S. Eidrigevičius: „Absurdo mano mene – labai daug.“
Stasio Eidrigevičiaus kūrinius lengva atpažinti: iš popieriaus lapo žvelgia liūdni ir susimąstę veidai. Po 18 metų Lietuvoje vėl savo asmeninę parodą surengusį menininką IQ apžvalgininkė Goda Šileikaitė sugrąžino į kūrybinės karjeros pradžią, kai formavosi jo savitas braižas.
– Nuo 1980-ųjų gyvenate Varšuvoje ir Lietuvoje esate retas svečias. Tačiau vis dėlto gimtosios šalies miestus – Vilnių, Kauną ir Panevėžį – išskiriate kaip svarbiausius savo gyvenime.
– Kiekvienas miestas yra svarbus mano gyvenimo atskaitos taškas. Panevėžyje prabėgo mano vaikystė, ten lankiau vidurinę mokyklą, Panevėžio biblioteka dabar kaupia mano kūrybos archyvą. Kaunas – pirmasis mano meno, studijų miestas. Jame prasidėjo savarankiško gyvenimo etapas, kai jau nepaprašysi tėvų pagalbos, viskuo rūpintis teko pačiam. Vėliau Vilniuje, po dailės studijų, buvau paskirtas piešimo mokytoju 21-ojoje vidurinėje mokykloje. Po to gavau šaukimą į kariuomenę.
– Dar mokydamasis S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, vėliau – tuomečiame Lietuvos dailės institute, jau išsiskyrėte savo originaliu kūrybos stiliumi. Bet juk tai buvo maištas prieš tuomet egzistavusią sistemą?
– Tam tikri dalykai tiesiog yra žmogaus prigimtis, charakteris, gyvenimo būdas, mąstymas. Stebėdamas tuometę lietuvių tapybą supratau, kad tai ne mano kelias, ten tėra potėpiai ir faktūros, o piešinys kažkur toli. Mane domino aiški kompozicija ir sumanymas. Kiekvienas kūrinys turi būti vis naujo sumanymo pristatymas, tik tuomet jis tampa atradimu. Vincento van Gogho paveikslai manęs nežavėjo, man juose trūko idėjų, fantazijos. Tačiau Salvadoras Dali, René Magritte – siurrealistai – man patiko, jų kūryba man buvo artima.
– Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikia jūsų trijų dalių paroda „Veidas ant kaukės“. Jūsų kūriniuose kaukės praranda tikrąją paskirtį pasislėpti, atvirkščiai, jos virsta pasaulio absurdiškumą akylai stebinčiomis marionetėmis.
– Tai labiau ne kaukės, o keisti veidai su savotišku jas supančių daiktų teatru, kiekvienas savaip įdomus ir kitoks.Čia yra truputį pasakos, truputį fantazijos. Veidus aš matau visur – kartais debesyse, žemėje, o kartais tiesiog gatvės balose.
– Jūsų kaukių veiduose – liūdesys, vienišumas, susvetimėjimas, susimąstymas, todėl jūsų kūrybą pavadinčiau filosofiška. Kiek jums pačiam gyvenime svarbi filosofija, kiek (ar apskritai) iš jos semiatės įkvėpimo?
– Mano gyvenimas susideda iš dviejų etapų – socialistinio ir laisvojo pasaulio. Jaunoji karta mane pažįsta tik kaip tą laisvojo laikotarpio menininką, senoji – atvirkščiai. Dalis mano gyvenimo prabėgo Lietuvoje, dalis – Lenkijoje, todėl tai irgi savotiški du pasauliai. Gyvenime vis dėlto man daug davė toji paprasta, kasdienė gyvenimo filosofija, neaprašyta jokiose knygose. Gyventi kaime anksčiau reiškė labai sunkiai fiziškai dirbti: važiuoji į mišką, veži mėšlą, pjauni žolę – darbas, darbas, darbas. Tai – monotonija, maratonas, kuriame nebuvo nieko panašaus į ekskursijas, išėjimą kažkur, į kokį nors teatrą. Gyvenimo kaime filosofija – tai kantrumo mokykla, pasaulio, kuris yra nuoširdus, tikras, prasmingas, stebėjimas. Bet tuomet atvažiavau į Vilnių ir patekau į tokią metafiziką, absurdą. Šis absurdas mane ir patraukė, mano mene jo labai daug. Tai ir yra mano gyvenimo gatvelė, kuria einu.
– Kaip jaučiasi lietuvis, gyvenantis Varšuvoje? Lietuvoje lankotės retai, o Lenkijoje jus labai vertina.
– Niekada neanalizuoju, iš kur aš ir kas aš, nes gyvenu kaip Europos žmogelis, kuris kalba viena ir kita kalba, turi darbą, rengia savo parodas ir keliauja. Aišku, jeigu nesu priskiriamas nei prie lietuvių, nei prie lenkų, tada man skaudu. O kas dabar dedasi laikraščiuose? Ginčai, purvo drabstymas, net baisu! O kažkas juk iš to naudos turi. Viso to šaknys turi būti, jos yra, bet aš net nenoriu į jas gilintis, tai nemalonu ir nejauku. Kad ir lenkų žurnalistai kultūros žiniose užuot kalbėję apie ką nors gražaus, vis apie tą patį – lenkiškų pavardžių rašymą Lietuvoje. O mano paroda? Ar jie apskritai paskelbs, kad tokią parodą pristatau čia, Lietuvoje? Nežinau.
