Meilė medicinai – neišgydoma

Tapo tikrais draugais

Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto penktakursė Ieva Bučytė – būsimoji gydytoja. Buvusi J.Balčikonio gimnazijos moksleivė dar mokykliniais metais sako apsisprendusi pasirinkti sudėtingą medicinos studijų kelią. Tačiau Ieva – ne tik būsimoji gydytoja, bet ir Panevėžio rajono neįgaliųjų draugė. Kai I.Bučytės bendraamžiai atostogas leidžia uždarbiaudami užsienyje arba šiaip ilsėdamiesi savo malonumui, panevėžietė savo laisvalaikį skiria neįgaliesiems, nors už tai jai niekas nemoka. Jau kelintą vasarą ji savanoriškai vyksta kartu su jais į stovyklas, bendrauja ne tik su neįgaliais vaikais, bet ir su suaugusiaisiais, sėdinčiais vežimėliuose, padeda jiems pažinti Lietuvą.

Ypač merginai malonu, kad vaikai ją myli.

„Man moralinis pasitenkinimas svarbiau už pinigus“, – pabrėžia pašnekovė.

Pirmąkart į stovyklą Anykščiuose su neįgaliaisiais, sėdinčiais rateliuose, Ieva išvyko tik baigusi vidurinę mokyklą. Tuomet rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Aurelijos Petronienės paskatinta mergina važiuoti sutiko, bet jautė didžiulį nerimą, baiminosi, kad nesugebės su tais žmonėmis bendrauti. Kai ją varžiusio barjero nebeliko, iškart suprato, kad užsimezgė nuoširdi draugystė.

Nebekreipia dėmesio

Ievos gyvenimas susiklostė taip, kad ji su naujais draugais dažnai bendrauja internetu, kartu eina žaisti boulingo, o kai Panevėžio rajono neįgalieji atvažiuoja į Vilnių, mergina padeda jiems susipažinti su lankytinomis sostinės vietomis: funikulieriumi kėlėsi prie Gedimino pilies, aprodė svečiams universitetą.

I.Bučytė tvirtina, kad būti šalia žmogaus su invalido vežimėliu, jam padėti jai yra natūralus dalykas. Studentė net nebekreipia dėmesio į aplinkinius, kartais ją atvirai nužiūrinčius.

Būsimoji gydytoja įsitikinusi, kad Lietuvoje žmonės dar stokoja tolerancijos. Kai kurie nė nesvarsto galimybės prieiti prie neįgaliųjų, pasiūlyti jiems pagalbą ar pabendrauti – manoma, kad gali įsižeisti, nesuprasti. Tačiau vis dėlto, nors ir labai pamažu, neįgaliųjų integracija į visuomenę, pasak Ievos, mūsų šalyje vyksta. O sveikieji, pamatę šalia savęs tuos, kuriems likimas pašykštėjo sveikatos, greičiau supranta, jog nėra kuo skųstis.

Penkeri metai – nieko
nereiškia

Stovyklose Palangoje, Anykščiuose, per ekskursijas po Žemaitiją I.Bučytė sako įsitikinusi, kad negalią turintys vaikai ją myli: dažnas priėjęs apsikabina, prisiglaudžia, meiliu žodžiu pavadina.

Labiausiai pašnekovei įstrigo atvejis, kai stovykloje buvo surengtas teatralizuotas vadovų aukcionas už gerus darbus. Tuomet jos vadovaujamos grupės vaikai, „nusipirkę“ vieną iš vadovų, jo paprašė ne jiems naudingą darbą atlikti, bet pageidavo, kad šis atneštų Ievai pusryčius į lovą.

Pasiteiravus, kodėl mergina pasirinko būtent medicinos studijas, kurios žinomos kaip gana sunkios ir vienos iš ilgiausių, buvusi panevėžietė gerai nė negali atsakyti. Nors jos mama, odontologė, bandė dukrą atkalbėti nuo tokio pasirinkimo, Ieva kitur savęs teigia nė neįsivaizdavusi. Tiesiog užsispyrė rimtai mokytis, ir tiek.

Dabar iš mamos pašnekovė tikina sulaukianti tik pritarimo. Apsispręsti, kokią medicinos sritį rinksis, Ieva turėtų šiais metais. Ji dabar daug svarsto, bando viską dėlioti į savo vietas, tačiau į kurią pusę linksta jos širdis, išduoti nenori. O jeigu svajonė neišsipildys?

Penkeri metai vientisųjų studijų, siekiant gydytojo profesijos, anot merginos, nieko dar nereiškia žinant, kad ateityje laukia tiek pat mokslo metų, pasirinkus internatūrą, rezidentūrą. Medicinos studijos I.Bučytei atrodo patrauklios. Tuo labiau kai, pasak jos, tenka gilintis į tokį įdomų objektą kaip žmogus.

Medikams nelengva

Apsisprendimui būti gydytoja laikotarpis, kai medikai Lietuvoje skundžiasi varginančiu krūviu, mažu atlyginimu, o neretai būna kalami ir prie kryžiaus už savo klaidas, Ievai įtakos nepadarė. Nors vieni būsimuosius medikus gąsdina, kad jiems bus dar sunkiau dirbti, kiti guodžia, kad esama krizė sveikatos apsaugoje po kelerių metų turėtų baigtis, pašnekovė nesiima svarstyti, kur ir kaip jai gali tekti dirbti.

Studentė neslepia, kad dalis jos bendramokslių atėjo mokytis iš anksto nusiteikę po studijų vykti į užsienį, kiti planuoja pasilikti didžiuosiuose šalies miestuose, tapti vienos iš paklausiausių sričių – chirurgijos specialistais arba įsidarbinti privačiose firmose.

Pati Ieva sako neplanuojanti gyventi užsienyje, nors kurį laiką ten paviešėti neatsisakytų. Apie privačią praktiką irgi negalvoja. Mano, kad tada reikėtų būti ne tik gydytoju, bet ir geru verslininku. Pašnekovės manymu, Lietuvoje medikams iš tikrųjų nelengva: jie puolami, nėra pagarbos jiems. Galbūt todėl norinčiųjų dirbti valstybinėse įstaigose ir mažėja, nes medicinos specialistų, sudėjus tuos, kuriuos rengia Kauno medicinos universitetas ir VU Medicinos fakultetas, šiuo metu, anot I.Bučytės, yra tikrai nemažai. Vien kurse, kur studijuoja Ieva, mokosi 120 žmonių. Ketvirtame kurse jų – pusantro šimto.

Mergina įsitikinusi, kad dirbant sveikatos apsaugos sistemoje svarbiausia – nenužmogėti. O pacientams vertėtų suprasti: tapęs daktaru, Dievu netampa. Jis irgi yra žmogus, galintis padaryti klaidų. Gydytojas negali kiekvienam duoti garantijos, kad pataisys sveikatą ar išgelbės gyvybę.

Angelė VALENTINAVIČIENĖ

A.Repšio nuotr. Ieva svarsto, kokią medicinos sritį galėtų
rinktis, tačiau nenori išduoti, prie kurios labiausiai linksta širdis. Gydytojo
darbas jos nebaugina.