijos požymiais, bet dėl įvairių komplikacijų galinčių tapti labai pavojingomis būklėmis.
Taigi kai dėl negalavimo padidėja kūno temperatūra, reikia laikytis lovos režimo ir į namus kviestis gydytoją – tai padės išvengti nemalonių netikėtumų.
Parengė A. Gotautaitė
