Nuo uždarymo bandančios gelbėtis Panevėžio mokyklos šaukiasi ne tik Švietimo ir mokslo ministerijos užtarimo, bet ir Dievo pagalbos. Mažiausiai mokinių mieste turinčios „Nevėžio“ pagrindinės mokyklos bendruomenė Mišiose melsis, kad nebūtų prijungta prie „Vyturio“ progimnazijos. Pastarosios kolektyvas irgi mosuoja Savivaldybei kumščiais ir kratosi nuo rugsėjo ateisiančių kaimynų.
„Nevėžio“ pagrindinės mokyklos mokiniams šie mokslo metai gali būti paskutiniai senoje, nerenovuotoje švietimo įstaigoje. U. Mikaliūno nuotr.
Pastato miesto centre nenusiteikusi geranoriškai palikti ir Jaunimo mokykla, iš Ramygalos g. keliama už upės į Šiaulių g. stūksantį Suaugusiųjų mokymo centrą.
Tarp reorganizacijos girnų patekusių švietimo įstaigų bendruomenėms kategoriškai protestuojant, Savivaldybė priversta patarimo kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją. Vis dėlto šios balsas tegali būti tik rekomendacinis, o galutinį žodį dar šį mėnesį nusiteikusi tarti miesto Taryba.
Širšių lizdo principu suveikusią švietimo tinklo pertvarką parengusi Savivaldybė motyvuoja, kad nuo rugsėjo uždarius porą mokyklų miesto biudžetas per metus sutaupytų 400 tūkst. eurų.
Vieningi kaip Nepriklausomybės aušroje
Po trejų metų tylos, kai pastarąjį kartą buvo jungiamos mokyklos, Panevėžio švietimo bendruomenėje vėl maištingos nuotaikos. Septyniolikos narių – Savivaldybės, švietimo sektoriaus specialistų, profesinių sąjungų, tėvų atstovų – darbo grupė baigė mokyklų tinklo pertvarkos projektą.
Jei Tarybai užteks politinės valios ir balsų jį patvirtinti, laidojamos „Nevėžio“ viltys nuo uždarymo išsigelbėti pasiskelbus užsienio kalbų mokykla.
„Nevėžio“ bendruomenė, neperkalbėjusi pertvarkos planą nubraižiusių specialistų, savaitgalį renkasi į užsakytas Mišias Berčiūnų bažnytėlėje. Šios idėjos iniciatorė, dviejų „Nevėžio“ pagrindinės mokyklos mokinių mama Ilona Grubinskienė sako kalbas apie uždarymą girdinti jau septynetą metų. Specialistų kaip trūkumą įvardijamą mažą mokinių skaičių mama vertina kaip didelį šios įstaigos privalumą.
„Nevėžio“ mokyklos vienoje klasėje mokosi apie devyniolika vaikų. Juk tai ne bėda, o siekiamybė, nes kitur – po trisdešimt“, – argumentą pateikia mama.
Net jei Savivaldybė rastų sprendimą, kaip iš „Nevėžio“ į „Vyturį“ perkelti klases kartu su mokytojais, ji pripažįsta tokios alternatyvos nė nenorinti svarstyti.
„Mūsų mokyklos tėvai jaučia „Vyturio“ bendruomenės priešiškumą. Man taip baisiai nuskambėjo vienos mamos žodžiai, kad jei į klasę ateis vaikai iš „Nevėžio“, ji savuosius iš „Vyturio“ atsiims“, – nuogąstauja I. Grubinskienė.
Anot jos, reorganizacijai prieštaraujanti „Nevėžio“ bendruomenė yra vieninga kaip Nepriklausomybės aušroje. Ir vis dėlto mama neslepia, kad bendra malda gali būti paskutinis bendruomenės susibūrimas.
„Jei ir uždarys, gal malda mus pačius sustiprins, gal ne tokie pikti būsime?“ – sako panevėžietė.
Sutiktų pasidalyti klasėmis
„Nevėžio“ pagrindinės mokyklos tarybos pirmininkė, mokytoja Aušra Izmailovienė tvirtina, jog bendruomenė nėra nusiteikusi prieš tinklo pertvarką, suvokia, kad per dešimtmetį mieste sumažėjus 10 tūkst. mokinių mokyklų pastatų per daug. Tačiau „Nevėžio“ kolektyvo nuomone, tarp reorganizacijos girnų turėtų būti atsidūrę ne jie. Mokytoja įsitikinusi, kad „Nevėžis“, turintis bene didžiausią sporto salę, vieną didžiausių aktų salių, valgyklą, privalo išlikti. Iš nerenovuoto pastato nenorinti išsikelti bendruomenė pageidautų, kad valdžia į jų patalpas atkraustytų kitas ugdymo įstaigas.
Naikinamoje „Nevėžio“ mokykloje daugiau nei 6000 kv. m pastate mokosi vos 226 mokiniai. Tai mažiausiai vaikų mieste turinti ugdymo įstaiga. Nors mokykla yra dešimtmetė, joje nėra devintos klasės. Jos neliko, kai 2014-aisiais iš 38-ių tuomečių aštuntokų 23-ys parašė prašymą išeiti. Pirmoje klasėje čia mokosi 16-a vaikų.
Kritiškai sumažėjusias mokinių gretas A. Izmailovienė aiškina Švietimo skyriaus mokytojams už nugarų vykdoma politika. Esą ne vienas tėvas guodėsi, kad skyriaus specialistai bando atkalbėti vaikus leisti į „Nevėžį“. U. Mikaliūno nuotr.
Tai erdviausiai gyvenanti, todėl brangiausiai miesto biudžetui kainuojanti mokykla. Jos vieno vaiko išlaikymas Savivaldybei kainuoja 769 Eur. Tai yra dvigubai brangiau nei Panevėžio vidurkis. Švietimo skyriaus duomenimis, vieno miesto moksleivio išlaikymas biudžetui atsieina 332 Eur per metus.
Kritiškai sumažėjusias mokinių gretas A. Izmailovienė aiškina Švietimo skyriaus mokytojams už nugarų vykdoma politika. Esą ne vienas tėvas guodėsi, kad skyriaus specialistai bando atkalbėti vaikus leisti į „Nevėžį“. Švietimo skyriaus vedėjas Dainius Šipelis tokius kaltinimus kategoriškai neigia.
Kaimynų kratosi
Jei naikinamos mokyklos visi auklėtiniai pereitų į „Vyturio“ progimnaziją, joje mokytųsi apie 700 vaikų. Tai yra perpus mažiau, nei čia mokėsi 2004-aisiais.
Tačiau kaimynės švietimo įstaigos bičiuliautis nenusiteikusios.
„Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Dziuričienė sutinka, kad bendruomenė nepritaria „Nevėžio“ prijungimui, nors mokykla pajėgi priimti netgi daugiau vaikų, nei ateitų.
„Mūsų mokykla turi gerai sukomplektuotą pedagogų personalą ir klases, todėl reorganizacijos nereikia“, – „Sekundei“ aiškino direktorė.
„Vyturys“ pertvarką irgi linkęs kaip karštą bulvę permesti kitoms mokykloms. V. Dziuričienė siūlo „Nevėžį“ jungti prie „Aušros“ mokyklos, nors šioji yra toliau.
Direktorė prasitaria, kad esminė pasipriešinimo priežastis vis dėlto yra „Vyturio“ pedagogų baimė netekti darbo. Mat šis kolektyvas jaunesnis ir mokytojų kvalifikacija žemesnė, nei dirbančiųjų „Nevėžyje“. Jei mokytojams būtų užtikrintos darbo vietos, „Vyturio“ pozicija irgi sušvelnėtų.
Už išlikimą bando kautis ir iš centro į erdvesnes patalpas iškeliamas Jaunimo mokyklos kolektyvas. Jo esminis argumentas kovoje už būvį – netinkama geografinė vieta. Esą elgesio problemų turintys vaikai vargu ar bus motyvuoti važiuoti į mokyklą kitame mieste gale. Suaugusiųjų mokymo centro 3883 kv. m pastate mokosi 432 jaunuoliai, Jaunimo mokykloje – 82.
Problemą kelia mokytojai
Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo Eugenijaus Kuchalskio reorganizuojamų mokyklų bendruomenių protestai nestebina.
„Jei kalbėtume su tėvais ir mokiniais, manau, kompromisą rastume greičiau. Didžiausio pasipriešinimo sulaukiame iš pedagogų“, – įvertino specialistas.
Anot jo, rengiant pertvarką pirmiausia atsižvelgta į mokinių interesus.
„Tokiomis sąlygomis, kokios yra nerenovuotame „Nevėžio“ pastate, vaikai mokytis daugiau negali. Ją būtina renovuoti. Tai kainuotų kelis milijonus eurų. Ar toks sprendimas racionalus, jei netoliese yra atnaujinta „Vyturio“ mokykla?“ – teigia E. Kuchalskis.
Mokymosi sąlygos esą nepablogės ir Jaunimo mokyklos ugdytiniams. Dabartinis jos pastatas irgi, anot specialisto, nepritaikytas ugdymo įstaigai – nerenovuotas, neturi nei sporto salės, nei stadiono.
Pasak E. Kuchalskio, įgyvendinus švietimo tinklo pertvarką būtų sutaupyta iš valstybės skiriamų 180 tūkst. Eur mokinio krepšelio lėšų, jos tektų miesto mokykloms ugdymo kokybei gerinti. O Savivaldybė per metus sutaupytų apie 450 tūkst. Eur, atskaičiavus išeitines kompensacijas atleidžiamiems darbuotojams ir pastatų išlaikymą. Skaičiuojama, kad dėl reorganizacijos darbo gali netekti apie 35 pedagogus, tačiau reorganizuojamose mokyklose 23-ys pedagogai vyresni nei 60-ies metų.
Nusipelnė vienodų sąlygų
Panevėžio mokyklų direktorių asociacijos vadovo ir „Žemynos“ progimnazijos direktoriaus Romualdo Grilausko nuomone, išlaikyti pustuščių mokyklų Savivaldybė neturi finansinių galimybių, be to, tai neteisinga kitų švietimo įstaigų atžvilgiu.
„Visi Panevėžio vaikai nusipelnė vienodų mokymosi sąlygų. Jei vienoje vaiko išlaikymas Savivaldybei kainuoja 400 Eur, o kitoje, pustuštėje, 800 Eur, logiška, kad tėvams kyla klausimas, kodėl toks skirtumas“, – teigia R. Grilauskas.
Direktorius teisingu vadina sprendimą „Nevėžio“ mokyklą prijungti prie „Vyturio“, tačiau pripažįsta abejojantis dėl problemų turinčius vaikus ugdančios Jaunimo mokyklos ir Suaugusiųjų mokymo centro sujungimo.
Dėl patalpų neapsisprendė
Dėl uždaromų mokyklų pastatų likimo Savivaldybė kol kas nėra apsisprendusi. Švietimo sritį kuruojančio vicemero Petro Luomano teigimu, „Nevėžio“ pastatas būtų pritaikytas visuomenės reikmėms – jame veiktų sporto salė, 400–500 kv. m tektų seniai patalpų eksponatams saugoti prašančiam Kraštotyros muziejui, čia svarstoma perkelti po miestą išsibarsčiusias nevyriausybines organizacijas, o dabartines jų patalpas privatizuoti.
Į Jaunimo mokyklos pastatą žvalgosi savame nebeišsitenkanti Muzikos mokykla, didesnių erdvių taip pat pageidauja ten įsikūrusi Panevėžio žydų bendrija, manoma, kad patalpos miesto centre būtų tinkamos planuojamam steigti atviram jaunimo centrui.
Mokytojų nemobilumas – Lietuvos problema
Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) skaičiavimai rodo, kad atsisakius nereikalingos švietimo tinklo infrastruktūros daug daugiau lėšų būtų galima skirti ugdymo reikmėms – vadovėliams, kvalifikacijai kelti, o galbūt net algoms. Panevėžys, palyginti su kitomis savivaldybės, šioje srityje tvarkosi gana neblogai. Čia 2014-aisiais vienam mokiniui išlaikyti iš Savivaldybės biudžeto teko vidutiniškai 332 Eur per metus. Tai yra vienas geriausių rodiklių šalyje. Bet mokykla, jei jos vienam moksleiviui tenka 769 Eur ir 26 kv. m bendro ploto, kaip vieno kambario bute, patektų į dešimtadalį pačių neefektyviausių šalies mokyklų.
Švietimo tinklo pertvarka savivaldybėse turėtų vykti pagal aiškius kriterijus. Svarbiausia, kad uždarius vieną jos mokiniams kuo mažiau pailgėtų kelias iki kitos. Kitas reikšmingas kriterijus – pastato išlaikymo sąnaudos. Gal viena mokykla renovuota, o kitos nė langai nepakeisti? Jei netoliese yra mokykla geresnės būklės pastate, ar iš tiesų problema į tokią perkelti mokinius ir mokytojus? Nežinau, kodėl turėtų būti prisirišama prie statinio.
Mokyklų vertinimo kriterijai turėtų būti labai akivaizdūs, nes kitaip gresia reorganizacija pagal myliu–nemyliu principą ir direktoriaus partinę priklausomybę. Vienodo tipo neužpildytos mokyklos, esančios už kelių šimtų metrų viena nuo kitos, rodo politinės valios savivaldybėje stoką.
Jei mažėja mokinių, natūralu, kad privalo mažėti ir mokytojų. Kai situacija priešinga, kyla streikai dėl mažų atlyginimų. Tarp pustuščių mokyklų pastatų ir pedagogų darbo užmokesčio yra tiesioginė sąsaja. Kuo daugiau išleidžiama pastatams išlaikyti, tuo mažiau lieka ugdymui ir atlyginimams. Sakyti, kad šie dalykai finansuojami iš skirtingų šaltinių, reiškia nieko nepasakyti. Tai yra tie patys mokesčių mokėtojų pinigai, nesvarbu, kas juos skirsto – ministerija ar savivaldybė.
Mokytojų nemobilumas – Lietuvos problema. Pedagogas labai retai pereina dirbti į kurią kitą sritį. Dažniausiai jų darbo patirtis ir tėra mokytojo. O privataus sektoriaus darbuotojai dažnai pakeitę ne vieną darbą. Išbandęs trejetą darbų skirtingose pozicijose žmogus jaučiasi labiau užtikrintas savimi nei tas, kuris dvidešimt metų vien tik mokė lietuvių kalbos. Mokytojų problema, kad jie bijo darbo pokyčių, nors žinių ir kompetencijos turi daug.
Lietuvos mokyklose dirba apie 32 tūkst. mokytojų ir apie 22 tūkst. ne pedagoginio personalo. Atmetus bibliotekininkes, slaugytojas, psichologus, mokyklose lieka apie 20 tūkst. techninių darbuotojų – sargų, valytojų, kūrikų ir pan. Tai didelis taupymo rezervas savivaldybėms net nejudinant mokytojų. Amžina dilema, dėl kurios ne vienos savivaldybės taryboje laužomos ietys – ar samdyti sargą saugoti mokyklai, ar įvesti signalizaciją ir samdyti saugos įmonę. Nors vertinant ūkiškai tai yra didelis rezervas taupyti.
Faktai
Panevėžio miestas traukiasi. Nuo 2004-ųjų Aukštaitijos sostinė neteko 19715 gyventojų.
Mokinių Panevėžyje sumažėjo perpus. 2004–2005 mokslo metais Panevėžio mokyklų 838-iose klasėse mokėsi 21 248 mokiniai. Dabar miesto mokyklose tėra 483 klasės, jose mokosi apie 11 tūkst. vaikų. Prognozuojama, kad 2020-aisiais į Panevėžio švietimo įstaigas susirinks apie 9700 moksleivių.
Brangiausiai – „Nevėžio“ mokykla. Vien nuo 2012 metų mokinių „Nevėžio“ mokykloje sumažėjo 30 proc. – nuo 325 iki 226. Vienam mokiniui čia tenka apie 26 kv. m. Miesto mokyklų vidurkis – 12 kv. m vienam vaikui.
Pedagogų bendruomenė neatsinaujina. Panevėžio mokyklose dirbančių pedagogų amžiaus vidurkis siekia 49,17 m. Didžiausia dalis – apie 27 proc. – mokytojų nuo 55 iki 59 m., o jaunų specialistų iki 35-erių tėra 4–5 proc.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
