Stoviu prie lango ir žiūriu, kaip rieda didžiuliai lietaus
lašai ir susilieja į mažus upeliukus. Širdį drasko rauda, bet ašarų nėra, seniai
visas išverkiau. Tuoj iš darbo grįš vyras, vėl turiu būti linksma ir paslaugi
žmona, tokia, kokią jis įpratęs matyti, kitokios manęs nė nepažįsta.
Mes susituokę dar neseniai, prieš pusmetį. Susipažinom per
miesto gimtadienį. Aš su drauge buvau atėjusi pasižiūrėti fejerverkų. Stovėjom,
juokėmės, užkalbino du vaikinai. Vienas iš karto krito man į akį.
Matas pasisakė esąs studentas, atvažiavęs iš Biržų, gyvena su
draugu bendrabutyje. Kitą dieną sutarėm susitikti. Nuėjom į Senvagę, gal dešimt
kartų apėjom aplink tvenkinį, palesinom antis – kad ir koks būtų metų laikas,
jos amžinai alkanos, sėdėjom ant suolelio salelėje. Buvo smagu.
Matas nebuvo tylenis, jis galėjo kalbėti nesustodamas ištisas
valandas, o aš mokėjai klausytis. Žinoma, dalyvaudavau pokalbyje, reikšdavau
savo nuomonę, bet daugiau kalbėdavo jis.
Kai pasakiau, kad mokausi Vilniuje, o čia grįžtu pas tėvus, jis
nusiminė, kad negalėsim kasdien matytis. Bet juk šiame technikos amžiuje galima
bendrauti telefonu, internetu, ne tik girdėti, bet ir matyti vienas kitą.
Mokytis mums abiem buvo likę dveji metai, tad raminomės, kad
nebus labai sunku ištverti. Baigę mokslus ketinome susituokti, išsinuomoti butą
ir kurti bendrą gyvenimą.
Matas supažindino mane su savo tėvais. Jie abu buvo mokytojai,
kuklūs žmonės. Biržai – nedidelis miestelis, bet labai jaukus. Man patinka ten
svečiuotis.
Vasarą galima ilsėtis prie Širvėnos ežero, plaukti baidarėmis
Nemunėlio upe. Tai – labai puiku. Su draugais nuvažiuoji pas kaimo turizmo
sodybos savininką už Nemunėlio Radviliškio, išsinuomoji baidares ir visą dieną
plauki. Vienoj pusėj upės Lietuva, o kitoj – jau Latvija, o tu plauki viduriu
upės, tarsi niekieno žemėj.
Žiemą esam važiavę slidinėti, su Matu visokios pramogos atrodo
pačios įdomiausios ir geriausios pasaulyje.
Dveji mokslo metai prabėgo gana greitai, iš Vilniaus grįždavau
namo iš pradžių kas antrą savaitgalį, o vėliau kiekvieną.
Matas laukdavo stoty, visuomet su gėle rankose. Kadangi jis
gyveno bendrabutyje, tai eidavom pas mano tėvus – jie turi namą. Mano tėvams
Matas iš karto labai patiko. Mamai didžiausią įspūdį padarė tai, kad Matas buvo
labai galantiškas, pasisveikindamas jai pabučiavo ranką, po pietų pasisiūlė
išplauti indus, mano tėtis niekuomet to nedaro, jam tai moteriškas darbas.
Tėvui jis taip pat patiko. Žinoma, kaip vyras jis savo mintis
reiškė santūriai, nepuolė seilėtis ir Mato liaupsinti, bet jie abu daug laiko
praleisdavo svetainėje prie židinio žaisdami šachmatais ar diskutuodami apie
politiką. Dar abu nepailsdami galėjo kalbėtis apie krepšinį, tik čia buvo ne
tokia nekalta tema, mat tėvas – „Žalgirio“ gerbėjas, o mano Matas – „Lietuvos
ryto“. Jis sako, kad tie, kuriems patinka kauniečiai, visiškai neišmano apie
krepšinį, žinoma, jis per daug mandagus, kad galėtų šią tiesą iškloti tėčiui į
akis. Užtat abu palaikė „Ekrano“ komandą ir nepraleido nė vienų namų
rungtynių.
Žodžiu, viskas buvo puiku. Baigę mokslus abu gavom darbus ir
ėmėm planuoti savo ateitį. Mano tėvai, žinoma, kvietė gyventi pas juos, juk
vietos užtektų, bet mes laikėmės nuomonės, kad reikia turėti savo namus. Iš
pradžių išsinuomojom vieno kambario butuką, gyvenom nesusituokę, nutarėm niekur
neskubėti, pažiūrėti, kaip mums seksis.
Matas buvo geras vyras, apie geresnį net negalėčiau svajoti:
tvarkė butą, gamino valgį, nupirkdavo produktų. Jis savaitgalį net kavos į lovą
man atnešdavo. Be to, labai mylėjo vaikus. Tad klausė manęs, ką aš manau apie
mūsų vestuves ir šeimos pagausėjimą. Aš nesispyriojau susituokti, o vaikų visada
norėjau.
Nuvažiavom pas Mato tėvus pasakyti džiugios naujienos, kad
ketiname tuoktis. Buvo keista, kad tėvai didelio džiaugsmo nerodė, na bet ne
visi žmonės juk vienodai reiškia savo jausmus. Nutarėm, kad vestuves kelsim
vasarą, kai gamta gražiausia. Pradėjom rengtis vestuvėms, užsisakėm sodybą,
išsirinkom žiedus, sudarėm svečių sąrašą.
Vieną vakarą Matas grįžo iš darbo labai keistas, buvo
susimąstęs, tylus. Atsisėdo ant sofos ir žiūrėjo į vieną tašką. Kai paklausiau,
kas atsitiko, pasakė, kad skambino tėtis ir prašė atvažiuoti – mama
sunegalavo.
Dar tą patį vakarą sėdom į mašiną ir po valandos jau pasiekėm
Biržus. Duris atidarė tėvas, mamos namie nebuvo. Jis buvo išbalęs kaip
popieriaus lapas, rankos drebėjo. Paprašė atsisėsti ir ilgai tylėjo. Paskui
ištarė: vėžys. Mato motina nenorėjo, kad mes žinotume, o dar tos vestuvės, tad
nieko ir nesakė, bet tėvui buvo per sunku vienam su tokia baisia žinia.
„Mama dabar Vilniuje, ligoninėje, nedaug jai beliko… Gal
nuvažiuosit…“ – ištarė.
Mato akyse susitvenkė ašaros, jis raudojo kaip vaikas, mama jam
reiškė labai daug, daugiau nei tėvas. Kitą dieną išvažiavom į Vilnių. Įėjus į
ligoninę iš baimės ėmė linkti kojos. Keista, juk ne mano mama ten guli, gal šie
žodžiai atrodo ciniški, tačiau būtent tokios mintys sukosi galvoje. „Gal tu
vienas eik, aš palauksiu koridoriuje“, – paprašiau Mato.
Jis keistai nužvelgė mane, bet nieko nepasakė, tik smarkiai
suspaudė mano ranką, net suskaudo. Supratau, kad jis bijo ne mažiau už mane.
Palydėjau Matą iki palatos, o pati likau rymoti prie lango.
Koridoriuje teko palaukti gerą pusvalandį. Atsidarė durys,
Matas pamojo ranka, kad ateičiau. Nedrąsiai nuslinkau artyn ir įėjau į palatą.
Mato mama buvo pasikeitusi neatpažįstamai, iš tvirtos moteriškės tebuvo likęs
skeletas, tik akys buvo tokios pačios, kaip dvi žibuoklės švietė tarp baltų
patalų.
„Vaikeli, prieik arčiau, prisėsk ant lovos. Matai, visai
sugriuvau, guliu kaip malka, nebelabai ką galiu, bet gydytojai ramina, kad dar
yra vilties, nors aš jais nelabai tikiu. Sapnavau tokį sapną: einu per pievą,
pilną kvepiančių gėlių, staiga dangus aptemsta, pakyla didžiulis vėjas ir
nulaužia seną ąžuolą, jis griūdamas prispaudžia man kojas ir aš nebegaliu
pajudėti, rėkiu, bet joks garsas neišeina man iš burnos. Prabudusi pagalvojau,
kad viskas, mano kelias jau baigtas. Matai, būk gerutis, nueik į parduotuvę,
atnešk man mineralinio vandens buteliuką, šaldytuve liko tik vienas“, –
paprašė.
Matas išėjo, o aš likau su jo mama akis į akį.
„Žinai, aš noriu tau pasakyti vieną dalyką, jeigu kartais
daugiau nebepasimatytume. Jūs ruošiatės tuoktis, žinau, kaip abu mylit vaikus,
norit jų susilaukti. Matas – ne tas žmogus, su kuriuo tai galima įgyvendinti.
Pasakysiu tau, man taip lengviau, o tu jau pati spręsk, ką toliau daryti.
Vaikystėje jis sirgo kiaulyte, buvo komplikacijų, gydytojai sakė, kad negalės
turėti vaikų“, – ištarė ir nusisuko.
Sėdėjau ir tylėjau, negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Ne,
taip negali būti. Žodžiai nuslydo paviršiumi, bet nepasiekė mano proto. Mintyse
žaibiškai praskriejo daugybė vaizdų, paskui dar kartą išgirdau priminimą: apie
ką mes čia kalbėjom?
Grįžo Matas. Užsuko į gėlių kios-
kelį, įteikė puokštę man,
pamerkė gėlių ant mamos spintelės.
„Na, pakalbėjot? Ko tokios keistos abi? Einam į lauką. Mama,
tau reikia įkvėpti oro gurkšnį“, – pasiūlė Matas.
Kieme viešpatavo pavasaris, buvo pats gegužės vidurys. Iki
vestuvių liko du mėnesiai. Bet ar jos bus? Juk Mato mama labai serga, o jei dar
ims ir numirs prieš vestuves? Juodos mintys lindo į galvą, bet ta pati baisioji
lindėjo tyliai ir apie save nepriminė.
Pasėdėjom kieme valandėlę, parvedėm mamą į palatą. Dar pabuvom
kurį laiką ir išvažiavom. Tylėjau visą kelią. Tylos niekas nedrumstė, nes Matas
irgi buvo paskendęs mintyse. Po kelių savaičių Mato mamą išleido į namus.
Nutarėm, kad vestuvės bus, kad mamai būtų smagiau. O aš sau galvojau, kad viskas
kaip nors išsispręs.
Birželio vidury Matas gavo telegramą iš Amerikos, kad mirė jo
krikštatėvis ir visą savo turtą paliko jam, nes gyveno vienas, neturėjo savo
šeimos.
Matas tapo turtuoliu. Iš nuomoto butuko persikėlėme į nuosavą
naujos statybos namą prie pušyno, man padovanojo mašiną. Bet svarbiausia – kuo
skubiausiai išskraidino mamą į Šveicariją, į geriausią kliniką. Buvo atlikta
begalė tyrimų ir paaiškėjo, kad reikalinga kaulų čiulpų transplantacija. Ačiū
Dievui, Matas galėjo būti donoru.
Vestuves atidėjom iki rudens, kad sustiprėjusi Mato mama galėtų
dalyvauti mūsų šventėje.
Viskas buvo puiku, tik mane vis tebegraužė nerimo kirminas, kad
žinau tai, ko Matas net nenumano, ir neišmanau, ką man su tuo žinojimu daryti.
Kol kas nusprendžiau jam nieko nesakyti, bent jau ne prieš vestuves. Taip laukta
šventė atėjo ir praėjo kaip akimirksnis.
Gyvenimas stojo į savo vėžes, Mato mama pasveiko, mes dirbom
kiekvienas savo darbus, bet aš ne visada sugebėjau nuslėpti savo susirūpinimą.
Naktimis blogai miegojau, keldavausi, eidavau į vonios kambarį ir rymodavau ant
vonios krašto, leisdavau vandenį ir verkdavau.
Labai bijojau, kad Matas neišgirstų ir neateitų ieškoti, bet
jis nepabusdavo. Pavargęs nuo darbų miegojo kaip užmuštas. Tačiau jis pastebėjo,
kad tapau dar tylesnė, dažnai negirdėdavau, ką jis pasakoja. Vyras klausė, kas
man yra, bet aš nieko jam negalėdavau dorai paaiškinti, numykdavau, kad skauda
galvą, blogai miegojau ar ką nors panašaus.
Tačiau šiandien stovėdama prie aplyto lango ir belaukdama vyro
pasiryžau jam pasakyti, ką žinau, kad nebetektų kankintis vienai. Priėmus
sprendimą palengvėjo. Pasižiūrėjau į laikrodį, buvo jau po šešių, Matas netrukus
turėjo grįžti.
Po penkiolikos minučių pasigirdo durų skambutis. Mano drąsą
tarsi vėjas būtų nupūtęs. Nuėjau į virtuvę, įjungiau arbatinuką, padengiau
stalą. Tylėdami pavalgėme. Indus pasisiūlė suplauti jis. Nuėjau į balkoną ir
drebančia širdimi laukiau, kol vyras manęs pasiges.
Netrukus jis atėjo ir meiliai apsikabino, o aš nežinojau, kaip
pradėti kalbą apie tą baisų dalyką. Paklausiau jo, ką jis darytų, jei mes
negalėtume susilaukti vaikų. O jis atsakė, kad mes dar mažai padirbėjom ta
kryptimi. Tada paklausiau, o jei kuris nors sirgtume ir dėl to negalėtume. Matas
ir vėl atrėmė, kad, turint pinigų, viskas įmanoma.
Tuomet aš sukaupiau visą drąsą ir pasakiau: „Tavo motina
gulėdama ligos patale prasitarė, kad tu sirgai kiaulyte ir dėl komplikacijų
negalėsi turėti vaikų.“ Jis ėmė juoktis ir paklausė, ar čia pati viską
sugalvojau, ar kas padėjo. Pamatęs ašaras mano akyse liovėsi juokęsis ir
paskambino mamai. Kalbėtis išėjo į kitą kambarį ir ilgokai negrįžo. Išgirdau,
kaip trinktelėjo buto durys. Tą naktį vyras namie nenakvojo. Atsiuntė žinutę,
kad pabus pas draugą.
Kitą dieną jam grįžus rimtai pasikalbėjom ir nutarėm gyventi
kaip gyvenę, nesigraužti, negraužti vienas kito, o ateity gal įsivaikinti kokį
vaikutį ar net porą. Kaip man palengvėjo, nuo krūtinės tarsi kas akmenį būtų
nuėmęs, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis, o ateitis žadėjo malonių
rūpesčių.
Otilija
