Vis daugiau panevėžiečių atranda naują laisvalaikio leidimo būdą – jodinėti. Nors žirgynai laikomi turtuolių pomėgiu, jį ne vienas panevėžietis ryžosi paversti verslu.
Lietuvoje žirgynai skaičiuoja šimtmečių tradicijas. Arkliai buvo neatsiejama lietuvio gyvenimo dalis. Tik ištobulėjus technikai jų vis mažiau galima pamatyti ūkininkų kiemuose ir laukuose. Tačiau pastaraisiais metais pastebimas žirgynų renesansas – vis daugiau panevėžiečių atranda malonumą pajodinėti ant žirgo ar tiesiog su šiais nuostabiais gyvūnais praleisti popietę: juos paglostyti ar tiesiog pasigrožėti šių gyvulių eiklumu.
Žirgai – itin brangus malonumas, tačiau kai kurie panevėžiečiai sugebėjo savo gyvenimo aistrą ir pomėgį paversti verslu. Nors milijonų susikrauti nepavyksta, tačiau džiaugiasi galintys daryti tai, ką labiausiai mėgsta.
Panevėžio rajone, Nausodėje, prieš kelerius metus duris lankytojams atvėrusio Nausodės žirgyno savininkė Lina Dulevičienė teigė, kad tai nėra darbas, o gyvenimo būdas. Žirgais ji domėjosi nuo pat vaikystės ir suaugusi vis pasvajodavo, kaip būtų puiku turėti savo ristūną, kol galiausiai metė valdišką darbą ir svajonę pavertė verslu.
„Praėjus vaikystei likimas kiek atitolino mane nuo žirgų, bet niekada jų neišbraukė iš mano gyvenimo, vis ieškojau galimybės prie jų priartėti. Kaip sakoma, jei Dievas uždaro duris, tai atidaro langą. Nieko nebūna šiaip sau. Esu be galo dėkinga likimui, ir ne tik jam, kad vėl suteikė man galimybę būti šalia žirgų. Tas buvimas didžiulis malonumas, todėl nedrįsčiau vadinti darbu“, – kalbėjo L. Dulevičienė.
Pirmus dvejus metus moteris bandė suderinti abu darbus, tačiau suprato, kad to daryti gal ir nereikia. Vienoje svarstyklių lėkštės pusėje buvo sukrautas stabilus uždarbis ir daug streso, o kitame – tik galimybės. Nusvėrė pastaroji.
„Kai pradėjau auginti žirgus, po darbo įmonėje lėkdavau prie jų. Kaip ranka nuimdavo visą per dieną susikaupusią įtampą. Galiu valandų valandas sėdėti ganykloje ir stebėti žirgus. Ta teigiama energija, kurią jie skleidžia, kaip gera muzika tave užburia ir nepaleidžia. Jos klausaisi ir kaskart išgirsti naujų dar negirdėtų garsų. Todėl ir dabar daug kam sakau, kad ne dirbu, o tiesiog mėgaujuosi. Tai daryčiau net ir negaudama jokių pajamų“, – „sekundei“ teigė moteris.
Atviliojo meilė žirgams
Kasmet į žirgyną užsuka vis daugiau ristūnų mylėtojų ar ieškančiųjų netradicinių pramogų, todėl Lina neabejoja, kad ilgainiui tas verslas duos didesnių pajamų.
„Kad populiarėja, tikrai, bet antplūdžio nėra. Dirbame dar labai neseniai, reikia nemažai įdirbio, todėl džiaugiamės, kad kasmet augame, einame į priekį“, – sakė L. Dulevičienė.
Anot žirgyno savininkės, anksčiau didžiąją dalį klientų sudarydavo vaikai, o dabar jodinėjimo malonumą atranda vis daugiau suaugusiųjų. Nors žirgų sporte dominuoja vyrai, didžiąją dalį Linos klienčių sudaro moterys. L. Dulevičienė svarsto, gal taip yra todėl, kad jos švelnesnės, labiau myli gyvūnus.
„Visus į žirgyną ateinančius žmones galėčiau suskirstyti į dvi grupes: į sergančiuosius liga, kuri vadinama žirgai, ir tuos, kuriems susižavėjimas šiais gyvūnais baigiasi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Du kraštutinumai, bet kitaip ir būti negali. Turi mylėti gyvūną, kad galėtum užlipti jam ant nugaros“, – mano Nausodės žirgyno savininkė.
Gyvūnų meilės filosofiją ji stengiasi įskiepyti ir savo klientams. Pasak moters, žirgas nėra daiktas, su kuriuo būtų galima pasiekti kokių nors tikslų. Ir žirginio sporto srityje sėkmė priklauso ne nuo žirgo fizinių duomenų, o kaip raitelis ir gyvūnas sugeba pajausti vienas kitą, kaip geba dirbti komandoje.
„Žirgas ir žmogus turi būti kaip vienas kūnas ir kraujas. Tik pažinęs savo žirgą ir su juo susidraugavęs gali drąsiai joti ir siekti sportinių rezultatų. Kiekvienas žirgas, kaip ir žmogus, turi savo charakterį, temperamentą, jausmus“, – pasakojo L. Dulevičienė.
Žirgyną pamėgo ir vestuvininkai, ekskursantai. Moteris pripažįsta, kad jeigu ne įvairūs mergvakariai, bernvakariai, turistinės kelionės ar vestuvininkų pasivažinėjimas karietomis, fotosesijos, vien iš jojimo pamokų sunkiai užtektų gyvūnų priežiūrai, pašarams. Tačiau net jeigu verslą ištiktų krizė, savo žirgų L. Dulevičienė tikina niekada neatsisakysianti.
Susikūrė darbo vietą
Jau devynerius metus žirgynas veikia ir Molainiuose. Jo savininkė Daiva Zavadskienė pripažino, kad milijonų iš šios veiklos uždirbti nepavyko, bet sau ir savo šeimai darbo vietą susikūrė.
Kai reikėjo pasirinkti, kur galėtų save realizuoti ir gauti pajamų, moteris ilgai nedvejojo. Nuo vaikystės su žirgais bendravusi Daiva buvo baigusi tuometę Veterinarijos akademiją, paveldėjo šiek tiek žemės už miesto, todėl nusprendė auginti žirgus. Pradėjusi nuo trijų, dabar jų turi net septynis.
„Ilgai nedvejojau prieš pasirinkdama, nes begalinė meilė žirgams mane lydėjo visą gyvenimą. Tikrai niekada nebuvo minčių, kad pasirinkau ne tą gyvenimo kelią. Kai turi savo verslą, neskaičiuoji nei darbo valandų, nei triūso, visada privalai apmąstyti kiekvieną žingsnį“, – pasakojo D. Zavadskienė.
Su žirgais dažniausiai dirba pati Daiva, o jos sutuoktiniui tenka daugiau ūkiški darbai.
Moters teigimu, ant žirgo pajodinėti mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Išmokti joti niekada nėra vėlu, tačiau norint tapti geru raiteliu tenka mokytis ne vienerius metus.
„Varžyboms rengiame ir vaikus, ir suaugusiuosius. Tai ilgaamžis sportas – norint tapti geru raiteliu reikia net dvidešimt metų treniruotis. Deja, dažnai nuo mažumės treniruoti mūsų vaikai išvyksta mokytis į kitus miestus ir į mūsų žirgyną užsuka tik kaip į svečius“, – teigė D. Zavadskienė.
Augina žemaitukus
Panevėžio rajone, Pakuodžiupių kaime, meile žirgams susirgęs Mindaugas Sekmokas ryžosi auginti bebaigiančios nykti žemaitukų veislės žirgus. Tuos pačius, su kuriais pats Lietuvos kunigaikštis Vytautas nujojo iki Juodosios jūros.
Nors vienos seniausių Europoje veislių žirgus panevėžietis augina jau daugiau kaip penkiolika metų, buvo toks laikas, kad apie šiuos žirgus jis nieko nenutuokė. Kaip ir daugelis lietuvių, manė, kad tai tiesiog darbiniai arkliai, kol kartą išvydo, kaip atrodo tikrieji žemaitukai. Dabar M. Sekmokas yra ir Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas.
Nors įdirbis didžiulis, tačiau vyras teigia, kad iš žirgų pelningo verslo nesukursi. Pakuodžiupių kaime esančiame žirgyne norintieji gali pajodinėti ant legendinių žirgų, tačiau M. Sekmokas pripažįsta, kad lėšų nepakanka net gyvūnams prižiūrėti ir juos išlaikyti, jau nekalbant apie pelną.
„Iš to jokio verslo nepadarysi, juk viskas yra nemokamai. Aš negaliu iš vaikų imti pinigų, juk jie nieko neuždirba“, – juokavo žirgų augintojas.
Pasak M. Sekmoko, jo žirgyne treniruojasi vaikai iki šešiolikos metų, mat žemaitukai yra gana žemi, dažniausiai jų ūgis siekia iki 1,38 m, todėl suaugusieji renkasi kitus žirgynus. Kita vertus, iki Pakuodžiupių nuo Panevėžio miesto ribos – apie 14 kilometrų, todėl natūralu, kad arčiau miesto esantys žirgynai sutraukia daugiau lankytojų.
„Sujudimas žirgyne jaučiamas vasarą, kai vaikams prasideda atostogos. Prasidėjus mokslo metams jodinėti lieka tik savaitgaliai“, – sakė M. Sekmokas.
Vyras džiaugiasi, kad jo auklėtiniai įvairiose varžybose skina pergales. Kaip tikino M. Sekmokas, žemaitukų auginimas yra ne verslas, o jo hobis, todėl planų ar kokių nors ambicijų iš to turėti ir pragyvenimo šaltinį niekada nepuoselėjo.
„Žemaitukų auginimas yra mano pomėgis, o ne verslas, džiaugiuosi bent tuo, kad vaikai gali jodinėti nemokamai, kita vertus, taip prisidedu prie šios veislės išsaugojimo“, – teigė M. Sekmokas.
Lina DRANSEIKAITĖ
