Gailisi vedęs
Vos prieš metus trečiąkart vestuves atšokusio 81-erių senjoro
rūpestis – kaip kuo greičiau išsilaisvinti iš santuokos gniaužtų ir vėl tapti
jaunikiu. Vis dar neprarandantis vilčių sutikti tą vienintelę Antanas Nuobaras
dėl meilės fronte jį lydinčių nesėkmių kaltina turtą. Esą jo išrinktosioms
rūpėję ne širdies reikalai, o užgyventas turtas.
„Esu visiškai nusivylęs moterimis“, – dažnai kartoja senjoras.
Vyras neslepia: nė vienos sutuoktinės nemylėjęs. Vedęs tik iš
pagarbos. To paties laukęs ir iš moterų.
Anot A.Nuobaro, džiaugtis ramybe senatvėje jam neleidžia
pabėgusi trečioji žmona. Esą savo daiktus susikrovusi moteriškė dingo kaip į
vandenį: jos negalintis rasti nei jis, nei skyrybų bylą nagrinėjantys
teisininkai.
„Geriau būčiau gyvenęs susidėjęs, kaip dabar madinga, nei
susimetrikavęs“, – išvadas padarė kiek daugiau nei metus su trečiąja žmona
išgyvenęs senjoras.
Pokštavo nudėsiąs
A.Nuobaras pasakoja vieną gyvenusią Valeriją nusižiūrėjęs jau
seniai. Jos butą remontavusiam vyriškiui krito į akį tvarkinga, keturiasdešimt
metų medicinos sesele išdirbusi šeimininkė.
„Pakalbinau, kad senatvėje dviese bus lengviau. Ji nenorėjo
būti sugyventine, bet vos susimetrikavom, viskas aukštyn kojom apsivertė“, –
guodėsi A.Nuobaras.
Anot vyriškio, iki santuokos jo išrinktoji leidusi ir nugarą
vonioje nutrinti, ir nuo vyro akių nesislapstydavusi. Tačiau tapusi oficialia
žmona ne tik miegoti į kitą kambarį persikraustė, bet nė palaidinės sutuoktiniui
stebint nebeišdrįsdavo nusirengti.
A.Nuobaras prasitaria, jog nepaisant garbaus amžiaus į šeimos
lizdelį ir pavydas buvo įsisukęs.
„Valerija ketvirtą nakties kažkur išeidavo su šunimi. O
netoliese jos buvęs vyras gyvena“, – įtarimais dalijosi 81-erių senjoras.
Jis neslepia, jog vyrišką orumą bandė ginti pagrasinęs 71-erių
žmoną nušauti, jei tik ši namo kavalierių sumanys parsivesti.
„Tik šiaip pasakiau, kad nušausiu. Ginklo neturiu, net
kariuomenėje netarnavau“, – vyras tikina tiesiog papokštavęs.
Meilę pražudė turtas
A.Nuobaras neslepia moters ieškojęs ne tik akims paganyti ar
širdžiai sušildyti, bet ir pagalbos senatvėje tikėjęsis. Diabetu sergantis vyras
vylėsi, kad medicininį išsilavinimą turinti išrinktoji mokės tinkamai jį
slaugyti. Tačiau, anot A.Nuobaro, sutuoktinė ne tik juo nesirūpino, bet tarsi
svetima būtų niekur su juo nenorėjo rodytis: nei į gatvę išeiti, nei pas gimines
svečiuotis. Sutuoktinei senjoras priekaištauja ir dėl menkų jos, kaip
šeimininkės, sugebėjimų. Viengungiu likęs vyras tikina ir dabar ne prasčiau
virtuvėje apsisukantis.
Pašnekovas pasakoja netekęs kantrybės, kai žmona panorusi jo
buto. Esą kai užgyvento turto nesutikęs perleisti išrinktajai, ši susikrovė
daiktus ir dingo kaip į vandenį.
„Kaip man ją dabar surasti, kad išsiskirti galėčiau? Nieko
daugiau nenoriu, tik pasiimkit ją“, – senjoras viliasi išsilaisvinti iš
santuokos pančių.
A.Nuobaras neslepia: nors ir išvaizdus, ir su moterimis moka
elgtis, tačiau meilės reikalai jam niekada nesisekę. Pirmoji žmona po 16-os
bendro gyvenimo metų iškeitė jį į kitą. Šešiolika metų be moters rankų gyvenęs
vyriškis ryžosi amžiną meilę pažadėti vaikų neturinčiai moteriai. Suprasti, kad
ir ji – ne likimo skirtoji, A.Nuobarui prireikė ketvirčio amžiaus.
„Suėjom, gyvenom, bet sugalvojo priversti, kad jai butą
užrašyčiau. Nesiseka su moterimis. Turtas žmogui – pražūtis“, – išvadas padarė į
devintą dešimtį įžengęs senjoras.
Nežinojo, kad šykštus
A.Nuobaro žmoną surasti užteko vos kelių minučių. Vyro duotuoju
telefonu atsiliepusi V.Nuobarienė pripažino iš tiesų nuo vis dar sutuoktinio
slepianti savo naują adresą.
„Kaip galiu jam sakyti, kur esu, jei grasina nušauti? Jis ir
anūko prašė pas mane nuvesti, net sumokėti už tai siūlė“, – teisinosi moteris.
V.Nuobarienė pateikusi teismui atsakymą į ieškinį dėl skyrybų
ir telaukianti jos santuoką anuliuosiančio teismo posėdžio.
Moteris sutinka, kad jos ir A.Nuobaro taikus gyvenimas tęsėsi
tik iki vedybų. Garbaus amžiaus sulaukusį vyriškį ji pažinojusi kaip auksinių
rankų meistrą, ne girtuoklį. Savo butą pardavusi moteris pasakoja kurį laiką
gyvenusi pas dukterį, A.Nuobaras metus pas ją važinėjęs, lankęs, kol abu ryžosi
jau nebe pirmą kartą per savo gyvenimą sumainyti žiedus.
V.Nuobarienė tvirtina tik tuomet įsitikinusi, kokį šykštų vyrą
gavo.
„Jis tik komunalinius mokesčius mokėjo, o aš ir maistu, ir namų apyvoka
turėjau rūpintis. Kai jis ligoninėje gulėjo, lankiau, žiūrėjau. O kai man teko
gultis į ligoninę operacijai, iš manęs buto raktus atėmė. Dėl to net operaciją
teko atidėti“, – nelaimingos santuokos istoriją pasakojo V.Nuobarienė.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 10 d. “Sekundėje”.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Nepasisekė. A.Nuobaras mano,
kad visos trys buvusios sutuoktinės mylėjo ne jį, o jo butą.
