Mobilūs, drąsūs, aršūs.
Spalio 7-ąją pasaulio žiniasklaida paminėjo vieno nuožmiausių šio šimtmečio karų pradžios dešimtmetį. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios JAV netruko su atsaku „al-Qaedos“ stovykloms Afganistane ir joms prieglobstį suteikusiam talibų režimui. Tuomet dar tik narystės NATO siekianti Lietuva pasiūlė sąjungininkams tai, ką galėjo tik nedaugelis tikrųjų NATO narių, – savo specialiąsias pajėgas.
Vieno slapčiausių mūsų kariuomenės dalinių – specialiųjų operacijų eskadrono – išvykimas į Afganistaną buvo itin viešas. 2002 m. rugsėjį ir spalį Seimui svarstant ir apsisprendžiant dėl maždaug 40 karių siuntimo į antiteroristinę operaciją „Enduring Freedom“ (Lietuvoje prigijo keistai išverstas pavadinimas „Tvirta taika“), buvo paviešinta, kad eskadronas bus sudarytas iš Kaune esančio Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono ir kariuomenės ypatingosios paskirties bei kitų tarnybų.
Jėgeriai Lietuvos kariuomenėje tuomet jau buvo tapatinami su specialiosiomis pajėgomis dėl bendradarbiavimo su JAV specialiųjų pajėgų kariais bei Danijos jėgeriais, Lietuvai adaptuoto danų „Patrulio kurso“. Kariškiai iki šiol mėgsta diskutuoti, kiek specialiųjų pajėgų kariui keliamus reikalavimus atitinka minėtasis patrulio kursas, jo metu diegiami kario gebėjimai veikti tolimojoje žvalgyboje priešo užnugaryje, įgūdžiai infiltruotis į priešo teritoriją ir iš jos (kariuomenės kalba, „eksfiltruotis“).
Nediskutuojama dėl to, kad prieš dešimtmetį Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, sudarytame iš kelių šimtų šauktinių ir vos keturių dešimčių profesinės tarnybos karių, nebuvo įgyvendinami trys esminiai specialiųjų operacijų pajėgų principai: motyvacija, atranka ir specialusis parengimas. Tačiau viešumoje jėgerių tapatinimas su specialiosiomis pajėgomis prieš dešimtmetį turėjo paslėptą prasmę – tai leido už slaptumo skraistės plėtoti tikrąsias specialiąsias pajėgas.
Specialus kvietimas
Nuo 1995 m. tuometėje Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje (dabar KASP) buvo kuriamas diversinių ir antiteroristinių operacijų bei svarbių asmenų apsaugos padalinys, turėjęs kelis pavadinimus – „žalioji rinktinė“, Ypatingosios paskirties skyrius. 1997 m. šis skyrius tapo Ypatingosios paskirties tarnyba (YPT), į ją buvo atrenkami tik išskirtinės motyvacijos ir sudėtingus psichologinius testus įveikę kariai.
Karinėse jūrų pajėgose lygiagrečiai formavosi Povandeninių veiksmų komanda, turėjusi ir kovinių narų. Iki 2001 m. YPT karių įgytas pasirengimas specialiosios žvalgybos ir tiesioginių kovinių veiksmų užduotims sukėlė JAV kariuomenės vadovybės susidomėjimą. 2002 m. vasarį JAV specialiųjų pajėgų pratybose Kalifornijoje dalyvavę YPT kariai gavo JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų vadovybės kvietimą suformuoti eskadroną operacijai Afganistane. Tuometė krašto apsaugos vadovybė tuo paprasčiausiai nepatikėjo ir išsiuntė savo delegatus į specialiųjų pajėgų konferenciją Floridoje, kur pakvietimas gautas antrąkart.
„Afganistano sukilėliai pataria vieni kitiems nesusidurti su „mėlynakiais“, kurie yra grėsmingi priešininkai.
Pirmasis eskadronas, kurio išvykimui į Afganistaną Seimas pritarė 2002 m. spalio 1 d., buvo pavadintas „Ereliu 02“. Jį sudarė 37 kariai – 25 jėgeriai ir 12 „žaliukų“ (YPT karių). Skirtingai nei įprasta manyti, „Erelis“ nebuvo specialiųjų pajėgų eskadronas. Jis buvo pavaldus JAV 101-ajai oro desanto divizijai, o eskadrono kariams buvo keliamos operacijų teritorijos aplinkos įvertinimo užduotys, sykį teko sukurti kordoną ir surengti paiešką. JAV kariuomenės vadovybės įspūdis apie eskadrono pusmetinę misiją buvo palankus, nors sąjungininkai stebėjosi viešumu, lydėjusiu eskadrono išvykimą į misiją.
Kai 2003 m. pavasarį į misiją išsirengė antrasis eskadronas „Aitvaras 03“, slaptumo reikalavimai buvo griežtesni. Iki šiol neišslaptinti duomenys apie eskadrono sudėtį, žinoma tik tai, kad „žaliukų“ jame buvo daugiau nei jėgerių. 2003–2004 m. veikusių eskadronų „Aitvaras 04“ ir „Aitvaras 04A“ sudėtyje jėgerių visiškai neliko, jų vietą užėmė Povandeninių veiksmų komandos kovinių narų padalinio kariai. Antrasis ir vėlesni eskadronai buvo pavaldūs jau ne konvencinėms pajėgoms, o tiesiogiai jungtinei specialiųjų operacijų kovinei grupei. Lietuvos kariai į operacijas Afganistano pietuose, Kandaharo ir Zabulo apylinkėse, buvo siunčiami iš nuolatinės bazės Bagrame.
Su „mėlynakiais“ geriau nesusidurti
Priešininkų grupuotės patyrė, kad lietuviai – mobilūs, drąsūs, aršūs kariai, jiems prilipo „mėlynakių žmonių“ pravardė. „Afganistano sukilėliai pataria vieni kitiems nesusidurti su „mėlynakiais“, kurie yra grėsmingi priešininkai“, – sako Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, spalio pradžioje aplankęs Afganistane tarnaujančius Lietuvos karius, taip pat ir „aitvarus“.
Lietuvos specialiųjų pajėgų veikla Afganistane užtruko ilgiau, nei iš pradžių planuota. „Sąjungininkų nuomone, „Aitvaras“ 2003 m. jau buvo patikimos reputacijos specialiųjų pajėgų junginys. Lietuvai tuo metu buvo priėmimo į NATO išvakarės, todėl iš JAV kariuomenės vadovybės sulaukėme prašymo pratęsti misiją. Persigrupavome, ir „Aitvaro“ eskadronai Afganistane veikė iki 2004 m. pabaigos“, – pasakoja Lietuvos karininkas, tuometės „Aitvaro“ misijos dalyvis.
Oficialiai „aitvarų“ užduotys Afganistane iki šiol nekomentuojamos. Pirmuoju nepriklausomu šaltiniu, aprašančiu Lietuvos eskadrono veiklą Afganistane, galima laikyti Kanados karo istoriko Seano M. Maloney 2005 m. išleistą knygą „Enduring the Freedom“. Kovų zonose dirbęs autorius, net kelissyk asmeniškai susidūręs su Lietuvos eskadrono „Erelis“ kariais, aprašo sykį vadavietėje stebėjęs per TV ekranus transliuojamą specialiųjų pajėgų operaciją, kurioje dalyvavo ir Lietuvos eskadronas.
Knygoje rašoma, kad lietuviai su vietovės žvalgybos užduotimi sraigtasparniais buvo nuskraidinti ir išlaipinti į šiaurę nuo numatytos JAV specialiųjų pajėgų operacijos zonos. Lietuviai aptiko ginkluoto pasipriešinimo šaltinį, stojo į mūšį ir priešinosi ugnimi atsitraukdami iki sraigtasparniams nusileisti tinkamos vietos. Šio įvykio aprašymo duomenimis, keli priešininkai buvo nukauti, o talibų dėmesys buvo sėkmingai atitrauktas nuo pagrindinės sąjungininkų operacijos zonos.
S. M. Maloney taip pat rašo, kad 2003 m. vasarą Lietuvos eskadronas dalyvavo sąjungininkų operacijoje „Valiant Strike“. Lietuvos eskadronas kalnuose ieškojo ir siekė atgauti nukritusį JAV nepilotuojamą žvalgybos orlaivį. Nukritusį orlaivį pirmiausia bandė pasiekti įprastinės amerikiečių kariuomenės pajėgos, tačiau jiems kelią užkirto ginkluota grupuotė, pareikalavusi išpirkos už radinį. Tuomet, „kad būtų išvengta kaimo sulyginimo su žeme, į orlaivio kritimo vietą buvo nusiųstos Lietuvos specialiosios pajėgos, kurios diskretiškai stebėjo situaciją ir padėjo slaptai orlaivio atgavimo operacijai“. Taip Kanados istorikas subtiliai atkreipia dėmesį į specialiųjų pajėgų pritaikymą – jos pasitelkiamos tikslioms, „chirurginėms“ užduotims, kai siekiama maksimalaus rezultato, bet norima išvengti taikių gyventojų žūties ir jų turto sunaikinimo.
„Aitvarai“ pakeitė visą kariuomenę
2004 m. pabaigoje „Aitvarui“ grįžus į Lietuvą specialiosios pajėgos toliau buvo plėtojamos. Po Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono reformos ir Kovinių narų tarnybos įkūrimo į vieną operacinį junginį buvo sujungta ir Specialioji sraigtasparnių grandis bei YPT. 2008 m., priėmus įstatymo pataisas, specialiosios pajėgos tapo atskira, ketvirtąja kariuomenės pajėgų rūšimi.
2002–2004 m. misija iš esmės pakeitė visos kariuomenės veidą. NATO akyse Lietuva buvo pripažinta kaip savo įsipareigojimų ir rizikos nevengianti sąjungininkė. Kariuomenė pagal Afganistane išbandytus pavyzdžius atnaujino savo uniformas, ekipiruotę, pakeitė labdaros būdu gautą šaulio ginkluotę dykumose išbandytais automatiniais šautuvais G-36. Modernizuotos tiek specialiųjų pajėgų, tiek visos kariuomenės transporto ir ryšio priemonės, „aitvarams“ įsigyta modifikuotų visureigių, bekelės motociklų.
2004 m. saugumo padėtis Afganistane pradėjo keistis. JAV vykdoma „Enduring Freedom“ operacija išsaugojo savo aktyvų (kariškių kalba – „kinetinį“) pobūdį neramiuose Afganistano rytuose ir pietuose. Tačiau šalies centre saugumo situacija buvo ramesnė, tad Jungtinių Tautų įsteigta, NATO vadovaujama Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) misija iš Kabulo išsiplėtė į Afganistano šiaurines provincijas. Pradėtas ISAF misijos išsiplėtimo į Afganistano vakarus planavimas. Lietuva šioje NATO misijoje dalyvauja nuo 2005 m., vadovaudama Goro provincijos atkūrimo grupei.
2007 m. liepą į Afganistaną grįžo ir „aitvarai“, tačiau šįkart, sąjungininkų prašymu, ne į JAV, o į ISAF operaciją. Sąjungininkai teigė, kad NATO specialiųjų operacijų vadavietei reikalingos patirties turinčios pajėgos, galinčios veikti savarankiškai. Tokias pajėgas pasiūlyti ir išlaikyti galėjo vos kelios NATO valstybės, tarp jų – Lietuva. „Aitvarų“ misija dabar aprėpia ir Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų rengimą. Pastaraisiais metais, stebint Vakarų sąjungininkų tendencijas, „Aitvaro“ misijos sulaukia daugiau dėmesio, publikacijų, fotografijų, tačiau parodomas tik pajėgų fasadas. Misijos dramos, tikrovė, drąsos ir didvyriškumo pavyzdžiai tebėra užrakinti seifuose ir laukia šio karo pabaigos.
Aleksandras Matonis
