Daugiau kaip keturios dešimtys medikų, slaugytojų ir socialinių pedagogų beveik tris mėnesius gilinosi į tapybos meno paslaptis. Daugelis jų tik mokykloje laikė rankose teptuką, todėl rezultatai nustebino net juos pačius.
Menas kaip sveikatinimo būdas
Projekto „Menas sveikatai ir gerovei“ iniciatoriai siekė, kad itin sunkų darbą dirbantys sveikatos priežiūros specialistai per meną gebėtų pasikrauti teigiamų emocijų, kuriomis galėtų dalytis ir su savo pacientais.
Kaip pasakojo socialinio projekto „Menas sveikatai ir gerovei“ vadovė Ieva Petkutė, šiuo projektu siekta kurti ir stiprinti kultūros ir sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų sektorių bendradarbiavimą.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje daugiau kaip pusė gyventojų nedalyvauja jokioje su kultūra susijusioje veikloje, o Europos Sąjungos šalių vidurkis – 38 procentai.
Daugelyje Europos valstybių socialinė meno praktika plėtojama jau ne vieną dešimtmetį, mat tyrimais įrodyta, kad menas daro ir tiesioginę, ir netiesioginę įtaką žmonių sveikatai.
„Siekiame didinti meno prieinamumą ir visuomenės dalyvavimą kultūrinėje veikloje. Taip pat norime atkreipti dėmesį į socialinės priežiūros ir medicinos darbuotojų sveikatą. Jų darbe itin daug stresinių situacijų, darančių šį darbą itin pavojingą. Deja, praktiškai nėra programų, kurios padėtų susidoroti su darbe kylančiu stresu. Medikų psichologinė sveikata labai susijusi su pacientų gerove, tai tarsi grandinė: kai medikai bus sveiki, energingi, kūrybingi, ir pacientai tai pajus“, – pasakojo I. Petkutė.
Projektas „Menas sveikatai ir gerovei“ Panevėžyje vyksta jau antrus metus. 2012 m. jis vyko tik Panevėžio šv. Juozapo globos namuose, o šiais metais prisijungė dar trys sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigos: Panevėžio jaunuolių dienos centras, Respublikinė Panevėžio ligoninė ir Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė.
Išlaisvino kūrybiškumą
Nuo rugsėjo vidurio iki pat lapkričio pabaigos medikai ir socialiniai darbuotojai po darbų skubėdavo į tapybos ant šilko kūrybines dirbtuves, užsiėmimus vedė žinomi Panevėžio menininkai Asta Mačiulienė, Tomas ir Girmantas Rudokai.
Į meno pasaulį nėrė ne tik sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigų personalas, bet ir šių įstaigų lankytojai. Jaunuolių dienos centre jie mokėsi lipdyti iš žymaus keramiko Eugenijaus Čibinsko, o Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės bei Šv. Juozapo globos namų globotiniai dalyvavo violončelininkės Kornelijos Petkutės ir fleitininkės Julijos Maksimec muzikos programoje.
„Vienas iš šio projekto tikslų yra skatinti žmones mokytis visą gyvenimą. Brandesnio amžiaus žmonės sau nebekelia iššūkio kažkuo domėtis, išmokti naujų dalykų – dažniausiai apsiribojama tik profesinėmis žiniomis, darbo reikalais. O šio projekto metu daug kalbama apie kūrybiškumą, kuris daro kiekvieną darbą sklandesnį, skatina laisvumą, šiltesnį bendravimą“, – įsitikinusi I. Petkutė.
Jos teigimu, meno dirbtuvėse dalyvavę medicinos ir socialinių paslaugų darbuotojai atrado savyje menininko gyslelę, išlaisvino kūrybiškumą, artimiau pažino kolegas. Meninė praktika į įstaigas atnešė naujų pokalbio temų, šiltesnius santykius tarp kolegų, sustiprino bendruomeninius ryšius ir kolegiškumą. Anot I. Petkutės, visi šie dalykai turi įtakos darbingumui ir pasitenkinimui savo darbu. Be to, pagerino sveikatą. O tai ir yra svarbiausia, mat Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, net 51 procentas dirbančių asmenų darbą nurodo kaip pagrindinę sveikatos blogėjimo priežastį.
„Meno dirbtuvės nėra tik pramoginis renginys. Tapybos ant šilko naudą realiai pajuto daugelis dalyvavusiųjų. Manau, tai galėtų būti puiki investicija į darbuotojų gerovę ir vienas iš skatinimo ir motyvavimo būdų“, – mano I. Petkutė.
Pažino kolegas
Dauguma dalyvių labai nedrąsiai įsitraukė į projektą, mat teptuko rankose nebuvo laikę nuo vaikystės. Todėl dažnas atėjo su mintimis „tai ne man“ ir „nesugebėsiu“. Tačiau jau po pirmųjų tapybos seansų visos baimės ir nepasitikėjimas išgaravo.
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja Jana Damošiūtė prisipažino projektą priėmusi kaip savotišką iššūkį. Ir taip susižavėjusi tapyba ant šilko, kad ir toliau žada teptuko nepaleisti iš rankų.
„Tai kažkas nauja ir su niekuo nepalyginama. Nors užsiėmimai trukdavo daugiau kaip dvi valandas, laikas prabėgdavo taip greitai, kad net nepajusdavau. Nė vieno užsiėmimo nesu praleidusi, nes tapyba labai padėdavo atitrūkti nuo darbo ir įvairių rūpesčių“, – sakė J. Damošiūtė.
Nors buvo įvairių baimių, nepasitikėjimo savimi, tačiau rezultatas Janą nustebino. O kolegos, pamatę jos darbus, taip susižavėjo, kad ir patys panoro įsitraukti į projektą.
„Savotiškas atradimas buvo ir mano kolegos. Nors vienoje įstaigoje dirbame jau daug metų, tačiau skirtinguose skyriuose ir pamainomis, todėl tai buvo puiki proga juos pažinti“, – džiaugėsi J. Damošiūtė.
Tapo priklausomybe
Tos pačios ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja Eglė Nebilevičienė pasakojo, kad jų darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dirbant tokiomis sąlygomis tiesiog privalu atrasti veiklą, kuri padėtų bent kiek atitrūkti nuo kasdienybės, antraip ir patiems tektų atgulti į ligos patalą. Todėl kūrybinė veikla – puiki galimybė darbus ir rūpesčius palikti už durų.
„Nepraleidau nė vieno užsiėmimo, nes tai tapo savotiška priklausomybe. Prisiminus, su kokiomis nuotaikomis atėjau į projektą galiu drąsiai sakyti, kad mano savijauta pagerėjo, atsirado daug daugiau energijos ir svarbiausia – supratau, kad galiu dar daug ką nuveikti, pasiekti, išmokti“, – sakė moteris.
Ji įsitikinusi, kad tapybai laiko atras ir ateityje. Nors dirbant pamainomis reguliariai lankyti dailės terapijos užsiėmimų nelabai pavyktų, tačiau namuose tai daryti visada galės. Svarbu ne tik rezultatas, bet ir pats procesas.
„Rezultatais likau labai patenkinta, bet ne ką mažiau smagus ir pats procesas. Kūrybos metu visos mintys sukdavosi tik apie spalvas, kaip gražiau nupiešti, todėl darbo ir šeimos rūpesčiai tiesiog pasimiršdavo. Jeigu dar būtų panašus projektas, net nedvejodama dalyvaučiau“, – patikino E. Nebilevičienė.
Atsiskleidė vidinis pasaulis
Panevėžio jaunuolių dienos centro socialinio darbuotojo padėjėja Jolanta Skruzdienė atvira: tapymas ant šilko jai buvo visiškai nauja patirtis. Tapyba susižavėjo ir kitos kolegės, todėl moterys svarsto užsiėmimus tęsti savarankiškai.
„Džiugina ir rezultatas, ir pats kūrybos procesas. Tai buvo savotiškas išbandymas ir kartu galimybė pabėgti nuo monotonijos, be to, pasikroviau daug gerų emocijų“, – teigė J. Skruzdienė.
Medikus ir socialinius darbuotojus meno paslapčių mokęs dailininkas Girmantas Rudokas gyrė savo mokinius. Jo teigimu, medikai visada labai atsakingai žiūri į savo darbą, tad ir tapydami ant šilko buvo itin susikaupę, drausmingi, atsakingi. O svarbiausia – itin kūrybingi.
„Per pirmąjį užsiėmimą daugelis bijojo, kad jiems nieko neišeis, tačiau jau po trečio susitikimo nuomonę pakeitė. O rezultatai nustebino ir juos pačius“, – pastebi G. Rudokas.
Jo nuomone, į tapybos užsiėmimus atėjo mėgstantys vaizduojamąjį meną žmonės. Galbūt daugelis svajojo kada nors kurti ką nors meniško, tačiau laiko stoka, kitos aplinkybės neleido to daryti.
Menininko teigimu, tapyba išlaisvino ne tik žmonių kūrybiškumą, bet ir jų pasąmonę. Spalvų pasirinkimas išduoda, koks iš tiesų yra žmogaus vidinis pasaulis. Todėl daugelis buvo nustebę, kad po griežto kolegos kauke slepiasi jautrus ir jausmingas žmogus.
„Manau, visi žmonės turi daug gebėjimų, bet jeigu jie nėra lavinami, dažnai žmogus ir nenutuokia tokių turintis. O kūryba parodo, koks žmogus iš tiesų yra viduje“, – atskleidė G. Rudokas.
Lina DRANSEIKAITĖ
