Niveliacija – didžiausia šiandien sukuriamų filmų problema. Taip mano Berlyno ir Kembridžo kino festivalių atstovė Verena von Stackelberg. Su „Kino pavasario“ viešnia iš Vokietijos kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Nuolat keliaujate po įvairius kino festivalius. Kas, jūsų nuomone, pirmiausia formuoja kiekvieno jų išskirtinumą?
– Berlynalę, kurios atrankos komitetui priklausau, būtų sunku net palyginti su kuriuo nors kitu festivaliu. Čia rodoma ypač daug filmų, sutraukiama neįtikėtinai didelė auditorija. Gausybė darbų Berlynalėje rodomi pirmą kartą, todėl tvyro itin jaudinanti atmosfera, neišvengiamai ir daug įtampos. Kembridžo kino festivalis kur kas mažesnis, skirtas vietos auditorijai, todėl visada galiu jausti ryšį su žiūrovais, mėgautis laisve sudarydama programą. Tuo man patiko ir Vilniaus kino festivalis: čia daug daugiau atsipalaidavimo, mažiau įtampos. Galėjau turiningai pabendrauti su būriu žmonių.
Vykti į Kanų kino festivalį man nelabai patinka. Atmosfera ten labai nervinga, nes šis renginys pirmiausia skirtas kino pramonės atstovams ir žiniasklaidai. Todėl filmą vertina ne žiūrovai, o rinka. Gali išgirsti sakant: jūsų darbas puikus, bet jo niekas nepirks. Be to, yra daugybė žmonių, kurie ateina pamatyti ne filmų, bet žvaigždžių. Jie kalba su tavimi ir bando patyliukais išsiaiškinti, ar tu garsus. Dirbtinė atmosfera nevilioja. Tačiau nepaisant visko, ką išvardijau, Kanų festivalio programa man visuomet įdomi.
„Kino pavasaryje“ viešėjote pirmą kartą. Ką siūlytumėte tobulinti jo rengėjams?
– Festivalio programa man paliko gerą įspūdį. Kokybė – svarbiausias kriterijus, ir tai buvo aiškiai juntama. Žinau, kad pirmą kartą surengta konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“, – manau, tai tikrai geras sumanymas. Pakeisčiau galbūt vieną dalyką: „Kino pavasaris“ trunka dvi savaites, o aš manau, kad pakaktų dešimties dienų. Vykstant festivaliui svarbu sulaukti vietos auditorijos, žiniasklaidos, užsienio svečių dėmesio. Ilgumas pradeda varginti žmones, atima jų susidomėjimą. Bet man patiko, kad festivalis labai aiškiai matomas Vilniuje: buvo tiesiog neįmanoma nežinoti, jog vyksta „Kino pavasaris“.
Užsiminėte apie „Baltijos žvilgsnį“ – konkursinę Baltijos jūros regiono šalyse sukurtų filmų programą. Ar, jūsų nuomone, galima kalbėti apie šio regiono arba Rytų Europos kiną kaip apie vientisą reiškinį?
– Ne. Manau, kad skirstyti kiną pagal jo kilmės šalį pavojinga. Aišku, yra tam tikrų grėsmių, klišių, kurios būdingos vienai ar kitai šaliai arba regionui. Pavyzdžiui, vienu metu kilusi rumunų kino naujoji banga paveikė daugybę režisierių. Tad kartais tarp to paties regiono filmų esama sąsajų, tačiau nebūtinai. Pasitaiko juostų, apie kurias tenka pasakyti, kad tai šis tas visiškai naujo, nematyto ir nepalyginamo. Šiuos žodžius galiu pasakyti ir apie „Lošėją“ (režisierius Ignas Jonynas – IQ past.), kurį mačiau „Kino pavasaryje“. Jo stilius – išskirtinis, istorija – nepaprasta, labai drąsi, ir aš šias savybes vertinu.
Ką dar ypač vertinate filmuose, kuriuos renkatės kaip Berlynalės narė? Ir ko apskritai reikia, kad juosta toje festivalinėje gausoje būtų pastebėta?
– Kartu su Berlynalės kolegomis kasmet nuo spalio vidurio iki sausio žiūriu pretenduojančius filmus. Vėliau ilgai diskutuojame, o galutinį sprendimą priima festivalio direktorius Dieteris Kosslickas. Remdamasis mūsų rekomendacijomis jis nutaria, ar įtraukti juostą į programą.
Jei kūrėjai siekia dalyvauti konkursinėje festivalio programoje, filmas pirmiausia privalo būti tinkamas rodyti viename didžiausių pasaulio ekranų. Kartais tenka pripažinti, kad net ir puiki juosta negali būti įtraukta į konkursinę programą, nes vizualiai ji tiesiog dings. Nors būna išimčių. Pernai Berlynalėje rodėme bosnių režisieriaus Daniso Tanovičiaus filmą „Geležies rinkėjo gyvenimo epizodas“. Jis nufilmuotas labai paprasta vaizdo kamera, stilius artimas dokumentikai. Tačiau pasakojama istorija taip veikia emociškai, kad rizikavome jį rodyti didžiajame ekrane. Ši juosta laimėjo vieną pagrindinių Berlynalės apdovanojimų.
Ko šiandieniame gausiame kino sraute labiausiai pasigendate?
– Daug žmonių kalba apie tai, kad šiandien Andrejus Tarkovskis savo juostų nebegalėtų sukurti. Šiuolaikiniame pasaulyje prodiusuoti filmus gerokai sunkiau. Atsirado daugybė aiškintojų, koks turi būti tavo kūrinys. Didžiausia problema tai, kad kinas vienodėja. Kūrėjai sėdi visokiose dirbtuvėse ir laboratorijose, ir „daktarai“ juos moko kurti kiną. Bet jis gimsta ne laboratorijose. Režisierius privalo pasitikėti savimi ir prabilti unikaliu meniniu balsu. To, mano nuomone, vis labiau trūksta.
Didelė dalis pastaraisiais metais Lietuvoje sukurto kino neslepia pirmiausia komercinių ambicijų. Kaip vertinate šią ne vien mūsų šaliai aktualią tendenciją?
– Komerciniai filmai yra svarbi kino pramonės dalis visame pasaulyje. Bet aš, kalbėdama apie kiną, komercinių juostų net neturiu omenyje. Tokiais atvejais dar rašant scenarijų apskaičiuojama, kiek bilietų pavyks parduoti. Man tai atrodo siaubinga. Vokietijoje šią problemą bandoma spręsti taip: dalis į biudžetą grįžtančių lėšų iš komercinio kino skiriama nekomerciniams filmams finansuoti. Bet tokia sistema ne visai veikia, nes komercinio kino atstovai bando ją visaip apeiti.
Jokiu būdu nesu prieš komercinį kiną, jei tik jis nebukas. Dar nemačiau Martino Scorsese’s „Volstrito vilko“, bet, neabejoju, tai puikus tokio kino pavyzdys. Kaip ir Spike’o Jonze’o „Ji“. Ši juosta pasiekia mases, bet jos istorija nuostabi, priverčia susimąstyti. Į tokį filmą gali nueiti su visa šeima ir gerai praleisti laiką. Sutinku, kad kinas yra tam tikra eskapizmo forma. Jis nukelia į kitą pasaulį, leidžia atsipalaiduoti ir pamiršti savo rūpesčius. Bet geras filmas gali išplėsti akiratį, parodyti, kas pasaulyje šiuo metu vyksta, padėti geriau suprasti kitą žmogų, politinę sistemą, filosofinius klausimus.
Galbūt turite ambicijų pati sukurti filmą?
– Bent kol kas – tikrai ne. Esu susirūpinusi nepriklausomo kino, kūrėjų, kino teatrų situacija. Noriu padaryti viską, kad ji keistųsi. Žmonės jau pamiršta, kaip puiku pažiūrėti filmą kino teatre, – tai visiškai kita patirtis, nei pamatyti namie kompiuteryje. Į multipleksus vaikščioti apskritai nemėgstu, nes ten jaučiuosi lyg oro uoste. Negaliu pakęsti to kvapo, bombardavimo reklama, elgesio, lyg būčiau bukiausia vartotoja. Todėl dabar mano tikslas yra Berlyne turėti savo kino teatrą. Kai dar studijavau kiną, nusprendžiau, kad jį kurti – puiku, bet lygiai taip pat įdomu siekti, kad kito žmogaus kūryba patektų į didįjį ekraną.
V. von Stackelberg
Berlyno kino festivalio atrankos komiteto konsultantė, Kembridžo kino festivalio programos sudarytoja, kino teatro Berlyne programos sudarytoja ir kuratorė, žurnalistė.
Studijavo mediją ir menus Barselonos „Escuela Massana“ menų mokykloje, kiną ir fotografiją – Londono Vestminsterio universitete.
2003–2008 m. dirbo Londono „Curzon Cinemas“ kino teatro Renginių skyriaus vadove.
