Rusijos gynybos ministerija užpernai paskelbė sąrašą lietuvių, prieš 20 metų dalyvavusių koviniuose veiksmuose Afganistane, bet taip ir neatsiėmusių jiems už tai skirtų apdovanojimų. Nors dalis medalių per Rusijos ambasadą Lietuvoje jau pasiekė adresatus, neneigiama, kad iš 136 asmenų sąrašo visoje šalyje bus ir tokių, kurie nepanorės atsiimti jiems sovietmečiu skirto apdovanojimo.
Medalių neįpirši
Karo Afganistane invalidų Lietuvos labdaros fondo pirmininkas Aleksandras Litvinenka rūpinasi, kad Rusijos archyvuose gulintys ordinai ir medaliai pasiektų jų nusipelniusius žmones.
„Sekundę“ jis informavo, kad Lietuvos „afganams“ pastaruoju metu jau įteikti 4 Raudonosios žvaigždės ordinai, 12 medalių „Už kovinius nuopelnus“ ir 6 – „Už narsą“.
Pasak pirmininko, labiausiai įteikimą apsunkina ne susisiekimas su reikalingais Rusijos valdžios organais ar ilgoka apdovanojimų kelionė į Lietuvą. Sunkiausia po 20 metų surasti dalyvavusiuosius koviniuose veiksmuose Afganistane, nes vyrai yra pakeitę gyvenamąsias vietas, išvykę iš Lietuvos ar net mirę.
Nors A.Litvinenka tikina, kad tarp lietuvių nėra tokių, kurie nenorėtų priimti apdovanojimų, ir juos atsiėmusiųjų skaičius, ir panevėžiečių karo Afganistane dalyvių teiginiai liudija ką kita.
Panevėžio Afganistano karo veteranų klubo „Draugas“ pirmininko pavaduotojas Stasys Šimanauskas tvirtina pažįstantis tokių „afganų“, kurių nepriversi atsiimti jokio medalio. Tie žmonės yra labai uždari, nenori prisiminti nei tarnybos Afganistane, nei kartu ten buvusių draugų. Jie stengiasi atsiriboti nuo slogių praeities prisiminimų. Ne paslaptis, kad daugelį kamuoja ir fizinės, ir psichologinės traumos.
Pašnekovas prisiminė atvejį, kai jo pažįstamam, nuėjusiam į svečius pas vieną „afganą“ su pasiūlymu susitikti su tų laikų kovų draugais, prieš pat nosį buvo užtrenktos durys.
Panevėžietis sako žinąs, kad tarp miesto ir rajono gyventojų yra 180 sovietiniais metais buvusiųjų Afganistane. Tačiau klubui priklauso ir aktyviai tarpusavyje bendrauja, vyksta į sąskrydžius tik apie dvidešimt.
Jei skirti, vadinasi, nusipelnė
Pasakius, kad iš Rusijos atsiųstame sąraše paminėti trys 1987–1991 metais Panevėžio rajone gyvenę vyrai, ir pasiteiravus, galbūt jie jau yra sulaukę skirtųjų apdovanojimų, S.Šimanauskas teigė pažįstąs tik vieną iš jų. Tačiau šiuo metu vyras Lietuvoje negyvena.
Kito pašnekovas sako bandęs ieškoti, bet taip ir neradęs, o apie trečiąjį iš viso teigia negirdėjęs. Tačiau panevėžietis tikino žinantis daug kitų Afganistano karo dalyvių, gavusių ordinų bei medalių.
Pasak S.Šimanausko, Rusijos gynybos ministerijos apdovanojimai nepasiekė laiku tų žmonių, kurie Afganistane buvo 1988–1989 metais, t. y. prieš pat sovietinei armijai išvedant savo dalinius iš tos šalies. Apdovanojimai užstrigo Rusijoje ir dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Minima Pergalės prieš fašizmą diena, kaip teigia S.Šimanauskas, Lietuvos „afganams“ tik šiek tiek asocijuojasi su sovietinės kariuomenės išvedimo iš Afganistano diena – 1989-ųjų vasario 15-ąja. Tik tiek, kiek kiekvienam parako uosčiusiam žmogui prisiminimų sukelia kariniai dalykai.
Į klausimą, ar svarbūs lietuviams Rusijos skiriami apdovanojimai, pašnekovas atsakė, kad mūsų konservatyvūs tautiečiai apskritai nepratę puoštis „geležiukais“, „metaliukais“. Sunku pamatyti lietuvį, į kokią nors šventę atėjusį su medaliu ar ordinu prie krūtinės. Jie dažniausiai guli padėti į stalčius.
Plačiau skaitykite gegužės 12 d. „Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. V.Morkūnas tvirtina, kad dėl neapibrėžto
statuso „afganas“ Lietuvoje visuomenė suformavo netinkamą stereotipą.
