Savamokslių menininkų šeimoje užaugusi Danguolė
Daščioraitė kelią į pripažinimą bando prasiskinti kartu su sūnumi. Nors tapyba
kol kas yra tik moters pomėgis, o duoną ji pelnosi iš medikės profesijos,
tautodailininkė kartais pasvajoja, kad tai kada nors galėtų tapti pagrindiniu jos užsiėmimu.
Tamsias spalvas keičia šviesios
Sunkokai šeimyninio gyvenimo kelią pradėjusi buvusi rokiškietė į tapybą atėjo kartu su tamsiomis spalvomis ir psichologinio turinio paveikslais. Moters darbų kritikams nesunku buvo įspėti, kad į paveikslus ji mėgsta sudėti savo nuotaiką. Dabar, kai daug dirbdama be kitų pagalbos po truputį jau yra pradėjusi įgyvendinti vieną po kito savo tikslus, kai sau susigrąžino ir sūnui davė savo tėvo pavardę ir pradėjo gyvenimą iš naujo, D.Daščioraitės paveikslai tapo kur kas šviesesni, linksmesni. Išmanantieji meną tvirtina, kad tautodailininkė gana stipriai sugebėjo paaugti kaip dailininkė, o jos darbų vis dažniau prašo žmonės.
„Šeimoje esame keturi ir visi – tautodailininkai. Brolis Vytautas ir mano dvynė sesuo Silva tapome, o Antanas daugiau užsiima meno dirbinių lipdymu iš plastilino. Gabumus galbūt paveldėjome iš tėvų: mama mezgė įvairius rankdarbius, tėtis buvo bažnyčių restauratorius“, – trumpai apibūdina savo ištakų kilmę pašnekovė.
Rengia bendrai
D.Daščioraitė augo konservatyvių pažiūrų šeimoje, kurioje nebuvo televizoriaus. Ji sako su broliais ir seserimi laisvalaikiu dažniausiai piešdavusi ir skaitydavusi knygas, kad neleistų laiko veltui. Moteris prisimena, kaip besimokydama trečioje klasėje pieštuku buvo nupiešusi mokytoją, paskui perėjo į tapybą aliejiniais dažais. Dabar liaudies menininkės pėdomis seka sūnus Mindaugas: jis irgi piešia mokytojas ir antrus metus lanko dailės mokyklą.
Medikė jau yra surengusi savo ir sūnaus darbų parodą Senvagės pagrindinėje mokykloje, kur Mindaugas mokosi. Savo darbų parodas gana dažnai ji organizuoja ir kartu su broliais ar seserimi. Šiuo metu Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje internatinėje mokykloje jau antrą kartą atidaryta ponios Danguolės autorinė tapybos darbų paroda. Tautodailininkė vertina lankytojų dėmesį, taip pat reaguoja į kritikų pastabas. Didžiausiais savo darbų kritikais ji laiko menininkus Arvydą Karašką, Rimantą Skunčiką, Povilą Šiaučiūną.
Skyrėsi sunkiai
Buvusi rokiškietė prisimena: ne mažiau nei menas ją traukė ir medicina. Be to, netoliese, Utenoje, buvo medicinos mokykla, o tobulinti dailės įgūdžių galimybės arti nebuvo. Taigi todėl moteris kartu su seserimi sako ir pasirinkusi slaugytojos specialybę. Baigusios mokyklą abi dirbo Rokiškio centrinėje ligoninėje. Tik prieš septynerius metus Panevėžio ligoninės vyriausiojo gydytojo pakalbinta, ji ryžosi gimtąjį miestą iškeisti į Panevėžį, kur įsidarbino Konsultacijų poliklinikoje.
D.Daščioraitė neslepia, jog dvyniams skirtis būna nelengva. Su Silva ji iki šiol daugybę kartų per dieną bendrauja žinutėmis, dažnai išsiaiškina, kad nė nesitarusios įsigijo beveik vienodus pirkinius. Bendradarbiai abi jas neretai painioja. Ateityje seserys planuoja gyventi Panevėžyje.
Norėtų dirbtuvių
Nors pačios yra labai panašios, savo kūryba, kaip tvirtina Danguolė, jos labai skiriasi. Sesuo, anot D.Daščioraitės, tapo mistinius paveikslus, esančius toli nuo realistinio meno. Pašnekovės kūryboje neretai pasitaiko portretų, o mėgstamiausias – psichologinio turinio menas. Beje, ji svajoja išbandyti ir modernistinę dailę.
Kuklų butą savo jėgomis įsigijusi panevėžietė vasarą tapo virtuvėje, žiemą – balkone. Tapo ji gana dažnai, nepaisydama, gera nuotaika ar prastesnė. Kada nors moteris tikisi įsigyti namą, kuriame su sūnumi galėtų įsirengti dirbtuves.
„Gyvenu iš darbo poliklinikoje, dar darau masažus, nes esu baigusi kursus, tačiau ateityje, ko gero, save norėčiau paskirti tik menui. Jam galiu atiduoti visą save“, – patenkinta pasirinktu pomėgiu D.Daščioraitė.
Širdį jai labai glosto žinojimas, kad sūnus ketina įgyvendinti pačios neįgyvendintą troškimą – mokytis dailės. Mindaugui dabar 14 metų ir mama su sūnumi sako puikiai sutarianti. Jie kartu dviračiais vyksta į tolimas keliones, važiuoja prie ežerų, žaidžia krepšinį, dalyvauja Šaulių sąjungos organizuojamose stovyklose.
Dalyvauja varžybose
Šaulių sąjungai veikli panevėžietė atstovauja jau dešimt metų. Mindaugas – gerokai trumpiau. Ponia Danguolė stovyklose dirba kaip paramedikė, o esant varžyboms, dalyvauja ir kaip sportininkė: šiemet Rukloje vykusiose varžybose ji dalyvavo ne tik pirmosios pagalbos rungtyje, bet ir stūmė rutulį, traukė virvę. Rutulio stūmimo rungtyje šaulė iškovojo antrą vietą.
Moterį domina ir politika. Gyvendama Rokiškyje ji dalyvavo Krikščionių demokratų partijos veikloje, bet į jos Panevėžio skyrių įstoti sako vis dar delsianti, nors paramos iš kai kurių organizacijos atstovų tvirtina dažnai sulaukianti.
Pirmąkart kurdama šeimyninį gyvenimą nesėkmę patyrusi panevėžietė po truputį prisipažįsta baigianti atsigauti nuo skaudžių išgyvenimų. Tik darbas ir kantrybė išmokė ją nenuleisti rankų ir moteris iš naujo ėmė kurti savo laimės pamatus, kuriuose dar yra vietos meilei. Tai, kuo dabar gyvena, D.Daščioraitei padeda siekti tikslo. O svarbiausia – kūryba moteriai teikia begalinį pasitenkinimą.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Liaudies menininkei, kilusiai iš Rokiškio, tapymas šiuo metu yra pomėgis, bet jį tikisi kada nors padaryti pagrindiniu užsiėmimu.
