Garsaus tautodailininko Vytauto Ulevičiaus prieš daugiau nei dešimtmetį Panevėžiui dovanota unikali drožinių ekspozicija paslėpta nuo visuomenės akių.
Menininkai našlaičiai
„Nors Panevėžys Lietuvos kultūros sostinė, bet drįstu teigti, kad kultūros našlaičių sostinė“, – per Rimanto Ulevičiaus labdaros ir paramos fondo Panevėžio civilinės metrikacijos skyriui padovanotų 200 knygų „Rinkis vardą lietuvišką“ pristatymą susirinkusiuosius apstulbino R. Ulevičiaus sesers Audronės Želvienės pareiškimas.
Taip tragiškai žuvusio brolio vardu pavadinto fondo renginyje A. Želvienė siekė atkreipti visų dėmesį į tėvo, tautodailininko, drožybos meistrų meistro Vytauto Ulevičiaus prieš daugiau nei dešimtmetį Panevėžiui dovanotos unikalios ekspozicijos liūdną likimą.
Beveik 600 tūkst. Lt įkainotos 36-ios įstabaus grožio medžio skulptūros paslėptos nuo visuomenės akių – saugomos užrakintos Civilinės metrikacijos skyriuje Respublikos g. Brangiausiai – po 50 tūkst. – įvertinti du darbai, pigiausi – po 5000 Lt. Norintieji apžiūrėti vertingą kolekciją priversti prašyti Santuokų rūmų darbuotojų atrakinti ekspozicijos salę.
Sunkiai prieinamos. Beveik 600 tūkst. Lt įkainotos 36-ios įstabaus grožio medžio skulptūros paslėptos nuo visuomenės akių – saugomos užrakintos Civilinės metrikacijos skyriuje. U. Mikaliūno nuotr.
Pasak A. Želvienės, tai, kad kolekcija yra sunkiai prieinama eiliniams miestiečiams ir Aukštaitijos sostinės turistams, skaudina tautodailininką ir jo šeimą, todėl autorius netgi svarsto dovaną atsiimti.
Prašo paskolinti skulptūrą
A. Želvienę praėjusią savaitę nustebino Panevėžio vicemero Maurikijaus Grėbliūno skambutis. Mero pavaduotojas tautodailininko dukters paprašė sutikimo leisti pusę metų bent vieną kūrinį iš garsiosios kolekcijos eksponuoti miesto Savivaldybės antro aukšto vestibiulyje. Tokį prašymą A. Želvienė įvertino kaip niekšišką.
„Net neketinu sutikti. Tėtis dovanojo kolekciją – nedalomą, neskolinamą, neparduodamą. Jo siekis buvo, kad darbus pamatytų kuo daugiau žmonių, kad kolekcija būtų lankoma, apžiūrima, vertinama, o ne ponams savo kabinetus pasipuošti“, – valdžios požiūris įskaudino menininko dukrą.
Santuokų rūmų antro aukšto užrakintoje salėje saugomi įspūdingi drožiniai – V. Ulevičiaus dovana Panevėžiui 500 metų sukakties proga.
Tautodailininko kolekcijos eksponuojamos Romoje, šio menininko darbų muziejus veikia Kėdainiuose. Pasak A. Želvienės, prieš penketą metų per tėvo 70-ąjį jubiliejų artimieji paragino atiduoti duoklę ir gimtajam savo kraštui – Panevėžiui.
A. Želvienė pamena, kad miesto valdžia be galo džiaugsmingai priėmė vertingą kolekciją.
„Tuometis meras Vitas Matuzas priimdamas dovaną kalbėjo, kad menas išgelbės Panevėžį“, – nepamiršo A. Želvienė.
Tautodailininko dukra buvo įdarbinta salės prižiūrėtoja – priimdavo ekskursantus, su dideliu entuziazmu pasakodavo kiekvieno darbo istoriją, pažerdavo religijos, kultūros istorijos žinių, įkvėpusių kūrybai jos tėvelį, kartais ir pati kolekciją pareklamuodavo žiniasklaidoje.
A. Želvienė sako vos spėdavusi suktis – drožinių ateidavo pažiūrėti mokinių grupės, atvažiuodavo vietos ir užsienio turistai. Laikus, kai ekspozicija buvo gausiai lankoma, dar mena ne vien lietuvių kalba palikti įrašai atsiliepimų knygoje. Tačiau po trejų metų šis etatas buvo panaikintas, ekspozicija užrakinta, o raktai patikėti Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojoms.
Per mėnesį – trys lankytojai
Nors Respublikos g. ties Santuokų rūmais yra nuoroda į V. Ulevičiaus ekspoziciją, anot skyriaus vedėjos Dianos Zacharienės, per mėnesį jos apžiūrėti užsuka vos 3–5 smalsuoliai. Ir tiems patiems tik atrakinamos durys – nebėra kam pristatyti nei kolekcijos, nei jos autoriaus.
„Būtų kolekcija eksponuojama ten, kur daugiau žmonių lankosi, be abejo, būtų kur kas didesnis susidomėjimas. Pažiūrėkite, koks čia grožis! Nepakartojami darbai!“ – žavisi D. Zacharienė.
Net šeštadieniais, kai Santuokų rūmuose viena kitą keičia jaunavedžių palydos, ekspozicija laikoma užrakinta.
„Darbai didelės vertės, negalime atrakinę duris palikti be prižiūrėtojo, o tam neturime žmogaus. Neduok Dieve, jei kas dingtų“, – teisinasi D. Zacharienė.
Vedėja apgailestauja, kad unikalią ekspoziciją pamato labai mažai žmonių.
„Paskutinė vakarienė“, „Kova“, „Paros laikai“ – darbai, D. Zacharienei keliantys didžiausią susižavėjimą.
Vertingas tik po mirties
A. Želvienė netgi ketino rinkti miesto šviesuomenės parašus, kad Savivaldybė visuomenei atvertų ekspozicijos duris. Tačiau planų tautodailininko dukra atsisakė. Jos nuomone, to prašyti valdžios prilygtų kovai su vėjo malūnais.
„Nejaugi miesto vadovai patys nesupranta, kad vien atrakinti durų neužtenka? Reikia dar ir pristatyti kolekciją, papasakoti apie autorių. Toks požiūris į tėčio darbus labai skaudina. Negi žmogus vertybe tampa tik po mirties?“, – suglumusi A. Želvienė.
Menininko dukra prasitaria, kad tėtis ir šeima netgi svarsto dovaną iš Panevėžio susigrąžinti. Kėdainių rajone, Krakėse, vaizdingoje vietoje gyvenantis V. Ulevičius klėtyje kuria asmeninį muziejų.
„Panevėžyje dėmesys kultūrai yra blefas. Kam miestui ta kolekcija, jei miestiečiai jos nemato?“ – klausia A. Želvienė.
Anot jos, 80-mečio tėvelio sveikata šiuo metu gerokai pašlijusi, tačiau tautodailininkas vis tiek negali paleisti medžio ir toliau kuria.
Užrakintą laikys dar metų metus
Savivaldybės atstovai teisinasi, kad Santuokų rūmų salė, nors ir nuolatos užrakinta, geriausia mieste erdvė tokiai ekspozicijai. Pasak Kultūros ir meno skyriaus vedėjos Loretos Krasauskienės, ją išsirinko pats V. Ulevičius su tuomečiu Panevėžio tautodailininkų skyriaus pirmininku, dabar jau mirusiu Vidu Mažukna.
Vedėjos nuomone, įdarbinti ekspozicijos prižiūrėtoją būtų neracionalu, nes, anot jos, nei anksčiau, nei dabar kolekcija nėra gausiai lankoma.
„Tai būtų auksinė darbo vieta. Visi tokios norėtume“, – „Sekundei“ teigė L. Krasauskienė.
Kilus ažiotažui dėl vertingų darbų eksponavimo, Savivaldybė susizgribo ieškoti išeities. Vedėja mato vienintelę galimybę – sulaukus 2016–2020 m. Europos Sąjungos paramos mąstyti apie vietą kolekcijai, o šią patikėti Kraštotyros muziejui.
Paskolinti Savivaldybei skulptūrą prašiusiam M. Grėbliūnui keista, kad menininko artimiesiems toks pasiūlymas nepriimtinas.
„Savivaldybėje apsilanko daug žmonių, pamatys vieną V. Ulevičiaus skulptūrą, gal nueis ir kitų pažiūrėti“, – mano vicemeras.
Jo tvirtinimu, ne vienas Panevėžys laiko užrakinęs vertingas meno kolekcijas. M. Grėbliūnas liko nusivylęs, kai savaitgalį aplankęs Rokiškio krašto muziejų taip ir liko neapžiūrėjęs legenda vadinamo drožėjo Liongino Šepkaus parodos, nes šioji buvo užrakinta.
Pradžia – Panevėžio kraštas
Vytautas Ulevičius gimė ir užaugo Anykščių rajone, Traupyje.
Gyveno ir dirbo Panevėžyje, Plungėje, daug metų praleido Vilniuje. Galiausiai apsistojo Kėdainių rajone, Krakėse.
Jo sodyba – tarsi muziejus: kiemą puošia skulptūros, namuose gausu medžio drožinių. Menininko sodybą kasmet aplanko gausybė svečių iš įvairių šalies kampelių, užsienio.
V. Ulevičius sukūrė kelis šimtus įvairiausių vertingų skulptūrų, išleido albumą „Medžio giesmė“. Apie 200 monumentalių jo darbų sukurta įžymiems asmenims, įvykiams atminti.
Jo darbai garsina Lietuvą ir užsienyje. Vytautas Ulevičius du kartus karūnuotas medžio drožėjų meistrų meistru. Jam suteiktas pirmos klasės meistro dailininko garbės vardas.
Meno kritikai teigia, kad ,,nedaugeliui kūrėjų duota taip valdyti medžiagą, formą, ritmą ir liniją, kaip tai daro Vytautas. Kad ir kokias temas – mitologinę, religinę, istorinę – atspindėtų V. Ulevičiaus darbai, visi jie pažymėti vienu ženklu – lietuvybe.“
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
