Vien tik tarp darbo ir namų besiblaškantiesiems ir dar laiko stoka besiskundžiantiesiems vertėtų susipažinti su žmonėmis, kurie sugeba suderinti daugybę, regis, visai nesuderinamų dalykų, visur spėti ir viską padaryti laiku. Pažintis su policijos pareigūnu Sauliumi Kurnicku būtų pati ta. Pasirodo, jeigu nori, galima aprėpti, pasiekti ir nuveikti labai daug.
Pasinėręs į drožinėjimo darbus Saulius Kurnickas gali ištisas valandas prie jų likti ir pamiršti apie valgį ar poilsį. U. Mikaliūno nuotr.
Pristatome: pagal išsilavinimą istorikas, pagal profesiją – kriminalinės policijos tyrėjas, pagal pomėgį – menininkas, netolimoje ateityje – mokytojas, laisvalaikiu – gėlininkas, bitininkas, kolekcininkas.
Dar galima pridurti, kad S. Kurnickas – Aukštaičių kultūros draugijos pirmininkas ir gausios šeimos galva, keturių vaikų tėvas.
Du vyresnieji – sūnus Paulius ir dukra Žemyna – jau paliko tėvų namus, abu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentai. Sūnus studijuoja medicininę biochemiją, dukra – gydomąją mediciną.
Mažosioms iki lemiamo pasirinkimo dar toli: Medeinė – penktos klasės mokinė, Saulė – darželio auklėtinė. Žmona Rūta – Margaritos Rimkevičaitės technologijos mokyklos dėstytoja. Štai kokia didelė ir graži Berčiūnuose gyvenančių Kurnickų šeima.
Artėja permainos
43 metų šeimos tėvas rengiasi didesnėms profesinio gyvenimo permainoms – netrukus, įgijęs statutiniams pareigūnams pensijai reikalingą darbo stažą, iš Kriminalinės policijos tyrėjo pareigų ketina trauktis ir dirbti Berčiūnų pagrindinės mokykloje istorijos mokytoju. Pirmosios pamokos turėtų prasidėti netrukus. Dar jam dirbant Kriminalinės policijos tyrėju, mokytojauti laisvomis dienomis vadovybės leidimas jau duotas.
Prieš dvidešimt metų Vytauto Didžiojo universitete istorijos mokslus baigęs Saulius dabar papildomai studijuoja tame pačiame universitete – siekia pedagogo kvalifikacijos.
Istorijos mokytoju kurį laiką jam teko padirbėti, bet, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pasuko kitu keliu ir tapo policijos tyrėju. Ši patirtis, nudažiusi gyvenimą kiek kitokiomis spalvomis, taip pat yra vertinga.
Atsiradusią galimybę grįžti į mokyklą Saulius vadina likimo dovana. Po nelabai šviesiomis spalvomis tapytos pareigūno darbo kasdienybės tai bus tikra sielos atgaiva. Dirbant policijoje retai teko sutikti šviesesnių žmonių – pareigūno kelyje daugiau būna pasiklydusiųjų.
Pradėjęs dirbti mokytoju S. Kurnickas tikisi savo mokinius užkrėsti pagarba ir įžiebti meilę tam ypatingam mokslui – istorijai, sukaupiančiam didžiulius laiko turtus: faktus, datas, įvykius, žmonių gyvenimų, jų veiklos, vietovių ypatybes ir kt.
„Sieksiu tapti tokiu istorijos mokytoju, koks buvo mano, tuometės 5-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Leonas Adomavičius. Visi nekantriai laukdavome jo pamokų, ir istoriją, suvokęs, koks tai įdomus, svarbus, reikšmingas mokslas, pasirinkau būtent šio mokytojo dėka“, – „Sekundei“ teigė S. Kurnickas.
Ir policijoje dirbdamas, ir pradėjęs pedagoginio darbo stažą vyras visada randa ir tikisi rasti laiko vienam mėgstamiausių užsiėmimų – drožinėjimui.
Medžiu ir jo galimybėmis susidomėjęs dar vaikystėje, įgūdžių nepamiršo iki šiol. Atvirkščiai – kasmet suranda vis naujų formų, tobulėja.
Pažintis su medžiu
Mokykloje ir kaime pas senelį susipažinęs su drožinėjimo pagrindais, vakarais berniukas dažnai imdavosi malonaus užsiėmimo. Ant medinių lentelių išsibraižęs ornamentus juos drožinėjo, mėgo daryti verpstes, paveikslėlius.
Didesnių darbų, skulptūrų imtis vis nesiryždavo, nes baiminosi, ar įveiks sudėtingesnes formas, o ir žinių stokojo. Tačiau noras rimtai imtis medžio darbų, vis kirbėjo, prisimena, pasistatęs kelmą ar rąstgalį ilgai žiūrėdavo, svarstydavo, kas čia galėtų būti, kokia figūra būtų tinkamiausia.
Per miesto gimtadienius ar kitokiomis progomis rengiamas muges S. Kurnickas vis sukdavo ratus apie medžio drožėjų stalus, palapines, kalbindavo juos, klausinėdavo, kaip kuris darbas buvo kurtas, nuo ko pradėtas.
Vyras atkreipė dėmesį, kad visi drožėjai buvo geranoriški, nė vienas neatsisakė pabendrauti, paaiškinti.
„Ypač susidraugavau su meistru iš Pakruojo rajono Rozalimo miestelio Egidijumi Impoliu, jis pakvietė į svečius, mokė, aiškino, patarė, kokių įrankių dar reikia įsigyti, į ką pirmiausia kreipti dėmesį. Patarimų negailėjo ir panevėžietis tautodailininkas Vilmantas Varanavičius, ir kiti žinomi meistrai“, – pasakoja S. Kurnickas.
Pradėjęs drožti ir sukūręs vieną, kitą skulptūrėlę, iš pradžių viešai rodyti jų nedrįso, su nerimu laukdavo ką, pamatę kieme atsiradusią dar vieną figūrą, pasakys draugai.
Dabar S. Kurnicko dirbtuvėse jau gausu įvairių medžio drožėjams reikalingų įrankių, medienos. Ir didesnių darbų jau sukurta ne vienas. Medžio drožėjo darbai eksponuoti tautodailininkų parodose, o likę po plenerų puošia kai kuriuos Lietuvos miestus.
Pavyzdžiui, po K. Donelaičio metams skirto plenero panevėžiečio darbas puošia Radviliškio urėdiją. Daug kūrinių dovanota, tad namuose likę vos keletas jo drožinių.
Šiuo metu mintys sukasi apie pradedamą didesnį darbą – žaidimų aikštelę vienai miesto bendruomenei. Iš ąžuolo bus kuriamos sūpynės, nameliai ir kiti dirbiniai.
Tarp spalvingų žiedų
Prieš dvylika metų į Berčiūnus gyventi persikėlusi Kurnickų šeima čia turi platesnes erdves ir didesnes galimybes saviraiškai.
S. Kurnickas čia ne tik drožia, kala ir skaptuoja – dėmesys skiriamas aplinkai puoselėti. Vyras apgailestauja, kad smėlinga žemė ne visiems augalams tinka.
„Kai čia atskėlėme, auginome jurginus, daugiau kaip šimtą įvairiausių veislių turėjome, tačiau jų teko atsisakyti. Neauga jurginai toje žemėje“, – sako berčiūnietis ir paaiškina dabar daugiausia dėmesio skiriantis rododendrams.
Bet ir jiems žemę, kaip ir auginamoms šilauogėms, tenka specialiai paruošti. Nepasižymi tos vietovės žemė derlingumu.
Sodyboje apsigyvenęs S. Kurnickas tapo ir bitininku. Šios įdomios veiklos savarankiškai išmoko ir dabar gana sėkmingai tvarkosi, jai skiria dalį savo brangaus laiko.
Tiesa, bitės čia atsirado tik po to, kai šeima pamatė, kad iki tol puoselėtiems, mėgstamiems augintiniams – dekoratyviniams paukščiams, kurių buvo įsigiję įvairių ir labai gražių, sąlygų laikyti vis dėlto nėra.
Daiktai iš praeities
Daugeliu dalykų besidominčių žmonių gyvenime vietos vis naujiems sumanymams vis dėlto atsiranda. Ir vienas kitam jie netruko, įsitikinęs S. Kurnickas.
Aukštaičių kultūros draugijos pirmininkas aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje, bendrauja su krašto tautodailininkais, vyksta į plenerus.
Rinkti etnografinius rakandus, kaupti jų kolekciją – dar vienas ilgametis S. Kurnicko pomėgis, kaip pats sako, veikiausiai neišblėsiantis niekada.
Dabar jau sunku autentiškų daiktų surasti, daug jų sunaikinta, išsidalyta, kitiems tikslams panaudota. Bet atkaklūs kolekcininkai vis dar geba pildyti savo lentynas naujais eksponatais.
S. Kurnicko kolekcijoje įvairiausi rakandai, prietaisai, žibalinės lempos ir daugybė kitų praeityje žmonių naudotų daiktų. Kai kurie jų atkeliavo iš jau nebesančios senelio sodybos Žaliapievių kaime.
Ten liko tik keletas medžių ir bene 1930 metais Sauliaus senelio, darbštaus meistro, statytas kryžius. Tiesa, kryžius vis žemėja – jo apačiai dūlėjant, medžio dirbinys nupjaunamas ir pastatomas iš naujo.
Nagingo anūko sumanymas – prie senojo senelio kryžiaus pastatyti naują, savo rankomis drožtą, be abejo, bus įgyvendintas.
Vėjais pažadų nešvaistantis vyras būtinai suras laiko ir šiai veiklai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
