Panevėžietį Algirdą Matuzevičių ir jo medinius suvenyrus pastebi dažnas tautodailės mugių lankytojas. Tarp pirkėjams siūlomų dirbinių labiausiai dėmesį traukia mažyčiai verpimo rateliai, kuokos, mediniai raktai. Prieš kelerius metus pabandęs pagaminti miniatiūrinį verpimo ratelį meistras džiaugiasi netikėtai atradęs savąjį sėkmės dirbinį – jį pirkėjai graibstyte graibsto. Verpimo ratelis atrodo taip viliojamai, kad vienoje šventėje jį nesiderėdamas nupirko prezidentas Algirdas Brazauskas ir dar dosniai arbatpinigių atseikėjo.
Suvenyrai – iš
liūdnumo
Iš Kupiškio rajono Jutkonių kaimo kilęs A.Matuzevičius Panevėžyje gyvena jau trisdešimt metų – nuo tada, kai melioratoriams ketinant nugriauti sodybą teko iš jos išsikraustyti.
„Mano pase įrašyti du vardai – Antanas Algirdas, tačiau taip pašauktas vargu ar atsigręžčiau, visi nuo mažens Algiu vadina“, – pažintį savo kukliame būste pradeda garbaus amžiaus vyras.
Jokių meninių gabumų A.Matuzevičius tikina nuo mažumės neturėjęs, visą gyvenimą teko dirbti vairuotoju.
„Pabandyti ką nors išdrožti mintis kilo visai netikėtai, kai išėjęs į pensiją pradėjau dirbti medžio džiovykloje sargu, – pasakoja panevėžietis. – Medžio atliekų ten mėtėsi tiek daug, kad nenukentėjau nemeistravęs. Gaila būdavo, kai tokios gražios atraižos patekdavo į krosnis.“
Mintis pabandyti medį paversti suvenyrais kilo ne tiek iš noro užsidirbti – mat pavalgyti ir pensijos užtekdavo, kiek iš liūdnumo. Šeimos neturintis A.Matuzevičius neslepia labai nuobodžiai leisdavęs vakarus, nes neturėdavo ką veikti. Suradus mėgstamą užsiėmimą laiko ėmė trūkti.
Atseikėjo ir arbatpinigių
Pasidaręs nedideles tekinimo staklytes pensininkas pradėjo iš beržo gaminti pakabėles, medines pasagėles laimei į namus prišaukti, kočėlus. Prekiaudamas tautodailės mugėse ir mūsų miesto žemdirbių turguje A.Matuzevičius ne kartą sulaukdavo klausimų, ar nepadarytų verpimo ratelio, kaime iki šiol „kalavartu“ vadinamo.
„Tekdavo atsakyti, kad mano staklytės per mažos ir tokių didelių detalių ištekinti nepavyks, – prieš kelerius metus buvusius įvykius prisimena meistras. – Tada ir kilo mintis, kad galiu padaryti sumažintą „kalavarto“ variantą. Namuose buvo motinos verpimo ratelis, tad paprašiau jį nufotografuoti, apskaičiavęs tiksliai sumažinau detales ir pabandžiau meistrauti.“
Miniatiūrinis verpimo ratelis išėjo toks vykęs, kad pačioje pirmoje mugėje jį kaipmat nupirko.
„Iš pradžių pirkėjų pasipylė kaip grybų po lietaus – ratelių nespėdavau gaminti, – pasidžiaugia meistras. – Beveik visus juos išvežė į užsienį – Švediją, Suomiją, Vokietiją, Kanadą. Panevėžyje juos labai mažai kas turi, namuose toks daiktas nelabai ir reikalingas. Vienas žmogus prisipažino ratelį perkantis papuošti restoranui.“
Kainų neišmanęs A.Matuzevičius pirmuosius ratelius prisimena pardavęs pusvelčiui – vos po 80 litų. Dabar jų kaina šoktelėjusi vos ne dvigubai. Pernai vykusioje vienoje šventėje panevėžiečio gamintu rateliu susižavėjo prezidento Algirdo Brazausko žmona Kristina.
„Tąkart paprašiau šimto trisdešimties litų.
Brazauskas nesiderėjęs padavė šimtą keturiasdešimt ir dar paklausė, ar tikrai
užteks, – pasakojo A.Matuzevičius. – Mačiau, kad poniai Brazauskienei ratelis
labai patiko. Tai net paglostė širdį.“
Neįprastas ratelis
neprigijo
A.Matuzevičius prisipažįsta besigailintis, kad nemažą pinigų sumą pasiūlę pirkėjai „išmonijo“ motinos verpimo ratelį.
„Dabar jau suprantu, kad tokių dalykų nereikia parduoti, – tarsteli meistras. – Šiuo metu namuose turiu tik vieną ratelį, laikau jį kaip pavyzdį ir esu nutaręs už jokius pinigus neparduoti. Bet jei kas pasiūlytų didelę kainą, kažin ar širdis nesuminkštėtų.“
Pašnekovas apgailestauja, kad mažėja žmonių, suprantančių, kaip veikia verpimo ratelis – dauguma pirkėjų net nežino, kurioje ratelio pusėje sėdi verpėja. Savo pagamintus ratelius A.Matuzevičius jau skaičiuoja dešimtimis – per ketverius metus jų ištekino apie penkias dešimtis. „Jokios buhalterijos netvarkau, kiek uždirbu – tiek mano“, – juokauja meistras.
Didžiąją dalį savo darbų pensininkas pristato į ką tik po remonto duris atvėrusį „Medrikos“ dailės saloną. Taip verstis daug patogiau, sako pašnekovas, mat stovėti mugėse ar turguje labai smagu tik vasarą, o žiemą jau po poros valandų tenka bėgti iš turgaus.
A.Matuzevičius gamina ir labai neįprastai atrodantį ratelį. Vienoje mugėje su tokiu verpė moteris iš Švenčionėlių. Paprašęs jį nufotografuoti netrukus meistras pagamino sumažintą variantą, tačiau didelio populiarumo pastarasis nesulaukė. „Gal todėl, kad mūsų akiai įprastesnis tradicinis „kalavartas“, – samprotauja panevėžietis.
Kuoka – valdovo simbolis
Mielai vyriškis rodo dar vieną savo gaminį – medinę kuoką.
„Tai valdovo simbolis, tik jokiu būdu negalima vartoti jo kaip šaltojo ginklo, – perspėja meistras. – Buvau susidomėjęs, ar nebūsiu nubaustas kaip šaltojo ginklo gamintojas ir platintojas, bet sulaukiau kompetentingo žmogaus atsakymo, kad ir kirvį žmonėms nedraudžiama namuose laikyti, nors kartais jis gali būti panaudotas labai baisiems tikslams.“ A.Matuzevičius girdėjęs, kad kuokų negalima įvežti į Latviją, nes šios šalies muitininkai baiminasi, kad koto viduje gali būti paslėpta narkotikų.
A.Matuzevičius menininku savęs nevadina, todėl kol kas ir Tautodailininkų sąjungai nepriklauso. Miniatiūrinius kočėlus, pjūklelius svočios dažnai mėgsta dovanoti jaunavedžiams. Meistras šypsosi rodydamas medines šukas: jų užsigeidė negalinti plastikinėmis šukuotis moteris, tačiau taip ir nebeatėjo jų pasiimti. A.Matuzevičius sako vengiantis fotografų, nes baiminasi, kad verpimo rateliai nebūtų kopijuojami, tačiau prisipažįsta nieko panašaus kol kas niekur nematęs. Tokiam darbui, sako pensininkas, reikia labai daug laiko, kruopštumo ir kantrybės.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Sumažintas verpimo ratelis –
„firminis“ A.Matuzevičiaus gaminys.
